Lietuvos veislininkystė – ant molinių kojų?

Rasa PRASCEVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

To, kad Lietuvoje gyvulių veislininkystė į rinkoje konkurencingą lygmenį kyla vangiai, šiandien neslepia nei žemdirbiai, nei kiti žemės ūkio sektoriuje dirbantys verslininkai. Jų nuomone, priežastis yra aiški – valstybinių tarnybų funkcijos yra per daug „išpūstos“, „popierinės“, šalyje tebevegetuoja valstybinės veislininkystės įmonės, kurių veiklos nauda abejotina, o visam tam atitenka ir didžioji veislininkystės veiklai iš biudžeto skiriamų lėšų dalis.

Nespėja paskui privatų verslą Šilalės r. ūkininkaujantis pieno ūkio šeimininkas Tomas Raudonius šiandien atvirai teigia besidžiaugiantis tuo, kad sunkiai, bet pavyko išvengti valstybės „globos“  ir kad valstybė nesužlugdė jo pastangų selekcijos būdu gerinti ūkio rodiklius. Nes prieš keletą metų Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (VGVPT) tarnyba ūkį vertė pasirašyti sutartį, pagal kurią privalomai T. Raudonius turėtų naudoti valstybės įmonėje auginamus tikrinamuosius  buliukus. „Žinant šių buliukų kilmę neaiškus buvo tik vienas dalykas – kiek jie pablogins bandą. Tačiau kad nepagerins - tai tikrai. Tuo metu veisliniai ūkiai buvo skirstomi į A ir B kategorijas. Kadangi mūsų šeimos ūkis atitiko A kategoriją, pasirašyti sutartį su VGVPT buvome spaudžiami vos ne prievarta“, - prisimena ūkininkas, šiuo metu laikantis 190 stipriai holšteinizuotų karvių, kurių vidutinis produktyvumas - 9,6 t. Pažangaus pieno ūkio šeimininko bei Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos tarybos nario T. Raudonio nuomonei pritaria ir šalies žirgų augintojai. Anot jų, ne žirgininkai, o valstybė šiandien sprendžia, kaip tvarkytis žirgynuose. O skirstant biudžeto lėšas žirgininkų asociacijos kažkodėl yra ypač skriaudžiamos, nors žirgininkystėje pinigai būtini visam veislininkystės procesui, žirgų varžyboms, išbandymams, o ne vien kilmės knygai, už kurios vedimą asociacijos ir tėra finansuojamos. Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas šiandien kelia retorinį klausimą: kam labiau turi rūpėti kiaulių veislininkystė – kiaulių augintojui ar valstybei? „Jei į sistemą pažiūrėsime valstybinės planinės ekonomikos požiūriu, tai valstybės prerogatyva nustatyti, kiek paršelių turi atvesti paršavedė, kiek pašarų jiems sušerti ir už kokią kainą realizuoti. Bet ši sistema absoliučioje daugumoje ūkio šakų mūsų šalyje jau seniai nebetaikoma. Tad kodėl kiaulininkystė valstybei turėtų rūpėti labiau nei privačiam verslui? Deja, reikia pastebėti, kad sustabarėjusi sistema vis dar yra kai kurių gyvulių augintojų nostalgija tais atvejais, kai versle nesiseka. Tačiau apie tai tuojau pat pamirštama, kai kainos pagerėja, nes tada niekas net tyliai negalvoja, kad pelnu derėtų dalytis su valstybe, kuri stengėsi padėti“, - ironizuoja A. Baravykas. Tačiau, pasak jo, jei sistema privati, valstybės uždavinys netrukdyti privačiai iniciatyvai ir ją paskatinti. O vėliau jau pačių kiaulių augintojų rūpestis, kaip pasiekti konkurencingo paršavedžių vislumo, priesvorių, pašarų konversijos ir kitus rodiklius. Tačiau pavieniui pasiekti konkurencingų rezultatų sudėtinga, todėl pažangiame pasaulyje augintojai vienijasi į asociacijas, kurios samdo specialistus bendriems uždaviniams pasiekti ir veiklai koordinuoti. „Apmaudu, kad Lietuvoje nebuvo sukurta pereinamojo laikotarpio strategija, kuri būtų leidusi valstybinę sistemą neskausmingai pertvarkyti į privačią, koordinuojamą augintojų asociacijų. Deja, valstybė vis dar bando išlaikyti pozicijas: ne kartą pavadinimus keitusi valstybinė įmonė (šiuo metu AB ,,Kiaulių veislininkystė”) vis dar rūpinasi, kad šio sektoriaus rodikliai gerėtų. Bet, deja, nespėja, nes privatus verslas žengia greičiau už valstybinę įstaigą ir stambieji kiaulių augintojai jau seniai išsiaiškino, kad tikrieji kiaulių veislynai yra tie, kurie iš tikrųjų veisia kiaules, o ne yra įtraukti į veislynų sąrašą. Taigi valstybinės sistemos egzistavimas šalia privačios užuomazgų neleidžia vystytis nei vienai, nei kitai sistemai. Pažangų privatų verslą erzina sustabarėjęs valstybinių įstaigų požiūris, lėtos apsukos, nesugebėjimas be ilgų derinimų ir įsakymų priėmimo tobulėti. Tad jei suprantame, kad tokia situacija nepadeda vystytis sektoriui ir valstybės ekonomikai, kodėl turime tai toleruoti?“ - retoriškai klausia A. Baravykas.

