Melžėjų varžytuvės startavo užliejamose pievose

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Josifo Taco melžimo mokymo centro organizuojamas respublikinis švietėjiškas renginys „Geriausi melžėjai“ – vienintelis šalyje, o gal ir Europoje, kuriame sunkų ir atsakingą darbą dirbantys žmonės gali ne tik pasitikrinti savo žinias, patobulėti, bet ir pasidžiaugti savo profesija. Tokią šventę šiemet pirmą kartą savo krašto žemdirbiams surengė Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Šilutės biuro darbuotojai.

Sėkmės garantas – jaunimas Ketvirtadienį Pašyšių kaimo pievose, ūkininkų Jono ir Virginijos Macijauskų valdose, susirinko didžiulis būrys ūkininkų, su gausia palyda atvažiavo varžytis šešios melžėjos. Organizatoriai pasistengė, kad šventinė nuotaika lietųsi per kraštus – skambėjo gyva muzika, žalią pievų peizažą paįvairino gėlės, šokinėjo smagus „jautukas“. Vis dėlto varžytuvių dalyvės neįstengė paslėpti nerimo. Ypač jaudinosi V. Macijauskienės ūkyje karves melžianti Žibutė Jurgelionienė, nes labiau nei asmeniniai pasiekimai moteriai rūpėjo, kaip seksis abiem jos dukroms. Sandra jau patyrusi melžėja, ūkyje dirba daugiau nei dveji metai, o štai Odeta – dar tik praktikantė, šiemet baigusi devintą klasę, bet pasiryžusi vasarą talkinti ūkyje. Net neraginta ji pareiškė norą išbandyti jėgas melžėjų varžytuvėse. Daugiau nei 120 melžiamų karvių laikanti V. Macijauskienė Žibutę su dukromis atsivežė iš Vilkaviškio rajono, miestelyje gyvenusi šeima niekada nebuvo melžusi karvių. „Dabar tokie laikai, kad melžėjų reikia ieškoti po visą Lietuvą. Mūsų krašte jų ypač trūksta, nes čia dauguma ūkininkų turi melžiamų karvių bandas. Nesigailiu, kad priėmiau jaunus, nepatyrusius žmones, nes juos galima išmokyti dirbti taip, kaip reikia dirbti, o ne kaip jie yra įpratę. Gera melžėja – didelis pliusas ūkiui“, – sakė visiškai savo ūkio melžėjomis pasitikinti ūkininkė. V. Macijauskienės ūkis išsiplėtė maždaug prieš septynerius metus. Iš pradžių atrodė, kad užteks pusšimčio melžiamų karvių, bet mažos kainos paskatino intensyvesnę pieno gamybą – banda išaugo iki 80, paskui iki 100 piendavių, kol užpildė visas tvarte esančias vietas. Tačiau vien parduodamas pieną, V. Macijauskienės įsitikinimu, neišgyvensi, todėl ūkininkai pasilieka auginti visą prieauglį. „Mūsų karvės geros, labai pieningos. Daugiausia dėmesio skiriame bandos sveikatingumui, bet be Europos Sąjungos išmokų išgyventi nepajėgtume. Tiesioginės išmokos leidžia sumokėti už technikos remontą, nupirkti papildų gyvuliams, padengti kitus kasdienius ūkio poreikius“, – tikina 400 ha ūkiui vadovaujanti moteris. Ūkyje dirba ne tik abu Macijauskai ir jų vaikai, bet ir 10 samdomų darbuotojų – melžėjų, šėrikų, mechanizatorių. Beveik visi jie jauni.

Šilutės krašto ypatumai Kad ūkininkauti užliejamose pievose nėra lengva, pripažįsta ir LŽŪKT Šilutės biuro vadovė Ina Edita Kuzmienė. „Žolės čia daug, bet ji nėra tokia maistinga kaip dobiliukai, todėl būtina naudoti pašarinius priedus, o tai – papildomos gamybos sąnaudos. Blogai ir tai, kad ganiava prasideda vėlai, nes iki balandžio vidurio, o kartais ir gerokai ilgiau, pievose stovi vanduo. Jam nuslūgus, dar tenka susirinkti Nemuno ir Šyšos suneštas šiukšles. Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje yra nustatyta daugybė apribojimų. Ūkininkams tenka susitaikyti su šiais nepatogumais, todėl kai pieno kainos tokios mažos, daugelis ūkininkavimą iškeičia į darbą užsienyje – pernai vienas po kito sunkvežimiai mūsų karvučių bandas gabeno į Lenkiją. Netekome ir didelių ūkių, tokių, kurių savininkai net planavo pirkti melžimo robotus“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė O. E. Kuzmienė. Šilutės krašte nėra robotais melžiančių ūkių, todėl ir ūkininkai lengvai prikalbino savo darbuotojas dalyvauti varžytuvėse. Nors keletas norėjusių persigalvojo, varžytuvėse dalyvavo šešios melžėjos. Be V. Macijauskienės ūkio darbuotojų, konkurse dalyvavo žemės ūkio bendrovės „Sala“ melžėjos Irma Aleksonytė ir Reda Vilkienė bei ūkininko Kazimiero Gudžiūno samdoma Onutė Dačkauskienė. „Ūkininkams nereikėjo aiškinti, kaip svarbu melžėjoms tobulėti, atnaujinti žinias. Jie paragino savo melžėjas ir dar parėmė renginį. Norėtume, kad ir Šilutėje jis taptų tradiciniu. Jei visoje Lietuvoje melžėjai varžosi, kodėl negalėtų varžytis šilutiškiai?“ – svarstė konsultantų vadovė.

