Medžiotojų sriubos paslaptys

Medžioklės pomėgis

Sirutiškyje gyvenantis E. Staputis save vadina visų galų meistru: „Žvejoju, medžioju, iš medžioklės kuriu vaizdo įrašus, esu verslininkas.“ Kokiam pomėgiui teikia prioritetą – žvejybai ar medžioklei – negalintis išskirti. „Jeigu turiu daugiau laiko, vykstu į žvejybą, nes reikia atsijungti porai dienų. Dažnai važiuojame į Mingę. O medžioklėje viskas paprasčiau – vakare grįžti iš darbo ir – į laukus. Vaikštom aplink laukus, žvėris šeriam, medžiojam. Nuo 1995 m. priklausau Šlapaberžės medžiotojų būreliui – šiemet jau 30 m. Kai jaunas, su verslais daugiau lakstai, o dabar viskas ramiau. Į medžioklę išvykstu tris kartus per savaitę. Būna, kad grįžti antrą ar trečią nakties, o 7 val. vėl keltis į darbą. Mūsų medžioklės laukai prasideda nuo Kėdainių ir baigiasi Panevėžio rajone“, – pasakojo ŪP pašnekovas.

Apie pirmąją sriubą

Šį kartą pokalbis ne apie medžioklės trofėjus, nors kalbėjomės ir apie juos, bet labiausiai domino, kaip kilo mintis medžioklėje kaisti puodus.
E. Staputis pasakojo, kad sugrįžus iš medžioklės visiems norėjosi suvalgyti kažko karšto. „Juk medžioklė, nors ir maloni, bet ilgai trunkantis procesas. O jeigu dar žiemą, kai šalta… Visi pradėjo kalbėti, kad būtų gerai po medžioklės pasigaminti karšto maisto. Nebuvo kam imtis, todėl aš ryžausi pabandyti“, – teigė pašnekovas.

Pirmąją sriubą prisimena išviręs prieš maždaug 20 metų „Regis, pirmoji sriuba buvo iš kiaulienos. Nesvarbu, kad ne žvėriena – kai alkani medžiotojai, nežiūri, kas puode, svarbu, kad į burną būtų ką dėti. Bet sriubą įvertino gerai. Vėliau pradėjau ją virti dažnai, gal pradžioje kažko trūko, bet pradėjau gilintis, domėtis. Prireikė gal 5 ar 6 metų, kol įgavau patirties. Kažkur paragauji ir pagalvoji, kodėl to neįdėjus į sriubą. Viską derinau, nemažai laiko užtruko, kol patiekalas tapo neblogas. Kartą pabandžiau vieną derinį, pasidomėjau, kaip geriau išvirti, ir atsirinkau tai, ką žmonės tikrai pamėgo“, – dalijosi prisiminimais kulinaras.

Sriuba ir bendruomenei

Žinoma, sriubą E. Staputis virdavo ne iš ką tik sumedžioto žvėries – juk žvėrieną dar reikia apdoroti, o grįžusiems iš medžioklės draugams pavalgyti reikia iš karto. Todėl dažniausiai naudodavo mėsą iš ankstesnės medžioklės. Tik šernus reikėdavo tirti, o kiti žvėrys – žolėdžiai, todėl jų mėsos tikrinti nereikia.

Joninių šventėms Sirutiškio bendruomenės žmonės prašydavo išvirti sriubą ir bendruomenei. E. Staputis visada sutikdavo. Vėliau pakvietimų daugėjo – per bendruomenių šventes vykdavo į kitus kaimus, o galiausiai dalyvavo net Kėdainių miesto šventėje su 50 l sriubos katilu.

Paklaustas, iš kokios mėsos skaniausiai pavyksta išvirti sriubą, patirties turintis virėjas atsakė: „Skaniausia iš šernienos, ir nėra skirtumo, iš kurios skerdenos dalies mėsa paimta. Šernai turi įvairių riebalų – jų skonis visai kitoks nei kiaulienos, ir daug jų nereikia. Iš esmės sriubos skonis nepriklauso nuo mėsos. Skanesnė gali būti su kiauliena, nes prie jos esame labiau pripratę, bet jei yra šernienos, renkuosi ją. Tikro prieskonio sriubai suteikia ne mėsa, o kiti dalykai – parūkytas kumpis ar lašiniai. Na, ir dar kai kas“, – intriguojančiai šypteli medžiotojas.

Slaptieji ingredientai

„Sriubą virdavau ant atviros ugnies, bet ją reikia nuolat maišyti – pradeda svilti, nespėji, reikia nuimti. Pavargau virti ant atviros ugnies, todėl sumontavau dujinę viryklę. Dujų balioną įsimetu į mašiną, žarną atsitempiu iki vietos, kur reikia, baliono net nesimato. Turiu specialų stovą, kuris reguliuoja karštį. Būna, kad užsakovas prašo neišdeginti žolės, tada parodai įrangą ir viskas tinka“, – teigia ŪP pašnekovas.

