Linarovis su dainomis ir bendromis vaišėmis

Linai Lietuvoje baigia išnykti. Statistika teigia, kad mūsų šalyje nebeauginami pluoštiniai linai, o prieš 80 metų jų plotai buvo dideli – apie 100 tūkst. ha. Pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje auginami aliejiniai (sėmeniniai) linai. Gali būti, kad ateinančios kartos apie linus sužinos tik iš istorijos vadovėlių, pluoštinius linus primins graudžios dainos ir senolių pasakojimai.

Kleboniškių kaimo buities muziejus, kuriam daugelį metų vadovauja sumani vedėja Genovaitė Prascevičienė, ėmėsi gražios misijos: kad linai neiškeliautų į užmarštį, netaptų muziejų fondų eksponatu ar senojo sodžiaus sentimentalia iliustracija, nedideliame laukelyje pasėjo baltažiedžių ‘Snaigių’ ir mėlynžiedžių ‘Kastyčių’. Lankytojai vasarą gali pasidžiaugti elegantišku linų žydėjimu, o rudenį pakviečiami į smagią linarovio talką.

Praėjusį šeštadienį organizuota talka buvo pakiliai šventiška ir smagi. Dar prieš gerą pusvalandį iki renginio pradžios į kalnelį prie senovinio klojimo, kur žydi daugybė įvairiaspalvių jurginų, o šalia geltonavo prinokę linai, su smagia daina atžygiavo tautiniais drabužiais pasipuošę atlikėjai. Tai – Panevėžio r. Smilgių kultūros centro Perekšlių padalinio folkloro ansamblis „Ulyčia“ ir vadovas, etnomuzikologas Gvidas Vilys. „Ulyčia“ pirmiausia atėjo į linų laukelį, pasigrožėjo pageltusiais linais, užtraukė keletą dainų ir laukė talkininkų. O jų susirinko nemažas būrys. Etnomuzikologas D. Vilys ne tik dainavo kartu su kitais dainininkais, bet ir vaizdingai pasakojo apie linų sėją, jų rovimą ir apdirbimą.

Muziejaus laukelyje linai buvo pasėti gegužės 31 dieną. Linus senovėje sėdavo būtent tą dieną, mat tada minima šv. Petronėlė. Ji buvo laikoma linų globėja. Sakoma, kad tą dieną pasėti linai užauga gražūs, aukšti, byra daug sėmenų, o pluoštas – labai geras ir minkštas. Senovėje per linarūtę moterys ir merginos susirinkdavo į talką, tačiau vyrai retai kada linus raudavo.

Šventės sumanytoja ir pagrindinė linarovio organizatorė, Kleboniškių kaimo buities muziejaus vedėja G. Prascevičienė talkininkams parodė, kaip reikia rauti linus ir kaip surišti į saujas, o paskui sustatyti į gubas. Visi – ir maži, ir dideli – su gera nuotaika lenkėsi prie pageltusių linų, smagiai nusiteikę juos rovė, o surišę saujas statė į gubas. „Ulyčios“ dainininkai traukė graudžius romansus, skambėjo visų pamėgtos dainos apie linus. Talkininkai sau tyliai niūniavo: „Tai žydėkit, linai, prie šaltinio gilaus, mėlynai, mėlynai, kaip akelės brangaus.“

Nurovę linų laukelį, visi su pakilia nuotaika susirinko prie klojimo. Etnomuzikologas G. Vilys papasakojo apie tolesnę lino kelionę: buvo nubraukiamos linų sėklų galvelės, paskui linus mirkė kūdrose ar upių senvagėse, mirkydavo savaitę arba dvi, po to klodavo pievoje.

Talkininkams buvo smagi atrakcija: kas norėjo, galėjo pabandyti su braukčiais nubraukti linų sėklų galveles. Dainose apdainuoto lino kelias – nuo lauko iki audimo staklių – ilgas ir nelengvas. Jaujoje išdžiovinti linai būdavo išminami. Liktarnomis apšviestame klojime arklinėmis linų minamosiomis linus mindavo per naktį. Tik po to darbščios moterys linus šukuodavo, rateliu suverpdavo siūlus, iš kurių ausdavo lovatieses, staltieses, rankšluosčius, nerdavo puošnias palaidines, sukneles, skrybėles ir kitus daiktus.

Linarovio talkininkus muziejaus darbuotojos vaišino ant laužo išvirtu gardžiu mėsos ir daržovių troškiniu. Vedėja Genovaitė pagal senovinį receptą iškepė gardų pyragą, vaišino muziejaus laukelyje užaugintų žolelių arbata. Linarovio talka priminė senąsias talkų apeigas ir papročius, toks sambaris buvo draugiškumo ir nuoširdumo pamoka.

Kleboniškių kaimo buities muziejaus kolektyvas yra savo krašto istorijos sergėtojai ir tradicijų tęsėjai, nuo 2020 metų rengia senųjų amatų ir edukacijų dienas.

Autorės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.