Lietuviškas ūkis be sovietinio „antspaudo“ gyvas ne vien pelnu

Lenkijoje, Punsko valsčiuje, ūkininkaujantis Giedrius Uzdila sunkmečio išbandymams nelinkęs pasiduoti.

Paskutinę vėlyvo rudens žolę rupšnojanti galvijų banda. Aplink ganyklos aptvarą suartuose laukuose želmenis keliantys žiemkenčiai. Sakytum, visa tai taip įprasta akiai. Tačiau pamiškėje baltuojantis pasienio stulpelis su užrašu „Lietuvos Respublika“ ir pakelės lentelė su kaimo pavadinimu dviem kalbomis „Kreivėnai“ ir „Kreiwiany“ išduoda, kad vis dėlto čia yra kitaip. O klausantis šio ūkio šeimininko Giedriaus Uzdilos ir regint pasididžiavimo ugneles jo žvilgsnyje savaime kyla mintis, kad ir pas mus galėjo būti kitaip, jei ne sovietmetis ir prievartinė kaimo kolektyvizacija. Lenkijoje, Punsko valsčiuje, ūkininkaujantis 36-erių Giedrius Uzdila yra šeimos ūkio, kuris niekada nepriklausė svetimiems, septintosios kartos paveldėtojas, iš savo tėvo perėmęs ne vien hektarus, bet ir atsakomybę už veiklos tęstinumą. Ši atsakomybė ir skatina jauną vyrą kurti modernų konkurencingą ūkį nepamirštant darnaus sugyvenimo su gamta tradicijų ir lietuviškų savo šaknų.

Kitur savęs neįsivaizduoja Punskas – valsčiaus centras pačiame Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. (Ši teritorija kaimyninei valstybei atiteko 1921 m.) 75 proc. vietos gyventojų ir šiandien yra lietuviai. Uzdilos – viena tokių šeimų. Vaizdinga dzūkiška tarme kalbantis Giedrius teigia, kad niekur kitur savęs nė neįsivaizduotų, ir tebūnie ūkininko duona šiandien nėra lengva, vos dienai kitai išvykęs pasisvečiuoti pas Varšuvoje gyvenančias seseris jis jau skuba namo, kur tyla, ramybė ir dailininko teptuko vertas Dzūkijos kraštovaizdis. Giedrius pasakoja, kad su išrinktąja Danute susituokė vos baigę vidurinę mokyklą ir niekada iš ūkio nebuvo išvykęs mokytis ar dirbti kitur. Dabar šeima augina tris atžalas – lietuvišką mokyklą Punske lankančias dukras Daivą, Liną ir septynmetį sūnų Andrių. Aštuntosios kartos ūkio paveldėtoją? „Tikiuosi. Bet nežinau, ar savo vaikui linkėčiau tokios dalios, kokia Lenkijos ūkininkams tenka šiandien“, - kalba G. Uzdila.

Šalys skirtingos – ūkininkų problemos panašios Jo žodžiai lyg ir prieštarauja Lietuvoje vyraujančiam stereotipui, kad kaimyninėje šalyje keliami mažesni reikalavimai ir yra sukurtos geresnės ūkininkavimo sąlygos. Tačiau Giedrius tvirtina, kad finansiškai taip sunku kaip šiais metais dar niekada nėra buvę, nors grūdų derlius ir mėsos gamybos rodikliai šiemet puikūs. Blogybė ta, kad išaugintos produkcijos nėra kur pelningai parduoti. Lietuvoje turbūt ne vieną nustebintų faktas, kad praėjusiu ES finansiniu laikotarpiu G. Uzdila nepasinaudojo jokia investicine parama, nors kaimyninėje Lenkijoje tai buvo taip pat populiaru kaip ir pas mus. Vienintelis dalykas, kurį įsigijo padedamas valstybės – naujas suomiškas traktorius. (Lenkijoje valstybė ūkininkams padengia 1,5 proc. banko kredito palūkanų.) „Gal ir galėjau azartiškiau siekti paramos jaunajam ūkininkui įsikurti, nes šiai priemonei lėšų visiems norintiesiems nepakako. Kita vertus, gerai, kad šiandien, esant itin įtemptai ekonominei situacijai, nereikia niekam atsiskaitinėti, ką ir kodėl darau vienaip ar kitaip. Paskutiniu metu Lenkijoje labai daug pieno ūkių savininkų palūžo, patyrė bankrotus ir yra priversti mokėti milžiniškas baudas dėl viršytų pieno kvotų. Tarkime, žmogus žino, kad jam į sąskaitą per mėnesį turi įplaukti 100 tūkst. zlotų apyvartinių lėšų, o paaiškėja, kad likę tik 20 tūkstančių, nes pritaikyta sankcija ir pinigai be indėlininko žinios paimti. Dabar girdžiu, kad nuo kitų metų bus galima gauti ir 300 tūkst. zlotų, ir 900 tūkst. zlotų ES paramą ūkiams modernizuoti. Bet ją pasiimti – vienas dalykas. Žemės ir noro dirbti turiu. Bet kaip reikės parduoti tai, ką pagaminsiu? Mano galva, svarbiausia yra ūkininkauti palanki valstybės politika. Štai Vokietijos, Nyderlandų valdžia visada randa būdų apginti savus ūkininkus, nors visi gyvename pagal tas pačias ES direktyvas“, - svarsto pašnekovas.