Pirmas blynas neprisvilo Pirma – teorijos – rungtis parodė, kad jaunimui žinių netrūksta: daugiausia balų surinko V. Macijauskienės praktikantė Odeta. Už melžtuvo sanitarinį apdorojimą daugiausia balų gavo O. Dačkauskienė, jai geriausiai sekėsi ir melžimo aikštelėje. Namų sienos nedaug tepadėjo karvutes gerai pažįstančioms V. Macijauskienės ūkio melžėjoms – karvės nespyrė, bet jaudulys daug kur pakišo koją ir Žibutei, ir Sandrai. Iš melžimo aikštelės įraudusi išėjo ir Odeta. Tik O. Dač­kauskienė melždama karves šypsojosi ir savo sirgaliams rodė pergalės ženklus. „Be šypsenos negali eiti prie karvės – gyvuliai supranta žmogaus nuotaiką, negali jų varinėti, šaukti, stumdyti. Aš visą laiką šypsausi ir man sekasi“, – baigusi melžti „Ūkininko patarėjui“ sakė moteris. Vertinimo komisijos pirmininkas dr. Saulius Tušas džiaugėsi, kad norą dalyvauti varžytuvėse pareiškusios Šilutės rajono melžėjos pasirodė neblogai. „Jūs visos jau esate nugalėtojos, nes įstengėte nugalėti save, nepabijojote parodyti, kaip dirbate, ką žinote ir mokate. Nėra žmonių, kurie neklysta, svarbiausia suprasti, kad reikia tobulėti – gilinti žinias, formuoti būtinus įgūdžius“, – sakė S. Tušas. Komisijos nariai negailėjo melžėjoms pagyrimų, patarinėjo ir aiškino, kokias darė klaidas. Pagrindinės – kaip ir visų: melžia viena ranka, skuba nuimti aparatą dar bėgant pienui. Aldona Šimkienė nesunkiai pastebėjo, kad visos melžėjos įpratusios aparatus plauti ne pagal reikalavimus, todėl ragino nusiraminti ir pagalvoti – juk parsinešus aparatus iš tvarto, pirmiausia reikia nuplauti išorę, paskui pašalinti pieno likučius, tik tada naudoti šepečius ir perplauti karštu vandeniu. „Svarbiausia, kad jūsų darbas buvo produktyvus – nerūšinio pieno nepamelžėte“, – džiaugėsi pieno švarumą tikrinusi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausioji specialistė Antonina Greičiuvienė. Susumavus šešiose rungtyse melžėjų „uždirbtus“ balus, paaiškėjo, kad O. Dačkauskienės nuojauta tikrai neapvylė – ji tapo geriausia Šilutės krašto melžėja. Antroji vieta atiteko S. Jurgelionytei, trečioji – Redai Vilkienei. Atsiimti prizų jos ėjo su pagalbininkais, o konkurso komisijos pirmininkas S. Tušas juokavo, kad sunkiausia rungtis – susirinkti dovanas. Dovanų nepritrūko ir prizinių vietų neužėmusioms melžėjoms. Išdalijęs padėkas konkurso organizatoriams, ūkio šeimininkei ir pagalbininkams, Josifo Taco melžimo mokymo centro vadovas S. Tušas pasidžiaugė, kad pirmas blynas neprisvilo – ir oras buvo geras, ir vieta parinkta puikiai, ir dalyvių netrūko. Šią vasarą melžėjos varžysis dar devyniuose rajonuose. „Bet jei bus norinčių ir daugiau – tikrai rasime laiko pas visus atvažiuoti“, – žadėjo vertinimo komisijos pirmininkas.

Daiva BARTKIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos