Kas geriau ūkiui: kaina ar išmoka?

Neseniai Vyriausybėje bu­vo diskutuojama dėl pieno ūkio ateities ir galimybių pagaminti per metus 3 mln. tonų pieno. Perdirbimo įmonių vadovai tvirtino, jog norint tai pasiekti, per artimiausią dešimtmetį reikėtų investuoti apie milijardą eurų. Patys prisidėti prie pieno gamybos jie nenorėtų, nes tai esą neefektyvus verslas.

Įsigaliojo nauji standartai Šiemet bus renkamos paraiškos Kaimo plėtros programai „Žemės ūkio valdų modernizavimas“, tikimasi gauti 60 mln. Eur iš Europos Sąjungos ir 20 mln. Eur nacionalinių lėšų. Tačiau visi tie pinigai 2019 m. atitektų pienininkams. „Situacija šalies pieno sektoriuje nėra linksma, – sako Lietuvos pieno gamintojų asociacijos Tarptautinių ryšių koordinatorius Eimantas Bičius, – mokestinė našta ūkininkams padidėjo, žaliavos supirkimo kainos nukrito iki krizinio lygio, nieko gero nežada ir pasaulio pienininkystės tendencijos.“ „Duokite mums gerą kainą už superkamą pieną ir neprašysime jokių paramų“, – sako Alytaus r. ūkininkė Audronė Miškinienė. Šiam siekiui gali sutrukdyti valstybės tarnybų nepastebėta kliūtis: iš 41 tūkst. pieno žaliavos pardavėjų ūkių tik 30 proc. turi šaldytuvus. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Veterinarijos sanitarijos skyriaus vedėjo Manto Staškevičiaus teigimu, nuo sausio pirmosios įsigaliojo nauji superkamo žalio pieno standartai: bendras bakterijų skaičius neturi viršyti 100 tūkst./ml, o somatinių ląstelių – 400 tūkst./ml. Palyginti su ankstesniais metais, reikalavimai pieno kokybei padidėjo keleriopai. „Kibirinis“ pienas pakelėmis jau nebus renkamas?

Panašios tendencijos visoje ES AB „Rokiškio sūris“ vadovas Dalius Trumpa tvirtina pieno gamybos verslą paliekantis žemdirbiams, nes tą jie moka geriausiai. Lietuvos nacionalinio pienininkystės komiteto pirmininkas Evaldas Dikmonas sako, jog šalies pieno gamybos verslas integruotas į pasaulio pieno sektoriaus rinkodaros sistemą. Asocijuoti pieno ūkių šeimininkai dalyvauja Europos pieno tarybos veikloje, koordinuoja veiklos kryptis, inicijuoja derybas su pieno perdirbimo kompanijomis, su reikalavimų paketais atakuoja ES politikus. Lietuvoje pieno supirkimo kainos ryškiausiai smuktelėjo praėjusių metų lapkritį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2016 m. – net penktadaliu. Tačiau lygiai tokios pačios tendencijos buvo ir ES senbuvėse. Pavyzdžiui, Italijoje 2017 m. lapkričio mėn. kilogramas pieno buvo superkamas po 40,71 euro cento, Vokietijoje – po 38,75, Danijoje – po 37,17, Lenkijoje – 36,4, Suomijoje – 36,36, Airijoje – 35,86, Prancūzijoje – 35,40, Belgijoje – 35,01, Lietuvoje – 33,2. Kitose pasaulio šalyse pieno supirkimo kainos buvo panašios kaip Europoje: JAV kilogramas pieno lapkričio mėn. buvo superkamas po 35,9 euro cento, Naujojoje Zelandijoje – 33.

Užsienio verslui esame patrauklūs „Lietuvos pieno pramonė vis labiau domina užsienio šalių investuotojus“, – sako E. Dikmonas. Praėjusiais metais 10 proc. „Rokiškio sūrio“ akcijų už 7 mln. Eur įsigijo Naujosios Zelandijos kooperatinė pieno perdirbimo kompanija „Fonterra“, panašų sandorį (už 6,5 mln. Eur) su AB „Pieno žvaigždės“ sudarė Jungtiniuose Arabų Emyratuose registruota įmonė „Suvet Commodities“, turinti būstinę Turkmėnijoje ir padalinius Maskvoje bei Vilniuje. Abiem atvejais, lietuviškų įmonių savininkai į šalies rinką ateinantį užsienio verslą vadina strateginiais investuotojais. Pasak LPGA tarptautinių ryšių koordinatoriaus E. Bičiaus, Europos pieno tarybos asamblėjoje kalbėta apie žemės ūkio gamybos nelygumus atskirose ES šalyse. Per dešimtmetį, kai Lietuva tapo ES nare, didžiausią šuolį gaminant žemės ūkio produkciją vienam hektarui padarė Malta (nuo 12 781 Eur 2004 m. iki 15 360 Eur 2015 m.), Nyderlandai – nuo 9 095 Eur iki 13 282 Eur, Belgija – nuo 4095 iki 4832, Danija – nuo 2769 iki 4064, Italija – nuo 3094 iki 3472, Lenkija – nuo 1200 iki 1528, Latvija – nuo 580 iki 910, Estija – nuo 485 iki 899, Lietuva – nuo 446 iki 788. „Lietuva pagal bendrosios žemės ūkio produkcijos gamybą vienam žemės ūkio naudmenų hektarui nuo ES vidurkio atsilieka beveik pusantro tūkstančio eurų, ir šis atotrūkis kasmet didėja, – tvirtina LPGA tarptautinių ryšių koordinatorius E. Bičius. Jo pastebėjimu, šalies ūkininkams derėtų susirūpinti dėl pieno gamybos kaštų optimizavimo ir projektuoti ateitį įvertinus didėjančios verslo rizikos faktorius.