Rekomendacijos dūlija ŽŪM stalčiuose Žemės ūkio rūmų (ŽŪR)Veislininkystės komiteto pirmininkas Edvardas Gedgaudas šiandien teigia, jog priežastys, dėl kurių veislininkystės veikla mūsų šalyje nėra efektyvi, labai aiškios, tačiau iki šiol šalyje nepriimtas politinis sprendimas situaciją keisti. „Pagrindiniai veislininkystės veiklos dalyviai visame pažangiame pasaulyje yra ūkininkai, susibūrę į asociacijas. Kitaip tariant, privatus sektorius. Tačiau Lietuvoje iš paskutiniųjų stengiamasi išlaikyti sovietinį modelį, pagal kurį už viską atsako ir viską reguliuoja valstybė“, - kalba pašnekovas. Pasak jo, šiandien nelengvas galvosūkis būtų suskaičiuoti, kiek milijonų litų nueina visam valstybiniam „antstatui“. Tačiau puikiai žinoma, kad iš 11 mln. Lt veislininkystės „krepšelio“ augintojų ir veisėjų asociacijoms kartu sudėjus pernai skirta 1,6 mln. Lt. Kiti pinigai išleisti parodoms, o daugiau nei 8 mln. Lt – valstybinėms įstaigoms išlaikyti. „Prieš keletą metų veislininkystei iš biudžeto buvo atseikėjama dvigubai tiek. Deja, asociacijos to taip ir nepajuto“, - pastebi ŽŪR Veislininkystės komiteto pirmininkas. Pasak jo, akivaizdus valstybinių įstaigų darbo kokybės įrodymas yra ir akibrokštas, nutikęs praėjusį rudenį Algirdiškyje, UAB „Panevėžio veislininkystė“ teritorijoje vykusios tarptautinės veislininkystės parodos metu - viename gardų buvo demonstruojamas esą žalųjų veislės galvijas, nors visi žiūrovai matė, kad gyvulys juodmargis. „Nes tokie jo duomenys buvo įrašyti ir vėliau neištaisyti VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenų bazėje. Patys ūkininkai joje, deja, nieko keisti negali“, - kalba E. Gedgaudas, pridurdamas, kad dėl nesusipratimo į parodą galviją atvežusio ūkininko dėl to nebuvo netgi atsiprašyta. Anot E. Gedgaudo, Valstybinėje gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyboje, atsakingoje už strateginių veislininkystės sektoriaus tikslų įgyvendinimą, vadovai keičiasi (šiuo metu jo taip pat nėra), tačiau niekas į gera nesikeičia. „Šios tarnybos funkcija – atlikti valstybinę veislininkystės priežiūrą. Šį darbą ji ir turi daryti. Tačiau prieš tai Seimo Kaimo reikalų komitetas bei Žemės ūkio ministerija privalo priimti atitinkamus politinius sprendimus. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas dar 2006 m. tos pačios ŽŪM užsakymu yra atlikęs profesionalią studiją ir pateikęs rekomendacijas, ką ir kaip veislininkystės sektoriuje reikėtų keisti. Deja, šios rekomendacijos iki šiol tebeguli stalčiuje“, - su apgailestavimu kalba ŽŪR Veislininkystės komiteto vadovas. Augintojų ir veisėjų asociacijos šiuo metu vykdo tik selekcijos programas ir veda kilmės knygą, o visos kitos funkcijos - gyvulių produktyvumo kontrolė, penėjimo centrai, duomenų registras - tebėra valstybės rankose. Nors, E. Gedgaudo žodžiais, dviračio šiuo atveju išradinėti nereikia – Agrarinės ekonomikos institutas siūlė tiesiog perimti pažangių Europos šalių modelį. Jose didžiąją dalį funkcijų atlieka privatus sektorius, t.y. augintojų asociacijos, žemdirbių savivalda.  