Keturkojo akyse – ne tik liūdesys: kai kurios istorijos ir žmonių poelgiai palieka be žado

Anot draugijos atstovų, šuo buvo pririštas grandine, aptvertas tvora, neturėjo net vietos, kur galėtų patogiai atsigulti. Be švaraus vandens, be šviežio maisto.

„Jį paliko tas, kuriuo jis pasitikėjo – jo šeimininkas. Kaimynai jį pamaitindavo, tačiau tik iš saugaus atstumo, nes Barsas buvo agresyvus ir pripažino tik vieną žmogų – savo šeimininką, kad ir koks jis bebūtų. Kai atvykome mes, pirmasis vaizdas buvo bauginantis. Barsas puolė, tačiau, kol mūsų rankos buvo ištiestos su maistu, viskas atrodė gerai. Užteko menkiausio judesio ir vėl urzgimas, puolimas. Situacija tikrai nebuvo lengva. Bandymas prieiti, parodyti, kad nenorime jo nuskriausti, iš pradžių nedavė jokių rezultatų. Tačiau mes nepasidavėme. Po trijų valandų, praleistų kartu, ilgų pokalbių ir tarsi pažadų pasakojimo apie tai, koks gyvenimas jo laukia, jeigu tik sutiks su mumis išvažiuoti, pavyko! Tiesa, ne per draugystę, o jį pergudraujant. Tos trys valandos prie apgriuvusio voljero ir storos grandinės buvo kupinos įtampos ir stiprių emocijų. Jas išgyvenome tiek mes, tiek pats Barsas. Bet svarbiausia viena – Barsas jau pas mus! Jis saugus, sotus, turi jaukią užuovėją ir galimybę pagaliau pailsėti. Nežinome, kiek dar laiko prireiks, kol jis išmoks pasitikėti žmogumi, tačiau – neskubinsime ir suteiksime jam tiek laiko, kiek reikės“, – feisbuke trečiadienį rašė gyvūnų globos draugija.

Panevėžio gyvūnų globos draugijos vaizdo įrašas.

Internautai dėkojo už keturkojui atliktą gerą darbą.

„Tokio grožio šuo buvo kankinamas, rišamas grandine ir galiausiai paliktas – nėra žodžių“, – liūdesio neslėpė Aurelija.

„Praeis laiko ir jis turės savo žmogų. Kantrybės“, – pridūrė Algimantas.

„Kiek dar reikia laiko, kad baigtųsi tokie žiaurumai? Kiek dar tokių dvikojų beširdžių yra? Ir niekas jų nebaudžia ir neviešina. Tik vargšai gyvūnėliai kenčia“, – pridūrė Birutė.

Perpublikuota iš „Kauno diena“