Kazys Starkevičius: „Žemės ūkio augimui potencialo dar yra“

Šiuos du mėnesius politinėje arenoje numatomas šioks toks štilis – Seimas baigė pavasario sesiją, dėl žemės ūkio ateities svarbūs susitarimai pasiekti ir Europos Sąjungos (ES) lygiu. Su Seimo Ekonomikos komiteto (EK) pirmininku Kaziu STARKEVIČIUMI, kuris gerai jaučia kaimo gyvenimo pulsą, yra dažnas svečias žemdirbių bei kaimo bendruomenių renginiuose, apie politinio sezono derlių kalbasi „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Irma DUBOVIČIENĖ.

Nauja realybė dėl pandemijos

– Sutampa, kad kartu su Seimo pavasario sesija baigiasi ir karantinas dėl COVID-19. Jis stipriai koregavo visų mūsų gyvenimus, veiklą bei planus... Tačiau dabar, skirtingai nei per praėjusios vasaros sergamumo atoslūgį, turime vakcinų. Ar pasinaudojote galimybe, pasiskiepijote?

– Vakcinavimo eilės pagal amžiaus grupę nereikėjo ilgai laukti. Nemalonių pojūčių nepatyriau, tik po pirmojo skiepo (vakcinos „Astra Zeneca“) jaučiau lengvą galvos svaigimą. Tai nesutrukdė grįžus į šeimos ūkį vartyti šieno, buvo šeštadienis. Vėliau pasitikrinau – testas parodė, kad jau po pirmosios dozės organizme susiformavo pakankamai antikūnų. Kito kelio nėra – tik skiepytis, formuoti masinį imunitetą.

Netekčių jau patyrėme labai daug. Man skaudu dėl artimo draugo profesoriaus Petro Bingelio, kurį kaip tik šiomis dienomis palydėsime į amžinojo poilsio vietą (Nacionalinės premijos laureatas, Kauno valstybinio choro įkūrėjas ir ilgametis vadovas mirė praėjusių metų gruodžio 6 d., atsisveikinimo ceremonija rengiama liepos 5 d. – red.). Labai gaila, kad jis vakcinos nesulaukė.

Kitas mano gerbiamas žmogus – daktaras Antanas Vinkus (gydytojas, diplomatas, Seimo narys – red.) jau pasiskiepijęs užsikrėtė COVID-19, persirgo besimptome forma. Paskui pats sakė: „Jei ne skiepai, kažin kaip reikalai būtų susiklostę.“

Turime pripažinti realybę ir kliautis ne burtais, o mokslu.

– Kaip sekėsi su iššūkiais dorotis Jūsų vadovaujamam Seimo komitetui? Įveikėte numatytą sezono darbotvarkę, kurią taip pat koregavo COVID-19?

– Parlamentinės kontrolės kryptys apima Susisiekimo, Ekonomikos ir inovacijų, Energetikos ministerijų veiklos sritis. Visus šių ministerijų parengtus projektus EK apsvarstė, įstatymai priimti, išskyrus labai reikalingus Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimus. Dviejų Vyriausybių ir prezidentūros rengtus projektus sujungėme, tikimės priimti rudens sesijoje. Siekiam skaidrinti viešuosius pirkimus, kurių tvarka dabar neužkerta kelio nesusipratimams, korupcijos apraiškoms.

Sprendėme, kaip mažinti biurokratinę naštą smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms, kurios negalėjo dirbti per karantiną, taisėme išryškėjusias klaidas – tarkime, turgaus prekeiviai nebuvo įtraukti į kompensavimo mechanizmą.

Siekėme, kad atsirastų imuniteto pasas. Apie jį kalbėjome dar sausio, vasario mėnesiais. Dabar veikia galimybių pasas, o tada buvo daug pesimistų, esą tai gali sukelti visuomenės pasipriešinimą. Kodėl nesuteikti galimybės persirgusiems ir vakcinuotiems žmonėms aktyviau dalyvauti įvairioje veikloje? Šiuo metu tai yra ir skatinamoji priemonė laikytis bendrų taisyklių, skiepytis.

Galime didžiuotis, kad mūsų pramonė „tempė“ ekonomiką per abu karantinus. ES buvome vieni ekonomikos atsigavimo lyderių.

– Vis dėlto medaus statinė ne be šaukšto deguto? Paaiškėjo piktnaudžiavimo valstybės parama faktų, kai visas sąrašas įmonių per karantiną prisipirko prabangių automobilių. Panašumų galime įžvelgti lygindami su žemės ūkio sektoriumi, blogaisiais pasinaudojimo europine parama pavyzdžiais.