O valstybinei institucijai tik atsiskaitoma už veiklos rezultatus. Agrarinės ekonomikos institutas rekomendavo ir mūsų šalyje visų pirma suformuoti aiškią ir ekonomiškai pagrįstą veislininkystės paramos ir plėtros strategiją, įvardyti prioritetines paramos sritis, rūšis ir paramos intensyvumą. Saugoti Lietuvos genofondą, tačiau atsižvelgiant į geresnius užsienio šalių gyvulių veislinės vertės rodiklius, gerinti vietinius atvirų populiacijų galvijus, skatinant naudoti užsienio produktyviausių veislių genetiką. Taip pat rekomenduota remti ir stiprinti augintojų asociacijas, didinti jų vaidmenį, siekiant ilgainiui perleisti daugelį valstybinių funkcijų privačiam sektoriui. Valstybės institucijų ir valstybės kapitalo įmonių veiklos srityje buvo rekomenduota trigubai sumažinti Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos apimtis. „Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūra yra būtina, kad asociacijos vykdytų sąžiningą veiklą, bet pasitelkiant dabartines technologijas kontroliuoti šį procesą yra gana paprasta su tikrai mažesnėmis sąnaudomis atitinkamai sumažinant ir asignavimus. Valstybinėje kiaulių veislininkystės stotyje rekomenduota atsisakyti valstybės institucijoms nebūdingų funkcijų. Juk kuilių ir kiaulaičių tikrinimas tikrai ne valstybės, o asociacijos funkcija. Taip pat iškeltas klausimas, kiek tokia stotis paruošia veislinių kuilių, naudojamų Lietuvos kiaulių ūkiuose. Todėl patarta perleisti arba parduoti šią stotį kiaulių augintojų asociacijai. Gyvulių produktyvumo kontrolės srityje patarta skatinti perėjimą prie C metodo, kai pieninių gyvulių bandos produktyvumo kontrolę vykdo ir pirminę veislininkystės apskaitą tvarko pats gyvulių laikytojas, bet ne rečiau kaip kartą per tris mėnesius visos bandos kontrolinį melžimą atlieka „Gyvulių produktyvumo kontrolė“. Institutas taip pat siūlė privatizuoti valstybines galvijų veislininkystės įmones, o palikti tik 1-2 valstybinius žirgynus genofondui saugoti ir veislėms gerinti. Tačiau praėjo beveik 10 metų, o iš esmės niekas nepasikeitė“, - teigia E. Gedgaudas. Pasak jo, ūkininkai ypač daug priekaištų šiuo metu turi neefektyviai dirbančiai ir labai pavėluotai duomenis pateikiančiai valstybės įmonei UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“. O nematydami realios naudos ūkininkai savo ruožtu nėra nusiteikę šiai įmonei mokėti už paslaugas. Šiuo metu kontroliuojamų karvių šalyje tėra vos 43 proc. Nors niekas neabejoja, kad produktyvumo kontrolė turėtų būti pieno ūkio veislininkystės pamatas. „Visose pažangiose šalyse valstybė kontroliuoja veislininkystės veiklą. Tačiau pas mus VGVPT kontrolės mechanizmui išlaikyti per metus skiriama 3 mln. Lt, o augintojų ir veisėjų asociacijoms – dukart mažiau“, - paradoksaliu lėšų skirstymo mechanizmu stebisi ŽŪR Veislininkystės komiteto pirmininkas. Anot E. Gedgaudo, tuo metu, kai pasaulyje vos ne kasdien randasi naujos inovacijos, Lietuvoje tebeveikia sovietinio modelio UAB „Kiaulių veislininkystės stotis“ bei UAB „Šilutės veislininkystė“, nors jų augintinių agroverslas nepageidauja. „Atvykę mūsų užsienio kolegos neretai pasidžiaugia, kad turime galvijų veislininkystės įmonę, tačiau užsieniečiai nežino, kad ji dirba tik „popieriuje“, kad ūkiuose ten išauginti buliai nenaudojami. Iš jų net ir sperma negaminama. Tad kam „žaisti“ veislininkystę, kuri, vaizdžiai tariant, vos laikosi ant „molinių“ kojų ir veltui eikvoti lėšas? Juk Lietuva pati negamina, pavyzdžiui, traktorių, bet juos įsiveža. Tad ar ne pravarčiau būtų už sumą, kurią „suvalgo“ valstybinės įmonės, įsivežti į Lietuvą ir aukščiausios veislinės vertės medžiagos?