Daiva SKIRKEVIČIENĖ „ŪP“ korespondentas

Profesionalios medžioklės plotuose ūkininkaujantys Panevėžio rajono ūkininkai daug metų kenčia nuo žvėrių daromos žalos jų pasėliams. Tačiau iki šių metų ši žala jiems būdavo bent minimaliai atlyginama, buvo teikiama parama, todėl žemdirbiai pabruzdėdavo ir nusiramindavo. Bet šiemet jie rimtai ruošiasi imti bylinėtis su Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijomis (AM ir ŽŪM). Ir tai darys todėl, kad šios valdžios institucijos, pasak žemdirbių, gudriai sugalvojo, kaip kasmet nebeatlyginti ūkininkams žvėrių padaromos žalos: žemės ūkio veiklos subjektams pradėjo teikti „de minimis paramą“ iš valstybės biudžeto. Ta „de minimis parama“ pakeitė iki tol pagal šalies Medžioklės įstatymą taikytą žalos atlyginimą.

Tai reiškia, jog valstybinių įmonių – AM, miškų urėdijų – valdomuose profesionalios medžioklės plotuose už žvėrių padarytą žalą dabar atlyginama teikiant „de minimis paramą“ – ne daugiau nei 7,5 tūkst. eurų per mokestinius ir ankstesnius dvejus metus, visiškai neatsižvelgiant į tai, kokia žala iš tiesų buvo padaryta ūkio subjektui. Paminti tebegaliojantį šalies Medžioklės įstatymą ryžosi aplinkos ir žemės ūkio ministrai 2013 m. spalio 1-ąją išleistu įsakymu. Mėgėjų būrelių medžioklės plotuose ūkininkaujantiesiems, kaip ir iki šiol, Medžioklės įstatymas galioja: žvėrių padaryta žala kasmet apskaičiuojama ir atlyginama iš medžiotojų būrelių narių surinktų lėšų.

Vietoj žalos atlyginimo – valstybės „parama“ Ką reiškia vadinamoji valstybės „de minimis parama“, profesionalios medžioklės plotuose ūkininkaujantys Panevėžio rajono žemdirbiai jau įsitikino, sulaukę į savo sąskaitas pervestų juokingai mažų sumų, neatitinkančių žvėrių padarytų nuostolių dydžio, arba ir visiškai negavę jokio žalos kompensavimo. Vigando Petrėno iš Gudžiūnėlių kaimo pasėliams pernai žvėrių padaryta žala sieka beveik 20 tūkst. Lt. Bet šiam žemdirbiui į banko sąskaitą pervesta 3 600 Lt „paramos“. „Ir jokio paaiškinimo, – „ŪP“ sako V. Petrėnas. – Kreipsiuosi į teismą, nes 15 tūkstančių litų man nesimėto. Baigsiu sėją ir bylinėsiuosi su Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijomis – kito kelio nematau. Panevėžio urėdija gauna pinigų už profesionalių medžiotojų nušautus šernus, elnius, o mes savo sąskaita „maitiname“ jų medžiojamus žvėris.“

 Anot V. Petrėno, ir daugiau jo kaimynų ūkininkų žada pradėti teismų procesus, bet dabar tam nepalankus metas, pirma reikia nudirbti daug darbų: po žiemos, kai sunyko žieminiai pasėliai, pavasarį tenka atsėti didžiulius žemės plotus.

Ėriškių ŽŪB pernai patyrė apie 80 tūkst. Lt žalos dėl stumbrų, šernų ir elnių sunaikintų cukrinių runkelių pasėlių. Žalai atlyginti bendrovė negavo nė lito ir, pagal naująjį AM ir ŽŪM ministrų įsakymą, dar trejus metus nieko negaus. O žvėrys bendrovės laukuose maitinsis ir toliau. Vinkšnėnų kaime ūkininkaujančio Antano Zopelio auginamus pasėlius taip pat kasmet siaubia medžiojamieji gyvūnai ir stumbrai. „Gyvūnų populiacija nereguliuojama ir vis didėja“, – pastebi ūkininkas. Už 2011 ir 2012 metais žvėrių padarytą žalą AM ir VĮ Panevėžio miškų urėdija su A. Zopeliu atsiskaitė laiku ir visiškai. O už 2013 m. medžiojamųjų gyvūnų padarytą 44 450 Lt žalą urėdija, galima sakyti, ūkininkui atkišo špygą: visą mėnesį vėluodama (nei priklauso pagal šalies Medžioklės įstatymą) atsiskaityti, pervedė tik 6 949 Lt, nenurodydama jokių priežasčių dėl pavėluoto žalos pervedimo ir jos sumažinimo. „O Aplinkos ministerija iki šios dienos už stumbrų padarytą žalą (priskaičiuota 2042,84 Lt) nepervedė nė lito ir, manau, nebeperves, nes, pritaikius „de minimis“ ir įrašius žalos sumas į suteiktos valstybės pagalbos registrą, yra viršytas maksimalus leistinas „de minimis pagalbos“ dydis, – sako A. Zopelis. – Pagal šiuo metu galiojančią medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodiką, aš ir daug kitų ūkininkų bei žemės ūkio įmonių trejus metus negalėsime gauti žvėrių padarytos žalos atlyginimo.“