– Kartais piktnaudžiavimas būna tik antraštėse, o įsigilinus burbulas sprogsta. Kalbant apie automobilių pirkimą, dauguma jų buvo užsakyti dar iki pirmosios COVID-19 bangos. Pavienių pikt­naudžiavimo atvejų nebūtų ir sureguliavus automobilių pirkimo ar mokesčio už juos sąlygas – nereikėtų dabar ieškoti, kas kaltas ar ne. Taip pat ir žemės ūkyje: visur ES yra lengvatų, jomis siekiama pasinaudoti, norint to išvengti, tiesiog reikia keisti taisykles.

Aplink ŽŪM sproginėja skandaliukai

– Pokalbį norėčiau pakreipti į žemės ūkio aktualijas, kai kuriuos Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) vadovybės žingsnius. Įdomiai pradėta diskusija apie tikrojo ūkininko sąvokos apibrėžimą. To labai reikia, bet žemės ūkio mokslo bendruomenė, ir ne tik ji, patyrė šoką, kai didžiausiu Lietuvoje „sofos ūkininku“ buvo įvardytas Lietuvos agrarinių mokslų ir miškų centras (LAMMC), mat deklaruoja didelius plotus, o gyvulių nelaiko. Pritariate tokiam „sofos ūkininko“ sąvokos išplėtimui?

– Deklaruojame, kad mūsų prioritetas yra mokslas, tačiau, palyginti su daugeliu kitų ES šalių, jam skiriama bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis yra kukli (šiuo metu moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai apskritai skiriama apie 0,4 proc. BVP, kai ES vidutiniškai 1,5 proc. – red.). LAMMC, kurio tradicijos siekia smetoninę Lietuvą, mokslinei ir eksperimentinei veiklai „ant žemės“ taip pat reikalingos lėšos. Kuriamos ateities veislės, aiškinami veislių aklimatizacijos procesai ir kt. Sakyti, kad nekuriama pridėtinė vertė, švelniai tariant, yra nemokšiškumas. Tokie politikų pasakymai neskaniai kvepia.

– Kaip vertinate skandaliukus, kurių daug aplink ŽŪM valdomas įmones – „Lietuvos žirgyną“, „Jonavos grūdus“ ir kt.? Nauja šluota išluoja per ankstesnių ministrų valdymo laiką susikaupusį blogį?

– Kai dirbau žemės ūkio ministru (2008 m.–2012 m. – red.), laikiausi principo dirbti nekritikuojant prieš tai buvusiojo. Kai stebiu, kas dabar vyksta, sakyčiau, kad tai einamieji reikalai, kuriuos reikia atlikti, jei reikia reformų – jas padaryti. Ir leisti įstaigoms dirbti.

Klausimai iš esmės iš tikrųjų nesprendžiami. Tarkime, maisto atsargų rezervo saugojimą galima patikėti privatiems sandėliams, apie tai mes svarstėme dar praėjusioje kadencijoje. Nacionalinio saugumo požiūriu keliuose privačiuose sandėliuose saugoti rezervą daug patikimiau, saugiau nei dabar, kai grūdai saugomi Jonavoje.

– Atmetate abejones, jog valstybei saugoti būtent grūdų atsargas galimai atgyvenęs dalykas?

– Kaip tik dabar tai labai aktualu. Namie šaldytuve turime sviesto, spintelėje kruopų atsargų kažkuriam laikotarpiui. Žinodami, kad valstybė taip pat turi rezervą, kuris užtikrins egzistavimą sukrėtimo atveju, galime būti ramūs. Matėme per pirmąją COVID-19 bangą, kaip greitai gali kilti panika, kaip buvo šluojamos prekybos centrų lentynos.

Maisto atsargų saugojimas visame pasaulyje yra. Privataus saugojimo modelis, kurį minėjau, veikia Vokietijoje.

Trūksta bendro situacijos matymo

– Šią savaitę Europoje pasiekti svarbūs susitarimai dėl ES žemės ūkio ateities, BŽŪP finansavimo paskirstymo. Žemdirbiai neskuba džiaugtis, investicijų galimybės mažėja. Ką apie tai manote?