„Svogūnus reikia pakepinti, kai turi laiko, skaniau, kai ir morkos pakepa. Morkas visada pjaustau. Galima dėti bulvių, galima perlinių kruopų – žiūrint, kiek bus valgančiųjų, kokio tirštumo reikia. Nes kuo tirštesnė sriuba, tuo mažiau suvalgo. Dažniausiai žmonės prašo skystesnės, o kai skystį suvalgo, lieka tirščiai. Chalapos paprika suteikia skonio ir šiek tiek aštrumo. Jeigu lauke šalta, dedu jos daugiau. Joninėms verdu du puodus – vieną suaugusiems, aštresnę, kitą vaikams – švelnesnę. Ir ant laužo, ir ant dujų verdamos skonis nesiskiria – daug kartų esame virę. Jeigu nori šou, šalia laužą užkuri, – šypteli medžiotojas. – O slaptas ingredientas? Kai gaminu medžiotojams, galima įpilti pusę litro brendžio – jis kažką duoda. Dar galima įdėti apdegusį pagaliuką, dažniausiai uosio – čia daugiau šou, bet jaučiasi ir dūmų kvapas bei skonis.“

Užleidžia jaunimui

„Dabar nebeverdu taip dažnai, ateina nauja karta – jie jau nori pasireikšti, jau daugiau atsirado virėjų. Rimtesnėms šventėms, kai nori ypatingesnės sriubos, paprašo manęs – jaunimo virta ir maniškė skiriasi. Paprasčiausiai cukraus nedėk į sriubą ir jau neturės tokio skonio. Aš dedu gal kokius tris šaukštus cukraus. Actas iš konservuotų pomidorų suteikia rūgštumo, o cukrus tą skonį subalansuoja. Druskos beveik net nededu arba labai nedaug“, – vis dar slaptais ingredientais su ŪP dalijasi virėjas.

Jo teigimu, tikrai neapmaudu, kad dabar jaunimas sriubą verda: „Įsivaizduokit, visi medžioja, o tu sėdi ir sriubą verdi. Toks ir tas malonumas. Anksčiau iš viso nemedžiodavau, vėliau anksčiau baigdavau medžioklę, viską namuose susipjaustęs ir pasiruošęs, leki ten, skubi virti ir per kelias valandas sriuba išverda.“

Kokybiški produktai

Paklaustas, kokia vis tik gardžios sriubos paslaptis, ŪP pašnekovas pasakoja, kad tai – kokybiški produktai, nuojauta ir meilė procesui. „Dar labai svarbu kokybiški prieskoniai. Ne taip, kad nueini į bet kurį prekybos centrą ir nusiperki. Reikia domėtis, specializuotose parduotuvėse įsigyti žvėrienai skirtų prieskonių. Būnam Egipte, Turkijoje – iš ten parsivežam. Kai išsiaiškini, ko tiksliai reikia, tada žinai, ko ieškoti, – aiškina virėjas. – Be sriubos, verdu ir plovą, troškinius. Namie gaminu žvėrienos dešreles, vytintos elnienos traškučius, Juos 2–3 d. palaikai šaldytuve su prieskoniais, po to džiovini daržovių džiovyklėje 9 val. Mėsos šeimoje neperkame, nebent šašlykams.“

Tėvuko sriuba

Paklaustas, ar pamena atvejų, kai sriubos nebuvo galima valgyti, E. Staputis prisipažįsta, kad tokių nebuvo, bet nutiko toks juokingas įvykis: „Medžiojome fazanus. Tėvuką palikau virti sriubą, prieš tai papasakojęs, kas ir kaip. Jis viską sudėjo, verda, o pabaigoje reikėjo supilti 3 l vandens. Tėvukas paėmė plastikinį 3 l butelį ir supylė jo turinį kaip vandenį. Po dviejų valandų atneša tą sriubą mums – medžiotojų buvo gal koks 30. Visi valgo tą sriubą, o aš jaučiu, kad skonis – ne toks. Žiūriu – visi taip linksmai šnekasi. Vėliau paklausiau tėvuko, ką jis įpylė į sriubą. Sako: „Va, kampe gulėjo plastikinė talpa, pamaniau, kad čia vanduo, bet, pasirodo, kad tai buvo kažkieno atvežta naminukė.“ Tai ją į sriubą ir supylė. Visi juokėsi ir sakė, kad labai gerą sriubą išvirė. O aš jaučiau, kad ji ne tokia, kokia turi būti – turi specifinį skonį.“

Troškinio paslaptys

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. gruodžio 9 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Ernesto STAPUČIO ir Sirutiškio bendruomenės centro nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.