Krizė vienija ir ūkininkus, ir valgytojus

Žmonės palaikė ūkininkus

Ši savaitė prasidėjo Baltuoju pirmadieniu, kai nuo Žemaitijos iki Dzūkijos nuvilnijo pieno gamintojų protesto akcija – ūkininkai primelžtą pieną dalijo gyventojams, kai kurie žadėjo jį tiesiog išpilti, patys aktyviausi protestavo prie pieno perdirbimo gamyklų ir didžiųjų prekybos centrų būstinių.

Ar šįkart bus išsiaiškinta, kas yra didesnis Skrudžas: prekybininkas ar perdirbėjas, – dar anksti spręsti.

Ūkininkus parėmė nemažai vartotojų – minios rinkosi prie dalijamo pieno, žmonės pieno gamintojams išreiškė palaikymą ir socialiniuose tinkluose: „Pagaliau pirkėjai atras ūkininkus! Nereikia tų gobšių perdirbėjų bei prekybininkų!“, „Iki ko nusigyvenome, kad ūkininkai turi imtis tokių akcijų, palaikau juos, ypač tuos, kurie prisideda prie akcijos.“, „Šaunuoliai tie mūsų ūkininkai, dar jei savo parduotuves atidarytų, toms visoms maximoms ir kitoms būtų „ragai“ ir „kanopos“, o ūkininkai tikrai atsigautų.“

Kai kurie ragino nepirkti pieno produktų iš parduotuvių: „Prisidedu prie ūkininkų akcijos, nuo šiandien nepirksiu iš parduotuvių jokių pieno produktų!!! Kas palaikote? Dalinkimės!!!“, „Mieli ūkininkai, jungiamės prie akcijos „Pienas už dyką“. Kuo mūsų daugiau, tuo mes stipresni!“

Atsirado ir tokių, kurie kvietė į sostinę pajudėti su žemės ūkio technika: „Prašau, atvažiuokit su mėšlo kratytuvais prie Seimo, su jais reikia kalbėti jų kalba. Vilnius jus palaiko!“ Kiti dalijosi įžvalgomis, kad visa maisto pramonė yra griaunama tyčia.

„Buvo atvažiavę labai suvargusių žmonių, kurie labai džiaugėsi, kad gali imti pieno kiek nori. Pasirodo, kiti jau nebeįperka jo parduotuvėje, kur pienas pabrango nežmoniškai, tad ir baltos sriubos vaikams ne visada išverda. Man net graudu pasidarė šito klausantis. Mums perdirbėjai moka centus, o parduotuvėje taip pakeltos kainos, kad pienas darosi nebe visiems prieinamas“, – savo įspūdžiais socialiniame tinkle dalijosi Žemaitijos ūkininkė Vilija Bušinskienė, žadėjusi visą savaitę nė lašo pieno netiekti perdirbėjams, bet išdalinti žmonėms.

Silpnesniems sunkiau apsiginti

Vartotojų teisių gynimo centro pirmininkas Paulius Mereckas konstatavo, kad Lietuvoje yra problemų dėl atstovavimo silpnesnių grupių, pavyzdžiui, ūkininkų, vartotojų, interesams. „Pas mus verslas labai gerai gina savo interesus, nes jis turi pinigų ir kitų resursų, bet silpnesnės pusės nukenčia. Kol nebus rimtesnio atstovavimo, jos ir toliau vargs. Matome, kad Briuselyje ar kituose miestuose ūkininkai suvažiuoja traktoriais, prie valdžios rūmų ir mėšlo pakrato, ir kitokių akcijų surengia, kad juos pamatytų, išgirstų ir su jais skaitytųsi.“

Visuomeninės organizacijos vadovas mano, kad Vyriausybė galėtų stipriau palaikyti atstovavimą silpnesniųjų grupių interesams. Ar pati organizacija palaikytų ūkininkus? „Bet kokius tokius veiksmus reikėtų derinti. Negirdėjau, kad pieno gamintojų atstovai būtų kreipęsi dėl palaikymo. Tokios akcijos turėtų būti ne spontaniškos, o suplanuotos“, – aiškino P. Mereckas.

