Ką rinktis – didesnį derlių ar švarią aplinką?

Pastaruoju metu sparčiai brangstant trąšoms ir degalams bei vos ne iš dangaus nukritus Europos žaliajam kursui, žemdirbiai vis daugiau kalba apie tręšimo priemonių ir derliaus santykį. Apie tai, ar ūkininkai pasiryžę dėl švarios gamtos gauti mažesnį pelną, su Kelmės rajono ūkininkų sąjungos pirmininku Martynu PUIDOKU kalbasi ŪP korespondentas Stasys BIELSKIS.

– Sakote, kad gyvenimas nėra vien tik gražūs lozungai, tai – nuolatinis tyrinėjimas, sprendimų ieškojimas, diskusijos ir kompromisai. Kaip Jūs tai įsivaizduojate?

– Pritariu aplinkosaugininkų norui išgelbėti planetą, kurioje mes visi gyvename. Žemdirbiai tikrai kasdieniu darbu prie to prisideda, stengdamiesi nuo pat grūdo padėjimo į dirvą iki jo nukūlimo, nuo pat pirmo žolės nupjovimo iki pieno pardavimo perdirbėjams. Kiekvienu veiksmu stengiamasi, kad ir to veiksmo būtų kuo mažiau, ir kad tai darytų kuo mažesnę įtaką mūsų aplinkai.

Tačiau gyvenimas yra sudėtingesnis procesas nei vien tik gražūs lozungai, be lozungų yra ir praktinė dalis, o ši dalis tokia, kad vien tik gražiais šūkiais darbo vietų nesukursi bei vien gražiais norais tos darbo vietos nebus gerai apmokamos, nepritrauks kvalifikuotų darbuotojų. Absoliuti dauguma žemdirbių atsisakytų naudoti tiek trąšas, tiek augalų apsaugos priemones (AAP), tačiau gamtos dėsnių mes neapgausime – kiek su užaugintais produktais išvežei maisto medžiagų iš lauko, tiek ir turi į tą lauką grąžinti, priešingu atveju dirva metai iš metų bus alinama. Čia agronomijos pradžiamokslis, kurio ir aplinkosaugininkai nepakeis.

– Daugeliui aplinkosaugininkų šūkių pritariate, bet gal ne visi šie grėsmingi šūkiai 100 proc. yra žemdirbių vykdomos veiklos pasekmė? Gal ir vartotojai gali pasistengti dar labiau švarinti gamtą?

– Taip. Jei šiandien atsikėlę ryte pusryčiavote, tai jūs jau prisidėjote prie didesnės ar mažesnės įtakos mūsų planetai. Tiek paskanavę už tūkstančių kilometrų Kolumbijoje užaugintos kavos, tiek suvalgę avokadą iš Meksikos, ar atsigėrę Maroke užaugintų apelsinų sulčių. Ir nesvarbu, ar tai buvo pažymėta marketingine priemone EKO ar BIO, jūs jau darote įtaką aplinkai.

Suprantame, kad ir žemdirbių veikla keičia aplinką, kaip ir bet kuri kita. Ūkininkai nuolat ieško sprendimų, kaip naudoti kuo mažiau priemonių norint užauginti derlių. Augalai ir gyvuliai serga, juos reikia gydyti, stiprinti, maitinti. Yra būdų tą daryti be mineralinių trąšų, be AAP, bet visi šie sprendimai dažniausiai tik didina produktų savikainą.

Džiaugiamės, kad yra susiformavusi vartotojų grupė, kuri, anot jų, renkasi tvarius produktus. Jei vartotojai to pageidauja, gamintojai, tiekėjai tuoj pat prisitaiko prie jų poreikių. Tačiau neužmirškime, kad yra ir kita, daug didesnė vartotojų dalis, kuriai tie tariamai tvaresni produktai yra prabangos prekė. Jie nori valgyti ne mažiau saugius, o kartu ir įperkamus produktus. Tai padeda padaryti Europos Sąjungos (ES) žemės ūkio politika, kurios pagrindinis tikslas – kad vartotojas gautų saugų įperkamą maistą. ES maisto gamybos standartai yra patys griežčiausi ir saugiausi, palyginus su kitomis šalimis.

Ar aplinkosaugininkai yra paskaičiavę, kiek trąšų ir AAP atsisakymas paveiks darbo rinką, provincijų ir tų pačių miestų ekonomiką, kiek pabrangs maistas, kiek įvairesnis ar skurdesnis maisto krepšelis taps eiliniam vartotojui, kokią įtaką tai darys maisto importui iš trečiųjų šalių? Importas augs, mažės ar liks stabilus? Ekologiškas nereiškia tvarus. Auginant ekologiškai šiandien reikia daug energijos, o ji pasireiškia didesniais šilumos efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimais. Ekologiškai užauginti produktus taip pat yra iššūkis – ir ne mažesnis nei su kitomis pagalbinėmis priemonėmis, tad tokie produktai kainuoja ir turi kainuoti brangiau.