“ - klausia ŽŪR Veislininkystės komiteto pirmininkas. Anot jo, Žemės ūkio ministerija ir jai pavaldžios institucijos pateikia argumentą, kad pačios augintojų asociacijos esą nebus pajėgios valdyti veislininkystės veiklos. „Iš tiesų šalyje dirba didelis būrys pažangių, išsilavinusių ūkininkų, kurie per neilgą laiką sugebėjo susikurti europinio lygio ūkius, kuriuose karvių primilžiai siekia daugiau nei 10 t pieno per metus. O tai, kad dalis ūkių nėra pelningi dėl mažo produktyvumo ir yra priversti pasitraukti iš rinkos, tik akivaizdžiai įrodo, kad valstybės „globojamame“ veislininkystės sektoriuje nuoseklios sistemos nėra, o tai skatina abejoti sistemos efektyvumu“, - įsitikinęs ŽŪR Veislininkystės komiteto pirmininkas.

Tikrasis variklis – konkurencija „ŪP“ kalbintas agroverslo atstovas – gamybinės bei paslaugas, prekes ir konsultacijas ūkininkams teikiančios bendros Lietuvos ir Vokietijos veislininkystės įmonės UAB „Litgenas“ direktorius Gintaras Kascėnas taip pat sako abejojantis, ar valstybė žino, kokių rezultatų tikisi iš veislininkystės, nes šiuo klausimu, pašnekovo žodžiais, jos politika „prasilenkia su logika“. „Jeigu apie veislininkystės veiklą kalbėsime tik kaip apie pinigų dalybas, tai amžinai ir vyks tik šios dalybos. Bet aš šią veiklą suprantu kaip priemonių visumą, siekiant, kad Lietuvoje laikomi gyvuliai bū­tų kuo produktyvesni ir sveikesni, o šalies ūkiai, laikantys tokius gyvulius, kurtų kuo didesnę pridėtinę vertę. Tuomet ir papildomų subsidijų niekam nereikės“, - savo nuomonę dėsto pašnekovas. „Mano galva, pienininkystė, kiaulininkystė ir besiplečianti mėsinė galvijininkystė yra svarbiausios Lietuvos gyvulininkystės šakos, sukuriančios daugiausiai darbo vietų ir atnešančios daugiausiai pajamų į biudžetą. Tačiau bet kuris verslininkas šiandien pasakys, kad prieš norint gauti pelną reikia investuoti. Žinoma, privalome saugoti savo genofondą, nykstančias lietuviškas veisles, tačiau valstybei mokesčių mokėtojų pinigus skiriant veislininkystei reikėtų vadovautis sveiko proto principu. Nes susidaro įspūdis, kad saugomos veislės gyvūnus už skiriamą finansavimą galima apgyvendinti viešbutyje, o komercines veisles auginančių ūkininkų asociacijoms – paberti trupinių“, - stebisi G. Kascėnas. UAB „Litgenas“ direktoriaus nuomone, mūsų šalies veislininkystė tol tvirtai neatsistos ant kojų, kol bus ramstomos valstybinės veislininkystės įmonės ir sudaromos nevienodos konkurencijos sąlygos privačioms ir valstybinėms veislininkystės įmonėms. „Kiaulių veislininkystės genetikos gerinimą nulemia aukštos veislinės vertės kuilių spermos panaudojimas. Danų įmonė „Norsvinas“ ir „Litgenas“ patiekia 95 proc. kuilių spermos Lietuvoje dirbtiniam kiaulių sėklinimui ir negauna iš valstybės jokių subsidijų. Dėl konkurencijos tarp šių įmonių vyksta kiaulių veislininkystės pažanga Lietuvoje, bet ne dėl to, kiek pinigų paskiriama vienai ar kitai valstybinei įmonei.

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.