Išmokas vadina prabanga Europos pieno tarybai nerimo sukėlė Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono pareiškimas, jog laikas atsisakyti žemės ūkiui skiriamų subsidijų kaip nedovanotinai prabangios ir praeityje turinčios likti atgyvenos. Pasak E. Bičiaus, būtent Prancūzija 1962 m. sukūrė Europos bendrąją žemės ūkio politiką mainais į pritarimą senojo žemyno bendrajai rinkai. Pastaruoju metu Paryžius iš Briuselio žemės ūkio sektoriui remti kasmet gauna apie 9 mlrd. Eur. Pagal dabartinį ES biudžetą bendrajai žemės ūkio politikai įgyvendinti kasmet skiriama 58 mlrd. Eur arba 40 proc. viso ES biudžeto. Dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES bendrijos biudžetas kasmet neteks 12 mlrd. Eur. Už ES biudžetą atsakingas eurokomisaras Gunteris Oetingeris neseniai pareiškė teigiamai vertinantis Prancūzijos prezidento siūlymą mažinti žemės ūkio finansavimą.

Parama pakibo ore „Mūsų žemdirbiams skiriamos išmokos mažiausios bendrijoje, o dabar ir jų klausimas pakibo ore, – sako E. Bičius, – dėl to kreipėmės į Europos Parlamento narį Bronį Ropę, rengiame ūkininkų peticiją ES.“ „Kainos už pieno žaliavą ir išmokos – kaip du susisiekiantys indai, – pastebi ūkininkė A. Miškinienė, – vos tik gauname išmokas, atitinkamu procentu sumažėja superkamo pieno kaina.“ Šią savaitę Žemės ūkio ministerija pranešė, jog pieno supirkimo kaina gruodį mažėjo, palyginti su praėjusiu mėnesiu, bet buvo didesnė už mokėtąją 2016 m. gruodį. Pieno produktų vartojimas pasaulyje auga, paklausa taip pat. Pieno gamybos srityje konkuruoja ES, Naujoji Zelandija ir JAV. Prieš dešimtmetį Lietuvoje pieno gamyba vertėsi 53 735 ūkiai, praėjusių metų gale – 22 217. Žiniasklaida reguliariai pranešinėja apie į gretimą valstybę emigruojančias karvių bandas. Lenkams pieno ūkis atsiperka? O galbūt jie geresni derybininkai – ir dėl kainų, ir dėl išmokų?

Valstybės suinteresuotos palaikyti kaimą

Kazys Starkevičius, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas

„Suprantu ūkininkus, kurie sako, jog geriau kaina už pieną nei išmokos praradimams kompensuoti. Gaudami už žaliavą didesnę kainą, ūkininkai galėtų padengti pieno gamybos kaštus, plėsti karvių bandas, investuoti į ūkio plėtrą. Kainų ir išmokų balansas – globali problema. Išmokomis žemės ūkiui ES faktiškai remia vartotoją, nes įvertinus produkcijos gamybos savikainą maistas būtų neįperkamas. Panaši ūkininkų rėmimo tiesioginėmis išmokomis sistema egzistuoja JAV, netgi kai kuriose trečiojo pasaulio šalyse. Valstybės suinteresuotos palaikyti kaimą, nes žemės ūkio ir maisto gamyba – strateginiai dalykai. Praradę šį sektorių pasijustume nesaugūs. Prisiminkime situaciją dėl rusiškų dujų tiekimo ir valstybei nepriklausomumą užtikrinusio suskystintų dujų terminalo. Tiesioginių išmokų netolygumas senosiose ES šalyse ir šalyse naujokėse pagrįstas gamybos kaštų analize ir ekonominiais argumentais. Lietuvos pienininkystės sektorius unikalus tuo, kad pagaminama ir perdirbama pieno daugiau, nei jo galima suvartoti šalies viduje. Emigracija, mažėjantis gimstamumas – visa tai atsiliepia vartojimo sektoriui. Pieno produktų eksportas valstybei sukuria didesnę pridedamąją vertę. Pieno perdirbėjai ieško rinkų lietuviškai produkcijai realizuoti, tačiau neturėtų pamiršti ir savo verslo partnerių, nes lazda turi du galus. Antai kaimynai lenkai puoselėja laiko patikrintas pieno gamintojų ir perdirbėjų kooperavimosi tradicijas, stengiasi kuo daugiau žemės ūkio produkcijos realizuoti savo šalyje. Pastaraisiais dešimtmečiais ES ir valstybės parama pienininkystės sektoriui modernizuoti Lietuvoje pasinaudojo ir pieno gamintojai, ir perdirbėjai. Gebėjimais išsilaikyti bendroje ES ir pasaulio rinkoje lietuviai daugeliu atvejų pranašesni už vakariečius, yra darbštesni, kantresni, labiau užsigrūdinę. Tačiau privalome susitaikyti su kasmet kintančiomis pieno gamybos sąlygomis.“

Justinas ADOMAITIS ŪP korespondentas

Algimanto SNARSKIO piešinys