Tenka taikytis prie ryklių

Lietuvos vartotojų organizacijų aljanso viceprezidentas, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) narys Kęstutis Kupšys „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad tarpinė grandis visoje Europoje kelia rūpestį, visiems aišku, kad jos dalis yra išpūsta. „Komitete tą patį girdžiu iš visų Europos ūkininkų, visur jie yra nepatenkinti tarpininkų diktatu. Vartotojas nori mokėti mažiau, jis intuityviai jaučia, kad ir ūkininkai skriaudžiami, nes gauna neadekvačiai mažai. Ir vieni, ir kiti norėtų draugauti apeinant tarpininką, bet yra mažai būdų, kaip tai padaryti, nes dominuoja dideli prekybos tinklai, diktuojantys taisykles visoms pusėms. Ūkininkas – smulkioji žuvis, kuri turi prisitaikyti prie ryklio“, – konstatavo jis.

K. Kupšys siūlė pasidomėti, kokiu būdu formuojama kaina mažmeninės prekybos tinkluose. „Man iki šiol neaišku, ar priemonės, kurios buvo skirtos palengvinti gamintojų įėjimą į prekybos tinklus, veikia tinkamai. Premjero Sauliaus Skvernelio laikais buvo kalbama, kaip pažaboti prekybos tinklus, buvo kažkoks planas. Ir kuo tai baigėsi? Ar iš tų žadėtų priemonių nors pusė įgyvendinta? Gal kainų augimą pristabdyti labiau padėjo naujo prekybos tinklo atėjimas į Lietuvą? Gal didesnė konkurencija mažmeninėje rinkoje gali lemti, kad ūkininkas gautų didesnę dalį?“ – retoriškai klausė K. Kupšys.

Kaip pritraukti sąjungininkų?

Kalbėdamas apie žemdirbių protestus, jis rekomendavo vartotoją į savo pusę patraukti švelnesniais ir vaizdingesniais būdais. K. Kupšys prisiminė rudenį turėjęs progą stebėti vieną žemdirbių akciją Vokietijoje, Frankfurte prie Maino, kur yra didelė verslo ir turto koncentracija. „Nustebino, kaip centrinėje aikštėje ūkininkai kovoja už teisybę. Tai buvo ne „traktorinė“ metodika, jie skaičiais ir gyvais vaizdais parodė, ko reikia, kad kvadratiniame metre užaugtų kviečiai, būtų iškepta duona, – prisiminė EESRK narys. – Ir pateikė aritmetikos, kiek gauna žemdirbys, pardavęs kilogramą baltos duonos – apie 14 ct, o kepaliukas parduotuvėje kainuoja 2,4 Eur. Tai žmones veda prie minties, kad kažkas grandinėje negerai, gal kai kur per daug pelno ir godulio. Tokiu būdu ir vartotojai susimąsto, atsiranda noras stoti į žemdirbio pusę, nes negali atsispirti paprastai argumentacijai.“

ŪP pašnekovas teigė manąs, kad „traktorinė“ metodika gali sukelti gyventojų pasipiktiną, o minėti būdai ūkininkams gali pritraukti daugiau sąjungininkų. „Suprantame, kad sukelti nepatogumus žmonėms galima įvairiausiais būdais: išpilant mėšlo prie Seimo, užtvenkiant gatves traktoriais. To ūkininkai desperatiškai griebiasi tada, kai, matyt, kito kelio jau nebelieka“, – svarstė K. Kupšys.

Lietuvoje nėra buvę, kad žemdirbiai prie valdžios durų būtų pridrėbę galvijų mėšlo ar pripylę pieno, kaip tai neretai atsitinka kitose Europos šalyse. Esame pagarsėję tik 2003 m., kaip po kelių blokados aktyvesni ūkininkai buvo apšaukti riaušininkais. Tuometis Žemės ūkio rūmų pirmininkas Jonas Ramonas ir dar septyni ūkininkai buvo pasodinti į teisiamųjų suolą. Vieniems ta istorija baigėsi lengviau, kitiems paskirtos lygtinės bausmės. „Negalėdami išgyventi kovojome dėl savo teisių, o tapome nusikaltėliais“, – nepelnytai nukentėjęs ligi šiol jaučiasi pieno gamintojas Arūnas Kudrevičius.

Ragino perdirbėjus pasidalinti akcijomis

Kaip pieno gamintojų protestus vertino parlamentarai? Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) nariai žadėjo „žiūrėti ir svarstyti“. KRK pirmininko pavaduotojas socialdemokratas Vidmantas Kanopa teigė palaikantis ūkininkus, tačiau pagrindinių priežasčių, kurios lemia tai, kad pieno ūkiai vėl kovoja dėl išgyvenimo, neskubėjo įvardyti. „Dabar sudėtinga vienareikšmiškai atsakyti. Viešai deklaruojama, kad eksporto produkcijos kainos žymiai sumažėjo, bet čia žiūrint globaliau. Mūsų valstybės viduje reikia tartis, ką reikėtų operatyviai daryti, nes kitaip pieno ūkiai tikrai užsidarys ir negrįžtamai pasitrauks. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), perdirbėjai ir ūkininkai turi derėtis, bet pirmuoju smuiku turėtų sugriežti valstybė“, – teigė jis.

KRK pirmininkas liberalas Viktoras Pranckietis sakė, kad vasario 15 d. komitete bus svarstomi visi pasiūlymai, kuriuos siunčia organizacijos. „Jau pakvietėme Vyriausybės, Finansų ministerijos ir ŽŪM atstovus, žiūrėsime, ką realiai įmanoma padaryti“, – ŪP tikino KRK pirmininkas.  Jis siūlytų pirmiausia grąžinti paramą už pieninius bulius, vienodas išmokas už karves, nes dabar kuo daugiau jų laikai, tuo didesnes išmokas gauni. Pasak parlamentaro, tai yra keistas sprendimas, kai kalbama apie smulkiųjų ūkių rėmimą. V. Pranckiečio manymu, dar reikėtų išsiaiškinti, kokia yra pieno gamybos savikaina, nes dabar visi kalba, kad pieno supirkimo kaina yra žemiau savikainos, bet nėra aišku, kokia ji yra ir kas turi tai pagrįsti.

„Dalyvavau Lietuvos pieno gamintojų asociacijos posėdyje, kur diskutuota net 5 valandas, bet jokių konkrečių sprendimų, ką galėtume racionaliai padaryti, nerasta. Abejoju, ar galime įsikišti į rinką ir sureguliuoti, nes rinka yra liberali. Vienintelis pasiūlymas be emocijų – kreiptis į Konkurencijos tarybą (KT) dėl galimų kartelinių susitarimų. Pats kreipiausi dar anksčiau, kai tik problema ėmė kilti. Atsakymo neturime, jie, matyt, tyrimą atliks“, – tvirtino KRK pirmininkas. Jis teigė minėtame pienininkų susirinkime perdirbėjams sakęs, kad norėdami užsitikrinti žaliavos tiekimą, jie turėtų galvoti, kaip suinteresuoti ar integruoti ūkininkus į gamybą, galbūt pasidalinti akcijomis.

Dar vienas V. Pranckiečio siūlymas: „Mano supratimu, parama turėtų būti skiriama ne už hektarus, o už produkciją, tada žmogui būtų aišku, kiek jis būtų paremtas, pagaminus kokį nors produkcijos vienetą. Nežinau, kaip būtų galima prie to pereiti, reikia žiūrėti į europinius dokumentus, kad gamintojams parama būtų reali.“

Pieno rinka – cikliška

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje,

„Ūkininko patarėjas” Nr. 17, 2023 m. vasario 9 d.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

ŪP korespondentė Vida TAVORIENĖ

Algimanto SNARSKIO piešinys 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.