Aukštmiškio Ramunė ir jos svajonė

Išbandymai piktžolėmis ir audra

R. Trakimavičiūtės-Abrutienės svajonė paprasta, bet jai labai svarbi – moteris visuomet norėjo savo sodyboje pasistatyti atskirą namelį, kuriame galėtų apsistoti ramybės, poilsio ir visiško privatumo pasiilgę žmonės. Neseniai ši svajonė išsipildė.

Popietę, kai gamta dar neapsisprendusi, ar pavasariu džiaugtis, ar jau į vasarą persikelti, sodyboje vyrauja visiška ramybė. Tyli net paukščiai, kurių, kaip šeimininkė vėliau pasakojo, čia gyvena daug ir įvairių. Šiemet ir gegutė tingiai metus skaičiuoja – porą sykių sukukuoja, ir viskas. Atsargiai minkštomis pėdutėmis prie nepažįstamo žmogaus atitipena nulėpausis katinas Munis. Tarytum rikiuotėje sustingę, į lygias eiles išsirikiavę pilni pribrinkusių žiedų bijūnai. Atrodo, kad čia – sustojęs laikas, gal net praradęs prasmę. Juk čia jokio skirtumo, ar šiandien penktadienis, ar pirmadienis, ar rytas prasibudinęs, ar vakaras snauduliu rimstantis...

Sodybos šeimininkė „Ūkininko patarėjui“ pasakojo, kad Aukštmiškyje be jos vienkiemio yra dar dvi sodybos. Moteris čia gyvena jau du dešimtmečius, nors gimė visai kitame Lietuvos pakraštyje – Druskininkuose, savo tėvo tėviškėje. R. Trakimavičiūtės-Abrutienės mama buvo kilusi iš Kelmės r., nuo Padubysio, vėliau, Nepriklausomybės pradžioje, su šeima persikraustė į savo kraštą. Pati Ramunė vidurinę mokyklą yra baigusi Kelmėje.

„Šią sodybą, statytą 1937 m., bet ilgai negyventą, rado mano dabar jau miręs vyras, tuo metu dirbęs girininku. O kaip čia viskas buvo apleista, kokie takai užžėlę! Vėliau taip jau atsitiko, kad sodyboje su vaikais likau viena. Vienai teko kibti į nemenkus darbus. Didžiulį ūkinį pastatą nugriovėme, pasistatėme mažesnį, kuris pagal panaudos sutartį priklauso Verpenos kaimo bendruomenei. Aš dirbu jo administratore. Namelis neseniai pradėtas nuomoti žmonėms, ieškantiems ramybės, poilsio, visiško privatumo. Seniai to norėjau, bet vis nepavykdavo dėl įvairių priežasčių. Tačiau svajonė niekur nedingo. Reikėjo imtis ir daryti arba dabar, arba niekada“, – prisiminė Aukštmiškio vienkiemio šeimininkė.

Pasak ŪP pašnekovės, nelabai kas ir tikėjo, kad jai pavyks savo svajonę paversti tikrove. Bet svarbiausia, kad tikėjo ji pati. Tiesa, triūso teko įdėti be galo daug. Moteris su 15 ir 10 metų vaikais ištempė kalnus šiukšlių, šakų. „Vaikai, sakydavau, rytoj atvažiuos traktorius viską, kas nereikalinga, išvežti, todėl turime baigti darbus. O jėgų nebėra, tik ašaros... Bet vis vien ėjome ir darėme. Ir taip – ištisus metus“, – prisipažino sodybos šeimininkė. Pernai jau buvo galima atgaivinti sodybos veją, suformuoti gėlynus.

Bet rudenį pro Aukštmiškį prasisuko baisi audra. Ant svečių namo užvirto uosis ir sulaužė naują stogą. Jo remontui pinigų suaukojo žmonės, už tai R. Trakimavičiūtė-Abrutienė visiems yra labai dėkinga.

„Knygų namas“

Į svečių namelį, pavadintą „Knygų namu“, dažniausiai atvyksta poros iš įvairių Lietuvos vietų, pasitaiko ir iš užsienio. Du atskiri dviviečiai apartamentai skiriasi spalvomis: vienas – žalias, kitas – baltas, su sapnų gaudykle. Abiejų apartamentų interjere vyrauja knygos. Jei vienas apartamentas išnuomojamas, kitas būna laisvas dėl privatumo. Dar šeimininkė siūlo išbandyti ofuro vonią, panašią į Lietuvoje populiarius kubilus, šildomą malkomis, besiklausant miško ūžesio ir traškėjimo. Arba susisupti į šiltą apdangalą ir įsitaisyti terasoje, besiklausant nemokamo paukščių koncerto. Romantikai gali užsidegti žvakių ir pasinerti į tylą.

„Jei žmonės apsistoja ilgesniam laikui, išeina arba išvažiuoja pasižmonėti po Verpenos apylinkes, Kelmę. Bet jei atvažiuoja vienai nakčiai, tai tik ilsisi. Pernai, pamenu, į mūsų sodybą žmogus atvyko tiesiai iš užsienio. Jam užteko tik išsinešti į terasą kėdę, patogiai įsitaisyti ir žiūrėti į ramybe alsuojantį mišką. Mano supratimu, toks poilsis ir turėtų būti“, – tvirtino R. Trakimavičiūtė-Abrutienė.

„Knygų namas“ duris atvėrė tik prieš metus, bet visą pernykštę vasarą iki rudens namelis buvo tuščias vos vieną dieną. Šeimininkės teigimu, ramaus poilsio žmonėms labai reikia, todėl ir paklausa didelė.

Sodyboje – ir gyvenimas, ir darbas

Prieš įkuriant svečių namelį, R. Trakimavičiūtė-Abrutienė 15 metų dirbo Kelmės vietos veiklos grupėje. Dabar moteris rūpinasi tik savo verslu. Dar erdvioje sodyboje augina įvairius augalus, gėles, komponuoja puokštes. „Ramunės soduose“ gėlės džiugina nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Moteris augina daugybę narcizų, tulpių, bijūnų, jurginų, astrų. Gėlių auginimas ir komponavimas jai teikia didelį džiaugsmą, nors visų augalų priežiūra nėra lengva, viską tenka nuveikti rankomis. Rytas vos prašvinta – ir į darželius. Gėlininkė jau turi savo klientų ratą, kurie užsisako pas ją gėlių, ypač švenčių dienomis. Moteris dažniausiai puokštes pagal užsakymus pristato į užsakovų namus, kai veža vaikus į mokyklą arba iš jos parsiveža.

„Taip jau yra – dirbu ir mama, ir sodininke, ir gėlininke, ir svečių namelio prižiūrėtoja – keliais etatais. Bet aš nesiskundžiu, ištaikau nors minutę prisėsti terasoje, kojas ištiesti ir pasimėgauti tuo, kas mane supa. Ką tik sodai žydėjo – koks grožis! O kokiomis spalvomis medžius nutapys ruduo – tik sulaukti reikia. Aš pasirinkau tokį gyvenimo būdą. Į samdomą darbą galėčiau bet kada grįžti. Bet noro nebėra. Noriu gyventi čia, daryti, kas man prie širdies, džiaugtis už visus pasaulio turtus vertingesne laisve“, – prisipažino Aukštmiškio sodybos šeimininkė R. Trakimavičiūtė-Abrutienė, su gražuoliu katinu Muniu prisėdusi trumpo poilsio.

Autorės ir Sandros GEDVILĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.