Melioracijos problemos gilėja. Iniciatyvos imasi ūkininkai

Mato naudą

Šalies melioracijos sistema kiekvienais metais sensta ir nyksta. Ir nors sausringais metais atrodo, kad ši problema nėra tokia svarbi ir investicijos į jos atnaujinimą gali palaukti, lietingais metais bėdos dar labiau išryškėja. Kauno r. ūkininkas Tomas Dirmeikis pastebėjo, kad žemdirbių požiūris į melioracijos sistemų tvarkymą keičiasi kartu su orais.

Anot jo, sausringais metais gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad melioracijos sistemų tvarkyti nebereikės, tačiau gausiai lyjant ir sugrįžus lietuviškoms vasaroms prisimenama melioracijos svarba.

„Matome didelę naudą ir prasmę tvarkingose melioracijos sistemose, todėl kiekvienais metais daug dėmesio skiriame jų priežiūrai. Mūsų rajono žemdirbiai tiek savo jėgomis, tiek bendradarbiaudami su Kauno r. savivaldybės administracija atlieka įvairius darbus – valo griovius, keičia rinktuvus, atnaujina sausintuvus. Džiaugiuosi ir noriu pagirti mūsų rajono savivaldybės administraciją, kuri pradėjo pilotinį projektą – pirmoji Lietuvoje įkūrė Melioracijos fondą ir dengia dalį melioracijos sistemos rekonstrukcijai reikalingų lėšų. Panašu, kad šiuo pavyzdžiu pradeda sekti ir kitos savivaldybės“, – pokalbį su „Ūkininko patarėju“ pradėjo T. Dirmeikis, pabrėždamas, kad tvarkingai veikianti melioracijos sistema yra labai aktuali kritiniais momentais, kai po žiemos tirpsta sniegas ir ūkininkai nori turėti gražų ir tvarkingą pasėlį. Tuomet, anot pašnekovo, reikia per savaitę iš laukų nutraukti visą drėgmės perteklių, kad pasėliai neišretėtų.

Prarandamas derlius

Pasak T. Dirmeikio, jų rajono ūkininkai supranta melioracijos sistemos svarbą, todėl stengiasi ją nuolat prižiūrėti ir tvarkyti. Kadangi didžioji dalis melioracijos sistemų yra pasenusi, jų atnaujinimas savomis lėšomis atrodo labai skausmingas. Dėl šios priežasties dažniausiai lopomos problemiškiausios vietos. „Tikime melioracijos sistema, ją gerbiame ir stengiamės ją sutvarkyti. Jei tik laukų lomose, žemesnėse vietose tyvuliuoja vanduo ar atsiranda mirkstančių plotų, ten iš karto krenta derlingumas, sunku pasiekti aukštą viso ūkio derlingumo vidurkį, patiriami nuostoliai“, – aiškino Kauno r. ūkininkas.

T. Dirmeikio teigimu, jeigu melioracijos sistema neveikia, tai kartais gali lemti ir labai paprastas gedimas pagrindiniame rinktuve, o jei šio sistema apima 30 ha plotą, visas jis pradeda mirkti, laiku negalima įvažiuoti ir atlikti darbų. Tame lauke augalai mirksta ir žūsta, prarandamas derlius, kuris, lyginant su tuo pačiu melioruotu plotu, gali siekti net iki 70 proc.

„Vėliau važiuojant šiame lauke susidaro provėžos, kenčia ir dirvožemis. Jo kapiliarai užsipildo vandeniu, bet ne deguonimi, prasideda dirvožemio rūgimo procesas. Tai kenkia ne tik dirvožemiui, bet ir augalams, nes jiems tokios sąlygos nėra palankios. Kai yra geras, tvarkingas drėgmės ir deguonies balansas, tuomet ir dirvožemį paėmus į rankas jis kvepia, ir augalai visai kitaip auga“, – kalbėjo jaunas ūkininkas.