– Labai daug priklausys nuo to, kaip priemonės bus naudojamos. Jei bus dėmesys gamybiniam potencialui plėtoti, stiprinama perdirbimo pramonė, kooperacija, kuriama pridėtinė vertė, tada galėtume pakilti nuo ES dugno pagal vienam hektarui sukuriamą pridėtinę vertę. Gerai, kad ministerija uždraudė mulčiavimą, nes pūdama žolė didina CO₂ išmetimus, nesukuriama pridėtinė vertė. Šieną būtų galima paversti preke – eksporto preke.

Einant tokia kryptimi įmanoma ir su mažesniais pinigais pasiekti nemažą efektą, prisidėti prie mūsų ekonomikos. Iš tikrųjų bet kokia parama yra tam, kad būtų sukurta pridėtinė vertė, kompensuojamos negautos pajamos, gaminamas kokybiškas produktas. Paramos efektą turi jausti ir galutinis vartotojas, ir ūkiai – konkuruoti su ES, trečiųjų šalių gamintojais.

– Žemdirbiai, ypač Žemės ūkio taryba, apgailestauja, kad Lietuva tinkamai neišnaudoja pereinamojo laikotarpio pasirengti žaliojo kurso tikslams įgyvendinti. Iš Nacionalinio ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo (angl. RRF) žemės ūkio poreikiams beveik neskirta lėšų, išskyrus pelkių atkūrimą.

– Daug lėšų iš RRF bus skiriama skaitmenizavimui. Tinkamai parengus programas, jas būtų buvę galima panaudoti žaliojo kurso linijai stiprinti – modernioms šiuolaikinėms trąšų barstyklėms, moderniai melioracijai, tai užtikrintų mažesnį mineralinį trąšų naudojimą ir išsiplovimą. Niša panaudoti RRF lėšas yra bioenergetika, ūkininkai jau domisi galimybe prie fermų statyti biodujų jėgaines. 16 mln. Eur numatyta šlapynėms, bet galvoju, kad paskirtį būtų galima išplėsti, susieti su moderniąja melioracija. Dabar lietaus pakanka, bet būna periodų, kai jo trūksta, tada galėtume panaudoti sukauptą vandenį. Tokio bendro situacijos matymo dar trūksta.

– Pasigendate idėjų, kompleksinio agrarinio sektoriaus perspektyvos vertinimo?

– Turbūt tai viena svarbiausių priežasčių. Žinau, kad darbo grupė prie Vyriausybės laukė inovatyvių projektų. Kitos ministerijos atėjo su tokiais projektais, jiems buvo pritarta. Labai svarbu šakinių ministerijų aktyvumas, gebėjimas įrodyti pateiktų projektų tikslingumą. Iš EK pirmininko pozicijų galiu plačiau matyti mūsų šalies ekonominį potencialą.

– Mūsų žemdirbiams nerimą kelia tai, kad daugiametėje finansinėje perspektyvoje numatomi pinigai neatitinka numatytų aukštų aplinkosauginių ambicijų. Tai, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) mažinimo tikslai gali būti nepasiekti, nuogąstavimus patvirtina neseniai paskelbta Europos Audito Rūmų specialioji ataskaita. Remiantis ja, klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo tikslais 2014–2020 metais ES išleista daugiau kaip 100 mlrd. Eur, tačiau taikytos priemonės nepadėjo sumažinti CO₂. Tarp efekto nedavusių priemonių minimas ir ekologinių ūkių plėtros skatinimas.

– Šiltnamio efektas neabejotinas, tai matome šiomis dienomis. Fiksuojami karščio rekordai, Dzūkijos ūkininkai jau prarado derlių. Ekologinis ūkininkavimas – tai ne ekologinių pievų mulčiavimas, prie ko prisideda ir ŽŪM sistemos tarnautojai, reikia skatinti kurti tikrą ekologinį ūkį, išskirtinę produkciją. Tarkime, kaip Kėdainių ūkininkai Vaiteliai gamybos grandinę išplėtojo nuo grūdų auginimo iki aukščiausios kokybės mėsos. Viskas turėtų būti susiję su pridėtinės vertės kūrimu, o ne su socialinių išmokų mokėjimu per žemės ūkį. Tais, kurie neužsiima gamyba, rūpinasi Socialinių reikalų ir darbo ministerija.

Galvojame apie darną, o dar nepamiršome kolūkmečio

– Toje pačioje Audito Rūmų ataskaitoje apie tai, kodėl iki šiol BŽŪP lėšos neprisidėjo prie klimato kaitos suvaldymo, nurodomas blogasis pavyzdys – išmokomis remiama žemdirbystė nusausintuose durpynuose, o iš jų į atmosferą išmetama ypač daug ŠESD. Gyvename buvusių pelkynų krašte, kokį išmintingą sprendimą turėtume rinktis?

– Tvariam ūkininkavimui svarbi gyvulininkystė. Su ja atsiranda ryšys su gamta, atsigauna visa ekosistema. ŽŪM bando šia linkme judėti. Aš matau darną su tam tikrų gamybos rodiklių išlaikymu pagal to rajono galimybes.

– Matyt, turėtume morališkai nusiteikti, kad teks tam tikrą plotą grąžinti gamtai?

– Ūkininkas su tuo sutiktų, jei su juo apie tai būtų kalbama ir jam tai būtų naudinga. Yra kompanijų, kurios ieškojo pelkynų, norėdamos juos pirkti, žinojo, kad bus ES parama. Ji turėtų būti skirta vietos žmonėms. Investuotojams „nuo Vilniaus bokštų“ nerūpi, kaip žemė atrodys po kelerių ar dešimties metų.

– Kalbate apie darnų požiūrį į gamtą ir tvarią gamybą, tačiau politikų kalbos apie tai labai prieštaringos. Štai Seime paskutinėmis dienomis tvirtinant nutarimą dėl Nacionalinės klimato kaitos valdymo darbotvarkės, iš parlamento tribūnos vėl buvo linksniuojamas žemės ūkis, rapsų auginimas – esą kokia tai aplinkos požiūriu netvari kultūra.

– Su rapsais niekas nesikeis – numatyta, kad turėsime iki 15 proc. atsinaujinančių degalų. Naftos kompanijoms tai didžiulis rinkos praradimas, jos visokiais būdais siekia įrodyti, kad rapsai nenaudingi, ko tik neprisiklausėme. Iš tikrųjų tai tvari kultūra. Turint mėšlo, būtų galima mažiau naudoti mineralinių trąšų. Rapsai turi didelę pridėtinę vertę, pagerina ir dirvožemio kokybę. Panaudojami ne tik aliejui, biodyzelinui, bet ir pašarams.

Džiaugiuosi, kad šioje Seimo sesijoje įteisinome pluoštinių kanapių perdirbimą. Tai paskatins ir šios kultūros auginimą. Vienas hektaras pluoštinių kanapių absorbuoja tiek anglies dvideginio, kiek ir 7 ha miško – štai koks kovos su šiltnamio dujomis efektas!

– Kalbame apie darną, tvarią gamybą, o prisiminimuose dar neišblėsęs kolūkmetis. Su bendraautoriais prof. Alvydu Baleženčiu ir rašytoju Pranu Sasnausku parašėte monografiją „Kolūkmetis okupuotos Lietuvos kaime“. Kaip glaustai apibūdintumėte pažangą, kiek nutolome nuo anos realybės?

– Norėdami pamatyti, kiek esame atitrūkę, nuvykime į kaimyninę Baltarusiją, kur dar veikia kolūkinė sistema. Kai Aliaksandras Lukašenka su vizitu 2009 m. lankėsi Lietuvoje, su juo buvome susitikę prezidentūroje, su pašaipėle atsiliepė apie vaizdus, kuriuos matė važiuodamas nuo Baltarusijos sienos. Paklausiau, koks jų grūdų derlius, koks primilžis. Jų – 3,5 t grūdų iš hektaro, o pas mus – 5 t. Pas juos melžia 4 tūkst. kg pieno iš karvės, o mes tada vidutiniškai gaudavome 7 tūkst. kg. Už padažytos fasadinės pusės – visai kita realybė. Ir jei ne sovietinė okupacija, šiandien mes gyventume kaip bavarai ar danai.

Monografijoje norėjome pažiūrėti į kolūkmečio realybę, surinkti informaciją dar iš gyvų liudininkų, žiniasklaidos. Atmintyje iš vaikystės, iš jaunystės laikų lieka gražūs prisiminimai apie žydintį sodą ir pan. Nedaug kas prisimena, kad dar 1960 m. reikėdavo dirbti po 12 valandų, o už darbadienius mokėjo po 3–5 kg grūdų ir tik šiek tiek pinigų...

– Įdomu, ar bus tęsinys? Juk nuo pat nepriklausomybės atkūrimo nuolat buvote įvykių sūkuryje.

– Tikrai, dirbu prie antrosios monografijos dalies. Manau, kad po kokių dvejų metų išleisiu ir ją.

2021-07-04