– Kalbama, jog Baltijos jūros tarša yra padidėjusi. Kiek prie to prisidėjo žemės ūkis, eilinis vartotojas? Kiek prie to prisidėjo Lietuva?

– Kviečiu visus vartotojus atidžiai perskaityti kasdien naudojamų švaros priemonių etiketes ir pasidomėti, kiek gi jose yra fosforo. Galima sakyti, kad miestai turi valymo įrenginius ir jų taršą išvalo valymo įrenginiai. Ar jie tikrai efektyvūs? Ar matėte neseniai paskelbtus fekalijų žemėlapio tyrimus? Taip, būtent dėl fekalijų kiekio tame žemėlapyje nereikia nė miestų pavadinimų rašyti – galima aiškiai matyti, kurioje vietoje stovi didesnis miestas. Kas labiau – Vilnius ar Kaunas – teršia fekalijomis mūsų didžiąsias upes. O tuose miestuose į valymo įrenginius investuota daugybė milijonų.

O kur mažesni miesteliai arba kaimeliai, kuriuose išvis nėra jokių valymo įrenginių? Kodėl niekas nemato čia problemų? Jei būtų atlikti tyrimai, kiek iš miestiečių sodų kvartalų į griovus yra išleidžiama nevalytų ar tik šiek tiek apvalytų nuotekų, rezultatai, manau, būtų šokiruojantys. O kur dar trečiųjų kaimyninių šalių tarša, kur aplinkosauginiai standartai yra kur kas žemesni nei ES ar Lietuvoje. Ar yra apskaita, kiek Nemunu į Kuršių marias atiteka trąšų iš Baltarusijos, Rusijos Kaliningrado srities?

Dėl azoto taršos mūsų mylimoje Baltijoje. Ar yra ištirta, kiek būtent to azoto patenka tiesiogiai dėl išberiamų ir nepasisavinamų trąšų? Kiekvienas rudenį nukritęs lapas ant žemės pradeda irimo-puvimo procesą, o tai reiškia ir taršą azotu. Kažin, ar yra tokia tarša įvertinta ir paskaičiuota. Kodėl diskusija apie trąšas tik vienpusė – privalome mažinti trąšų sunaudojimą. Kažkodėl nėra diskutuojama, kaip tą trąšų naudojimą padaryti efektyvesnį, kad tos trąšos kuo tiksliau, reikiamu momentu ir tiek, kiek reikia, būtų panaudotos. Juk XXI amžius yra precizinių, tikslių sprendimų amžius. Tokie sprendimai jau yra surasti ir nuolat tobulinami. Valstybės priedermė yra šią raidą pagreitinti, paskatinti.

– Tad kokia alternatyva dar gali būti Lietuvos žemės ūkiui: importuojamas maistas iš kaimyninių ar, dar blogiau, – iš trečiųjų šalių?

– Lietuvos ekonomikai nekenkia tai, kad augalininkystės produkcija yra eksportuojama, nes taip į mūsų ekonomiką įliejamos didelės lėšos iš kitų valstybių už parduotą produkciją. Vertinama ir tai, kad augalininkystė prisideda prie kitų ekonomikos sektorių plėtros. Ūkininkai ir tiesiogiai, ir netiesiogiai prisideda prie darbo vietų tiek regionuose, tiek ir miestuose kūrimo.

Kartu su mokslu, aplinkosaugininkais, žemdirbiais galima rasti sprendimų, draugiškų aplinkai ir nekenkiančių ekonomikai, darbo rinkai, nekeliančių socialinių įtampų. Šie sprendimai nuolat diegiami, tobulinami žemės ūkio sektoriuje. Nereikia ieškoti priešų ar kenkėjų, kurie gamtos sąskaita „lobsta“. Juk tie patys žemdirbiai dažnu atveju gyvena toje pačioje aplinkoje bei puoselėja viltį, kad tą patį darys ir jų vaikai.

Ūkininkai irgi moka skaičiuoti ir stengiasi tiek trąšų, tiek AAP naudoti kuo mažiau, nes juk jie nėra dalijami dykai, juos reikia nusipirkti. Žemdirbiai kuo puikiausiai žino, kaip lengva nualinti dirvas ir kaip sunku jas atstatyti.

 2021-12-15

Martyno PUIDOKO asmeninė nuotrauka