Nemažai nuveikė

Kaip ŪP teigė pašnekovas, jų ūkis kiekvienais metais skiria laiko ir finansų melioracijos problemų šalinimui. „Didieji gedimai jau sutvarkyti, todėl dabar tobuliname esamą sistemą, likviduojame naujai atsiradusius gedimus. Kai kur montuojame papildomus sausintuvus, kai kur žemesnėse vietose įrengiame paviršinio vandens nuleistuvus. Esamų sistemų priežiūrai skiriame daug dėmesio, o kartu su savivaldybės administracija per pastaruosius dvejus metus tikrai nemažai padarėme“, – pasidžiaugė T. Dirmeikis.

Jis atkreipė dėmesį į tai, kad daugelio ūkininkų problemos yra gana panašios, ir į melioracijos sistemą, kurios ilgaamžiškumui didelę įtaką daro dirvožemio savybės. Pastebima, kad sunkesniame, molingame dirvožemyje įrengtos sistemos yra atsparesnės aplinkos poveikiui – drenažo vamzdeliai ne taip greitai užsineša smėliu. Tačiau lengvame, smėlingame dirvožemyje jie greičiau užsikemša, todėl sistemos palaipsniui praranda efektyvumą. „Šiandien, manau, labai didelė dalis ūkių savo jėgomis, besimokydami ir kaupdami patirtį, tapo profesionaliais melioratoriais. Ūkininkai išmoko prasmingo ir jų ūkiams naudingo amato. Šiems darbams atlikti reikia ne tik įgūdžių, bet ir technikos, todėl vieni yra įsigiję ekskavatorius, kiti juos nuomojasi“, – dėstė T. Dirmeikis.

Ūkininkas pasakojo, kad didesniems melioracijos rekonstrukcijos projektams, kai reikia pakeisti daug sausintuvų, būtina speciali technika. Tačiau atliekant smulkesnius darbus – perklojant trumpas atkarpas, montuojant papildomus sausintuvus, įrengiant paviršinio vandens nuleistuvus ar tvarkant žiotis – dažniausiai pakanka turėti ekskavatorių.

Kruopštus darbas

Pats T. Dirmeikis ekskavatoriaus neturi – prireikus jį nuomojasi. Pasak ŪP pašnekovo, miesto pašonėje įsikūrusiam ūkiui tai nėra didelė problema, nes Kaune yra nemažai nuomos punktų, kuriuose technikos pasiūla yra pakankama. Jei trūksta darbo rankų, išsinuomojama paslauga su operatoriumi. „Mažesnio ekskavatoriaus nuoma dienai kainuoja apie 80 Eur, jei jis – ratinis, didesnis, kaina siekia 130 Eur. Su šia technika galima pakloti 200–300 m rinktuvo ar sausintuvo. Tai – pakankamai reikšmingas kiekis. Kasti tranšėjas drenažui – kruopštus darbas. Reikia tiksliai „sugaudyti“ aukščius, išlaikyti tinkamus nuolydžius. Tam ūkyje naudojami lazeriniai nivelyrai. Šiems darbams atlikti būtinas patyręs, profesionalus operatorius, kad tranšėjos dugnas būtų lygus, tvarkingas ir tinkamai paruoštas“, – aiškino Kauno r. ūkininkas, pabrėždamas, kad prie melioracijos sistemų ilgaamžiškumo prisideda ir pasikeitusios, geresnės kokybės medžiagos.

Pasak jo, dabartinės medžiagos yra daug kokybiškesnės už tuos molinius vamzdelius, kurie buvo sudėti prieš daugelį metų. Dabar naudojamos plastikinės drenažo žarnos su tekstilės ar kokoso pluošto apvalkalu, tvarkingi trišakiai, perėjimai, žvyro užpildai ir kt. „Šiandien darbai atliekami kokybiškiau, todėl tikėtina, kad naujai sutvarkytos sistemos tarnaus ilgiau nei senosios. Šį darbą kažkada pradėjo mano tėtis, dabar jį ūkyje su komanda tęsiu aš. Kai pamatai rezultatą – kas padaryta, kad tai, kas tvarkingai atlikta, veikia, tada atsiperka investicijos ir įdėtas darbas“, – pažymėjo T. Dirmeikis.

Tomo DIRMEIKIO ir redakcijos nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja