„Kaziuko mugės“ įkvėpėjas – aukštos prabos karalaitis

Iš pirmo žvilgsnio, šv. Kazimiero gyvenimas gali pasirodyti tik kaip pasaka apie skaistų ir pamaldų karalaitį, tačiau tikrasis jo gyvenimas buvo daug įvairesnis. Kazimieras gimė 1458 m. Krokuvoje kilmingoje šeimoje, jis buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio bei Čekijos, Vengrijos, Vokietijos ir Romos karalaitės Elžbietos Habsburgaitės sūnus. Beje, jo tėvų santuoka laikoma viena pavyzdingiausių Lietuvos valdovų istorijoje. O sutuoktinių ryšys dešimtmečiams bėgant tik stiprėjo. Kazimiero penki broliai taip pat savu laiku užėmė aukštas pareigas: buvo karaliai, didieji kunigaikščiai arba kardinolai.

Manoma, kad Kazimieras, kaip tos epochos žmogus, buvo itin išsilavinęs: mokėjo skaityti, rašyti, kalbėjo lotynų, vokiečių kalbomis, mokėsi teisės, istorijos, retorikos, joti, ginklų valdymo meno, išmanė klasikinę literatūrą. Tiesa, lietuviškai karalaitis greičiausiai nekalbėjo.

Kazimieras buvo auklėjimas pagal griežtos moralės principus, turėjo būti dorybingas, religingas, geraširdis ir teisingas, tačiau auklėjant tobulus vyrus pasitarnaudavo ir fizinės bausmės: „Jo mokytojas iš Kazimiero gyvenimo pašalino beveik visas nekilnias pramogas, jei jis girdėjo muziką, tai tik geriausios kokybės, jei dainas – tai tik labai dorybingais žodžiais, jei kalbas – tik padorias. Kazimieras buvo mokytojo saugojamas nuo girtų, gašlių žmonių kompanijos. Žinomas mokytojas Janas Dlugošas karalaičiams plačiai taikė ir fizines bausmes. Iškilmių aprašymai rodo, kad retorikos mokymas tikrai atnešė vaisių – Kazimieras taiysklinga, turtinga lenkų ar lotynų kalba sakydavo viešąsias kalbas bei lotyniškai bendraudavo su svečiais iš užsienio“, – pasakoja istorikas Eimantas Gudas.

Skaistus jaunuolis vargiai asocijuojasi su karu, tačiau būsimam šventajam karo reikalai nebuvo svetimi, jis kovojo Vengrijoje, nes kurį laiką buvo norėta Kazimierą pasodinti į Vengrijos karališkąjį sostą. Daugiausia laiko Kazimieras leido Lenkijoje, kur karalystės valdymo reikaluose pavaduodavo savo senstantį tėvą. Ilgainiui jam buvo rezervuota LDK, tačiau pastarosios valdyti jam taip ir neteko, nes Kazimiero tėvas pergyveno sūnų.

Skaistumas – ne legenda

Anot istoriko, yra žinoma, kad Kazimieras buvo išvaizdus jaunuolis –  tipiškos Jogailaičių dinastijos atstovams būdingos išvaizdos – neaukštas, tamsiaplaukis, tamsiaakis. Apie jį amžininkai sakė: „gražus kaip angelas“.

Nieko keisto, kad viliojančios išvaizdos, taurus, protingas ir pamaldus jaunuolis traukė moterų ir merginų akį. Vis dėlto Kazimieras turėjo kitų įsipareigojimų: „1481 m. Kazimiero tėvai net ėmėsi Kazimierą sutuokti su tolima pussesere Šv. Romos imperijos imperatoriaus Frydricho III dukra Kunigunda Habsburgaite, tačiau sakoma, kad Kazimieras atsisakė teigdamas esąs Dievui pažadėjęs laikytis skaistumo ir nujausdamas artėjančią mirtį“, – teigia istorikas E. Gudas.

Po trejų metų Kazimieras mirė nuo džiovos. Yra žinoma, kad gydytojai gydymo tikslais jam patarė gyventi seksualinį gyvenimą, tačiau jis nusprendė geriau mirsiąs nei pasielgsiąs neskaisčiai.

Šventasis Kazimieras paskutinius gyvenimo metus praleido Lietuvoje, buvo palaidotas Vilniaus katedroje. 1602 m. jį šventuoju paskelbė popiežius Klemensas VIII.

Fanatiškas mamos religingumas

XV a. stiprus religingumas buvo įprastas reiškinys aukštuomenėje, ypač Lenkijoje, Lietuvoje ir Habsburgų dinastijoje, kuriai priklausė šv. Kazimiero motina Elžbieta: „Ji buvo išauklėta kaip religinga, morali princesė. Jos katalikiškumas buvo kone fanatiškas, pasireiškiantis tuo, kad visi jos artimieji, pavyzdžiui, marčios, turėjo būti religingos katalikės ir ji buvo labai nepatenkinta, kai šv. Kazimiero brolienė Elena Aleksandrienė net jos, „karalių motinos“ skatinama, atsisakė iš stačiatikybės pereiti į katalikybę.“ Elžbietos aplinkoje religinis gyvenimas buvo itin turtingas. Jos gyvenime buvo svarbios bažnytinės ir šeimyninės šventės, taip pat palydimos religinių apeigų. Karalienė gausiai aukodavo bažnyčiai, kartu su šeima šelpdavo vargšus.

Kazimieras neperėmė tokių motinos bruožų kaip pasipūtimas, snobizmas, autoritarizmas, tačiau pamaldumas jam buvo itin svarbus: „Kazimieras buvo išauklėtas kaip religingas būsimas monarchas. Bet yra nuomonių, kad būtent nesėkmingas karas dėl Vengrijos sosto, kuriame Kazimieras dalyvavo, jį atgrasė nuo pasaulietinio gyvenimo ir jis vis labiau paniro į religijos dalykus. Ypač kai ėmė sirgti džiova ir paskutiniaisiais gyvenimo metais apsistojo Lietuvoje. Manoma, kad didžiąją dalį gyvenimo Kazimieras buvo vidutiniškai pamaldus, ir tik gyvenimo pabaigoje ėmė daug marintis, pasninkauti, klūpoti žiemą aušros metu prie bažnyčių durų ir t. t. Kazimieras turėjo suprasti, kad jo turima džiova yra nepagydoma. Jis tikrai buvo užsispyręs siekti šventumo, o keliai į jį buvo tyrimus, skaistumas, susilaikymas“, – atskleidžia istorikas.

Kazimieras tampa šv. Kazimieras

Netrukus po Kazimiero mirties, maldininkai ėmė melstis prie jo kapo Vilniaus katedroje ir patirdavo malonių. Jau tuomet, XVI a., tikintieji aukodavo votus. Išskirtiniu laikomas įvykis, kai Polocko mūšyje lietuvių ir lenkų kariams pasirodęs karalaitis parodė jiems, kur toliau žygiuoti.

Kaip pasakoja istorikas Eimantas Gudas, Kazimiero brolis Lenkijos ir Lietuvos monarchas Žygimantas Senasis kartu su dvasininkija inicijavo Kazimiero kanonizacijos procesą. 1602 m. jis paskelbtas šventuoju, o kaninizacijos iškilmės įvyko 1604 m. Vilniuje. Ilgainiui Kazimieras tapo Vilniaus, Drohičino (Lenkija) ir Radomo (Lenkija) vyskupijų globėju, Lietuvos globėju (nuo 1636), Lietuvos jaunimo globėju, Lenkijos istorinius globėju, Maltos ordino globėju.  

„Jogailaičių įpėdinė ir palikuonė Vazų dinastija, taip pat valdžiusi Lenkiją ir Lietuvą XVI a. pab.–XVII a. vid., didžiavosi giminyste su šv. Kazimieru, laikė jį savo giminės šventuoju ir netrukus po jo paskelbimo šventuoju prie Vilniaus katedros 1636 m. pastatė iki šiol puikiai išlikusią Šv. Kazimiero koplyčią, kurioje jis buvo palaidotas.

Ši prabangi barokinė koplyčia buvo Lietuvos valdovų religinė, politinė, socialinė ir kultūrinė manifestacija. Ji iki šiol yra svarbi Lietuvos dalis. Zigmanto Vazos iniciatyva koplyčia neapsakomai primena Romos architektūrą. Taip pabrėžtas Vilniaus, Vazų ir Kazimiero ryšys su katalikiškojo pasaulio centru  – Roma“, – šv. Kazimiero perduotą įtaką iki šių laikų atskleidžia istorikas Gudas.

1889 m. Kaune įkurta Šv. Kazimiero draugija. Vilniaus senamiestyje iškart po Kazimiero kanonizavimo iškilo Šv. Kazimiero bažnyčia, kuri yra pirmoji barokinė bažnyčia Vilniuje. Vėliau pastatyta daugybė kitų šiam šventajam dedikuotų bažnyčių Lietuvoje ir kitose buvusios LDK teritorijos vietų. Taip pat įkurta daugiau nei 20 lietuvių bažnyčių JAV bei daugiau nei 30 lenkų bažnyčių JAV. Pamaldumas šv. Kazimierui iki šiol svarbus Lietuvoje, Lenkijoje bei kitose pasaulio šalyse.

Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybos informacija