Ir vienas zlotas yra uždarbis Uzdilų ūkis visą laiką tradiciškai buvo mišrus – augino javus, laikė galvijus ir kiaules. Tik 1998-aisiais melžiamų karvių bandą pakeitė į mėsinius limuzinus ir mišrūnus. Su mišku ir nedirbamais plotais G. Uzdila valdo paveldėtus 84 ha. Deklaruoja 65 ha pasėlių. Dar apie 100 ha nuomojami. Pusė šių plotų – Lietuvoje. Tačiau išmokas už juos palieka savininkui, kad tik šis nenutrauktų nuomos sutarties. Nes Lenkijos ūkininkams žemės stinga, o jos kaina rinkoje aukšta. Pats Giedrius už hektarą yra mokėjęs po 25 tūkst. zlotų, bet, sako, šalies viduryje žemės kaina siekia ir 100 tūkst. zlotų/ha. „Lenkijoje ūkininkus gelbsti tai, kad gauname didesnes tiesiogines išmokas - 1000 zlotų/ha. Taigi dukart daugiau nei gauna grūdininkai lietuviai. Be to, daugeliui prekių taikomi 5 proc. arba 8 proc. lengvatiniai PVM tarifai“, - pastebi jis. Žvalgantis po G. Uzdilos valdas, technikos kiemą gal ir galima justi, kad perteklius iš Gausybės rago čia nebyra, tačiau tvarka aplinkui pavyzdinė. Sodybos puošmena – senovinė prosenelių klėtis, ūkinio kiemo akmeninis grindinys irgi mena Giedriaus prosenelio rankas. Iki pasėlių laukų ir galvijų ganyklos vedantys keliukai kasmet remontuojami savomis jėgomis, nelaukiant valdžios pagalbos, pakelės apsodintos dekoratyviniais augalais, kalvota vietovė suarta liniuotės lygumu. Tikėtina, kad šio ūkio šeimininkui nekils problemų ir dėl europinių žalinimo reikalavimų, nes ūkininkas yra aistringas gamtos mylėtojas, ūkio valdose nuo seno tradiciškai paliekama neartų natūralių augaviečių, paukščių peryklų. „Su tėvu braidau po miškus ir medžioju nuo paauglystės. Tad turiu savo nuomonę ir dėl pastaruoju metu sukelto afrikinio kiaulių maro ažiotažo. Mūsų medžioklės būrelio plotai vos už 20 km nuo Lenkijoje aptikto šios ligos židinio. Pamenu, kai 1990-aisiais siautė klasikinis kiaulių maras, miške praktiškai nebuvo likę šernų – visi krito. O tiek jų sveikų ir eiklių kaip šiais metais praktiškai nėra tekę matyti. Tad koks tai maras? Ir kas paneigs, kad tai ne kitų valstybių noras tarptautinėje rinkoje įtvirtinti savo produkciją?“ - klausia pašnekovas, pats šiuo metu laikantis apie 200 riestauodegių. Kaip pats sako, visų pirma dėl to, kad tėvo statytas tvartas nestovėtų tuščias. Tačiau ūkininkas neslepia, kad kiaulių versliukas apsimoka. Jo žodžiais, „ir vienas zlotas kišenėje jau yra uždarbis“. Paršelių Giedrius įsigyja iš paršavedes laikančio kaimyno ir augina juos apie 6 mėn. Per tą laiką kiaulės pasiekia 120-130 kg svorį. „Šiomis dienomis kaip tik pardaviau partiją netoliese įsikūrusiai skerdyklai. Gavau po 4,7 zlotus už kilogramą gyvojo svorio. Kitaip tariant, nuo kiekvienos „galvos“ liko apie 40 zlotų. Deja, šiemet gerokai pabrangę kombinuotieji pašarai“, - skaičiuoja pašnekovas. Anot jo, šerti kiaules paties išaugintais javais būtų gal ir pigiau, bet tuomet jos realizacinį svorį pasiektų ne per šešis, bet per aštuonis mėnesius. Į klausimą, ar neplanuoja pats atsidaryti nedidelio perdirbimo cechelio, kokie Lenkijoje itin populiarūs, Giedrius sako, jog ne. Nes konkurencija šiame sektoriuje tokia didelė, kad ne valstybės institucijos, bet konkurentai nuolat vykdo itin aktyvią „kontrolę“ ir skundžia vieni kitus.