Prašo ministrų pasiaiškinti Ūkininkai A. Zopelis, Nerijus Švaranavičius, Ėriškių ŽŪB, UAB Upytės eksperimentinis ūkis ir kiti rajono profesionalios medžioklės plotų zonoje ūkininkaujantys žemdirbiai, tikėdamiesi sulaukti pagalbos dėl pradėto taikyti „de minimis paramos“ dydžio ir išvengti teismų, pirmiausia kreipėsi į Panevėžio rajono savivaldybės merą, administraciją, komisiją medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti. Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis dėl žvėrių padarytos žalos atlyginimo balandžio 14 d. surašė ir išsiuntė raštą į AM ir ŽŪM ir paprašė nedelsiant organizuoti rajono žemdirbių susitikimą su minėtų ministerijų specialistais, kad šie paaiškintų, „kokiais teisės aktais vadovaujantis, žvėrių daromos žalos kompensavimas tampa valstybės pagalba, subsidijomis ar dotacijomis“. Mero nuomone, taikant „de minimis paramą“, iškraipomas profesionalios medžioklės plotuose ūkininkaujančių žemdirbių konkurencingumas, jie patenka į blogesnę ekonominę padėtį, palyginti su kitais šalies ir kitose Panevėžio rajono teritorijose ūkininkaujančiais žemdirbiais. „VĮ Panevėžio miškų urėdija ir Aplinkos ministerija nesivadovauja Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 6 dalimi ir per mėnesį nuo žalos apskaičiavimo dienos nepervedė pinigų. VĮ Panevėžio miškų urėdija ūkininkams nenurodė priežasčių dėl pavėluoto žalos atlyginimo pervedimo ir jo sumažinimo. Aplinkos ministerija už stumbrų padarytą žalą taip pat neatsiskaitė nustatytais terminais. Žemdirbiams neaišku, kodėl tik šiemet ir išimtinai už žvėrių daromą žalą žemės ūkio veiklos subjektams pradėta taikyti „de minimis pagalba“. Sprendžiant medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos problemas tikslinga pradėti griežtą medžiojamųjų gyvūnų populiacijos reguliavimą, iškelti laisvėje besiganančius stumbrus, mažinti ar išskaidyti profesionalios medžioklės plotus“, – sakoma P. Žagunio rašte.

Valstybinėms įmonėms nebegalioja įstatymai? Panevėžio rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Vytas Jakubonis, vadovaujantis komisijai medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti, „ŪP“ sako nebematantis ir prasmės tokiai komisijai dirbti profesionalios medžioklės plotuose – kai pradėta taikyti „de minimis parama“, žemės ūkio specialistai tose teritorijose tik veltui gaišta laiką apskaičiuodami žvėrių padarytą žalą, bet ši – neatlyginama. „Medžioklės įstatyme aiškiai parašyta: medžiojamų gyvūnų daroma žala turi būti apskaičiuojama. Ūkininkas, pastebėjęs padarytą žalą, turi kreiptis į savivaldybę per tris dienas, komisija turi atvykti apžiūrėti per septynias dienas. O per mėnesį nuo žalos apskaičiavimo dienos žemdirbiui turi būti pervesti pinigai, – sako V. Jakubonis. – Keista, kad mėgėjų medžiotojų būreliai privalo iš savo surinktų lėšų atlyginti ūkininkams žvėrių padarytą žalą, o valstybinės įmonės, pernai spalio 1-ąją aplinkos ir žemės ūkio ministrams priėmus minėtąjį įstatymą, – jau ne.“ „De minimis parama“, pasak V. Jakubonio, aktuali tik Panevėžio ir Kėdainių rajonams, kur gausi medžiojamų žvėrių ir stumbrų populiacija ir driekiasi dešimtys tūkstančių hektarų profesionalios medžioklės plotų. Panevėžio rajone šie plotai užima apie 28 000 ha ir apima dalį Upytės, Krekenavos, Ramygalos ir Naujamiesčio seniūnijų. V. Petrėno, Ėriškių ŽŪB vadovo Gyčio Giedraičio bei kitų žemdirbių liudijimu, čia ir dienos metu galima pamatyti pasėlių laukuose ganantis daugiau nei 20 stumbrų bandas, nuo 20 iki 50 elnių būrius. Pavakare, paryčiais į laukus, ganyklas ir vos ne prie sodybų slenksčio būriais ateina šernai.

Žvėris nebijo ir patrankų Pasak V. Petrėno, žemdirbių pasėlių laukuose maisto ieškantys žvėrys – sena problema, bet anksčiau jų buvę mažiau. Ką daryti žemdirbiui, ūkininkaujančiam profesionalios medžioklės teritorijose? Kitur neiškelsi nei savo žemės, nei ūkio. Gausi medžiojamų žvėrių populiacija komercinių medžioklių organizatoriams neša pelną, o žemdirbiai dešimtimis tūkstančių litų skaičiuoja patiriamus nuostolius. „Jei paskaičiuotum, kiek per metų metus žemdirbiams išmokėta kompensacijų už žvėrių padarytą žalą, ko gero, būtų apsimokėję aptverti miškus“, – mano V. Jakubonis. „Bet jeigu miškus aptversi, kur tada žvėrys maitinsis, jei ne mūsų laukuose? Jeigu aš būčiau alkanas, irgi ieškočiau maisto, – nekaltina žvėrių V. Petrėnas. – Kol dar būdavo atlyginama žala, buvo galima kentėti jų antplūdžius.“ Nuo žvėrių žemdirbiai bando gintis, kaip išmano. Vienas Panevėžio rajono ūkininkas ir Ėriškių ŽŪB įsigijo dujinių patrankų žvėrims iš pasėlių laukų baidyti. Tomis patrankomis jie kas kiek laiko iššauna. Iš pradžių žvėris lyg atbaidydavo patrankų šūviai. Bet po kurio lauko sulaukta priešingo efekto – šūvio garsas žvėrims tapo signalu, kuriam pasigirdus laikas traukti į laukus maitintis.

Autorės nuotraukos

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.