Verslo modelį „pasufleravo“ buliukų supirkėjai Pagrindinė G. Uzdilos ūkio gyvulininkystės šaka yra mėsinių galvijų auginimas. Įsigydami bandą Uzdilos pirko telyčias – veislines limuzines ir mišrūnes, kurių genetines savybes gerino Lietuvoje, ŽŪB „Atžalynas“, įsigyto limuzino reproduktoriaus sperma. Vienu metu yra laikę 100 žindenių, dabar jų skaičius sumažintas iki 25. Žindenėms su prieaugliu skirtas 30 ha plotas, į kurį sunku įvažiuoti technika. Mat pastaraisiais metais Giedrius pasirinko papildomo galvijų penėjimo modelį. „Ilgą laiką mūsų atjunkytus buliukus pirkdavo užsieniečiai ir išsiveždavo papildomai penėti. Paskaičiavau, kad tai visiškai neapsimoka. Todėl ir Lenkijoje, ir Lietuvoje pats ėmiau supirkinėti atjunkytus buliukus. Rudenį rinkoje tokių gyvulių yra, nes ne visi ūkiai turi tiek vietos tvartuose, kad galėtų sutalpinti visą iš ganyklos pargintą bandą. Perku ir pirmamečius veršius, ir paaugusius, sveriančius 500 kg, kuriuos užtenka papildomai papenėti tik 4 mėn. Kiek galvijai priauga? Rekordinis buvo mūsų pačių ūkyje atvestas 80 kg svorio mišrūniukas. Vienų metų amžiaus jis jau svėrė 600 kg. Heterozės efektas išties daro stebuklus, todėl limuzines telyčias sėkliname šarolė, simentalų, belgų mėlynųjų veislės bulių sperma. Bet nuosekliai išlaikau ir veislinę limuzinų bandą, nors pats veislinės medžiagos ir nepardavinėju. Beveik visa išauginta produkcija skersti iškeliauja į Graikiją, šiek tiek – į Italiją. Tenykštės skerdyklos labiau pageidauja veislinių gyvulių, nes jų mėsa kokybiškesnė ir brangesnė“, - darbo ypatumais dalijasi pašnekovas. Anot jo, uždarbio aritmetika šiuo atveju nesudėtinga. Atjunkyti mėsiniai buliukai, ganykliniu laikotarpiu mitę žindenės pienu ir žole, vidutiniškai sveria 280 kg. Iš buvusio valstybinio ūkio įsigytas ir pernai modernizuotas tvartas talpina apie 120 tokių buliukų. Pirkdamas buliuką už gyvojo svorio kilogramą Giedrius moka 10-11 zlotų. Dar apie 10 mėn. gyvuliai laikomi tvarte ir šeriami ūkyje pagamintais pašarais iš savų rugių, kviečių, miežių, žirnių, kukurūzų. Papildomai perkama rapsų, sojų, mineralinių priedų. Taip šeriami galvijai per parą priauga apie 2 kg svorio. Žindenės, kaip ir daugumoje Lietuvos ūkių, žiemą šeriamos tik šienainiu. Giedrius sako, kad karštą ir sausą praėjusią vasarą ne vienam ūkininkui šienainio teko vežti ir į prastesnes ganyklas, nes natūrali žolė buvo išdegusi. Ūkininkas džiaugiasi, kad šiemet jam pavyko prikulti 300 t lietuviškų veislių kviečių – net po 8 t/ha. Tiek galvijams tikrai nereikės, todėl didžiąją jų dalį bus galima parduoti – netoliese įsikūręs malūnas grūdus mielai perka kombinuotųjų pašarų gamybai. Tačiau turėdamas dar tėvo ūkyje pastatytą grūdų sandėlį kol kas derliaus parduoti Giedrius neskuba – pavasariop tikisi geresnių supirkimo kainų.

Pareiga skatina nepasiduoti Galvijams žiemos sezonui polietileno „rankovėse“ paruošta apie 800 t siloso. Per dieną „galvai“ sušeriama apie 4 kg grūdinių ir siloso tiek, kiek gyvulys nori – vidutiniškai apie 20 kg, nelygu amžius. Pašarų kainos ūkininkas neskaičiuoja – skaičiuoja gyvulio priesvorius. Jei jie mažesni nei 2 kg per parą, stengiasi tokį gyvulį parduoti greičiau. Bulių pardavimo kaina, kaip ir pirkimo, taip pat yra apie 10 zlotų/kg gyvojo svorio. „Kitaip tariant, kiek priaugo, tiek mano“, - dėsto Giedrius. Pasakodamas apie pardavimų rinkos paieškas, jis su šypsena pastebi, „kad pasaulis didelis, ale ir mažas“. Per Lenkijos mėsinių galvijų augintojų asociaciją ūkininkui pavyko užmegzti kontaktą su partneriu iš Graikijos, kuris atvyko į ūkį, ir įsitikinęs pažangia bulių auginimo technologija, nutarė su Giedriumi bendradarbiauti nuolat. Tiesa, yra ir tarpinė grandis – Lenkijos įmonė, kuri įformina reikiamus dokumentus ir organizuoja gyvulių transportavimą. Graikas vienu ypu nuperka 30 bulių. Iki šiol vidutiniškai per mėnesį juos visus paskersdavo, mėsą išpjaustydavo ir išparduodavo. „Deja, pastaruoju metu produkcijos pardavimai „užlūžo“. Partneris irgi sunerimęs, kad per įprastą laiką tepardavė dviejų bulių skerdenas. O ir dėl kainos dabar tenka derėtis gerokai aštriau. Anksčiau paprašydavau 2,4 EUR/kg gyvojo svorio ir sukirsdavome rankas. Šiandien to nėra. Tad tvarte tebestovi jau 700-800 kg svorį pasiekę buliai“, - apie šiandienos realijas kalba G. Uzdila. Į klausimą, kur semiasi naujų žinių, gauna informacijos, kas teikia veterinarinę pagalbą, pašnekovas su šypsena teigia, kad konsultantų netrūksta, tačiau geriausia jo pagalbininkė šiandien yra penkiolikmetė dukra, jau sugebanti savarankiškai priimti atvestą prieauglį. O paklaustas, ar bent retkarčiais nekyla noras viską mesti, pašnekovas teigia savęs nematantis niekur kitur. Sunkmetis, anot jo, anksčiau ar vėliau praeis. „Tad ar būtų išmintinga lengvai pasiduoti ir leisti sunaikinti tai, ką tėvai ir proseneliai kūrė dešimtmečiais? - klausia Giedrius ir su šypsena priduria, - tik tegu automobilį sustabdę Lietuvos kelių policininkai kalba su manim lietuviškai.“

Autorės nuotraukos

Rasa PRASCEVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.