Mokslų daktaras ūkininkauja Vaidatoniuose

Sėkminga mokslinė ir profesinė karjera

Arūnui šių metų liepą sukaks 48-eri. Gimė jis Kaune, tačiau nuo šešerių metų gyveno Vaidatoniuose. Taip nutiko, kai mama Ada, pagal specialybę gydytoja, grįžo gyventi į gimtinę. A. Rutkauskas mokėsi tuometinėse Stulgių devynmetėje ir Nemakščių vidurinėje mokyklose. Po to penkerius metus studijavo Veterinarijos akademijoje, kur įgijo veterinarijos gydytojo specialybę. Tik baigęs studijas, įstojo į magistrantūrą. 2021 m., apgynęs magistro laipsnį, Arūnas žinias gilino doktorantūroje ir 2005-aisisias apgynė mokslų daktaro disertaciją. Mokslinio darbo tema buvo skirta karvių reprodukcijai. A. Rutkauskas, baigęs studijas, tiesa, su kelerių metų pertrauka dirba toje pačioje aukštojoje mokykloje, kurią ir baigė. Tik pavadinimas pasikeitė. Po aukštųjų mokyklų jungimo Kauno medicinos universitetas ir Veterinarijos akademija buvo sujungti į vieną dalinį ir ši Alma Mater tapo Sveikatos mokslų universitetu, o Veterinarijos akademija tapo jos padaliniu. Dabar A. Rutkauskas jau turi docento akademinį laipsnį, yra Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos vadovas. Studentams skaito stambiųjų gyvūnų reprodukcijos kursą.

– Paskaitas skaitau akademijoje studijuojantiems užsieniečiams. Žinoma, su studentais bendrauju anglų kalba. Turime tris akademines grupes užsieniečių, ir kiekvienoje mokosi nuo 14 iki 20 studentų. Tai jauni žmonės iš viso pasaulio – pradedant kaimynais švedais, suomiais, vokiečiais ir baigiant egzotiškomis Afrikos, Pietų Amerikos šalimis. Nemažai studentų yra ir iš Izraelio,– pasakoja A. Rutkauskas.

Anksčiau Veterinarijos akademijoje docentas dėstė mikrobiologiją. Metus stažavosi Vilniuje esančiame Ekologijos institute.

Bet pedagoginėje ir mokslinėje veikloje teko padaryti pertrauką, nes jaunojo mokslininko atlyginimas tada buvo 250 litų. O reikėjo išlaikyti jauną šeimą. Todėl keletą metų dirbo įmonėje „DOJUS agro“ Gyvulininkystės padalinio vadovu.

– Šioje įmonėje įgijau daug patirties,– prisimena ten prabėgusius ketverius metus A. Rutkauskas. – Šioje įmonėje išmokau strategiškai mąstyti, skaičiuoti pinigus, dirbti su klientais ir daug kitų subtilybių.

Vėliau dirbo pačių Lietuvos ūkininkų įkurtame kooperatyve „Pienas LT“ kokybės vadovu. Šio kooperatyvo įkūrimą Arūnas vertina teigiamai, nes pienininkyste besiverčiantys ūkininkai valdo ir žaliavinį pieną perdirbančią įmonę. Jo nuomone, tai yra pats tinkamiausias variantas, kad ūkininkai pieną galėtų parduoti už padoresnę kainą. Pasak A. Rutkausko, kai Lietuvoje vyko valstybės turto privatizavimas, žemdirbiai nepasinaudojo galimybe įsigyti ne tik pieninių, bet ir mėsos kombinatų bei kitų jų išaugintą produkciją perdirbančių įmonių akcijų kontrolinių paketų. Tiesa, dalis žemdirbių iš karto tapo akcininkais, tačiau akcijas greitai pardavė arba pačių įmonių vadovams, arba bendrovėms, užsiimančioms vertybinių popierių supirkimu.

2011 m. Arūnas buvo išrinktas ir Ekologiškų mėsinių galvijų asociacijos prezidentu.

– Bendraudamas su mėsinių galvijų augintojais, pamačiau, kad žmonės, kartais neturintys jokio išsilavinimo, gauna gerokai didesnes pajamas nei aš, turėdamas mokslinį daktaro laipsnį. Taip kilo mintis kurti savo ūkį. Ūkio savininkė yra žmona Rasa, o man tenka ūkvedžio ir vadybininko pareigos. Talkina mums ir jau greit dvidešimties sulauksiantis sūnus Eimantas ir šešiolikmetė dukra Ugnė,– kalba A. Rutkauskas. – Šiemet sukanka dešimt metų, kai įsteigėme savo šeimos ūkį. Pirmiausia įsigijome dalį buvusio Stulgių kolūkio mechaninių dirbtuvių. Ten įrengėme tvartą. Tačiau ūkio įregistravimui reikėjo žemės. Jos pradžiai nusipirkome tris hektarus. Kaimynai stebėjosi, kad šienaujame, o gyvulių neturime. Tačiau tais pačiais 2014-aisiais vykome į Prancūziją ir nusipirkome dešimt karvių. Dalį jų ir šiandien tebeturime. Jos jau yra atsivedusios po 8–10 veršelių. Šiaip mėsinėje gyvulininkystėje pagrindinis kiekybinis rodiklis yra mamomis vadinamos karvės. Jų dabar turime tris dešimtis. O bendras gyvulių skaičius svyruoja nuo 70 iki 80. Ūkininkavimui reikėjo pinigų. Nuvykome į banką ir paprašėme 25 tūkst. eurų paskolos. Banko darbuotojai paprašė pateikti ūkio finansinius rodiklius. Jiems akys vos ant kaktos neiššoko, kai dokumentuose pamatė tik nulius. Tačiau mumis patikėjo, ir paskolą gavome. Nuo to ir pradėjome plėtoti savo ūkį. Dabar jame viskas automatizuota, modernizuota. Todėl užtenka vieno žmogaus, prižiūrinčio bendrą tvarką. Tačiau ir mes kiekvieną savaitę, po kartą ar du atvykstame į Vaidatonius. Tai ir savotiška karvių terapija, nes pabuvimas prie gyvulių irgi mažina stresą bei įtampą, kurios ypač pastaruoju metu netrūksta.

Protesto akcijos sūkuryje

Su A. Rutkausku suderinti laiką pokalbiui buvo nelengva. Praėjusią savaitę mokslininkas ir ūkininkas daugiausia laiko praleido Vilniuje, nes priklauso šiandien prasidedančio visos Lietuvos žemdirbių protesto akcijos organizaciniam komitetui. Reikėjo bendrauti ir su generaliniu policijos komisaru, ir su Kelių policijos vadovais, ir su Vilniaus miesto savivaldybės atstovais.

– Sausio 8 d. vyko Lietuvos žemdirbių vienybės ir protesto akcija, kurios metu pirmiausia magistraliniuose keliuose buvo uždegti laužai, ūkininkai atvyko su stambiąja technika. Vadinasi, ši akcija buvo nerezultatyvi, kad dabar su traktoriais reikia važiuoti į Vilnių?

– Kategoriškai teigti negalima. Pavyzdžiui, dar tą pačią sausio 8-ąją premjerė Ingrida Šimonytė pirmą kartą su žemdirbių organizacijų atstovais bendravo nežeminančiai, o jos kalbos tonas buvo malonus, taktiškas, neįžeidžiantis. Buvo žadėta kai kuriuos mūsų prašymus spręsti. Tačiau mes gyvename demokratinėje–biurokratinėje valstybėje. Suprantame, kad vienam ar kitam sprendimui priimti reikia aibės procedūrų, derinimų, balsavimų. Bet Lietuvos ūkininkai, žemės ūkio bendrovės nori, kad žemės ūkio sektoriaus problemos būtų sprendžiamos kuo operatyviau. Susidarė įspūdis, kad premjerė pamatė, jog įsisenijusių skaudusių sprendimas priklauso ne tik nuo Žemės ūkio, o kai kada ir Aplinkos ministerijų, bet ir nuo pačios Vyriausybės vadovės, jos komandos. Kilo ir toks klausimas, jog tai, ką daro Žemės ūkio ministerija, kaip ji sprendžia vienus ar kirtus klausimus, premjerės nepasiekia.

– Kokie šiandien Vilniuje prasidėjusioje akcijoje keliami reikalavimai?

– Naujų reikalavimų nekeliame, o išlieka tie šeši, kuriuos kėlėme ir sausio 8-ąją. Tik kiekvieną punktą plačiau paaiškiname. Tai susiję su reikalavimu praplėsti daugiamečių žolių plotus, dėl apsauginių juostų ir zonų plėtros prie vandens telkinių, dėl per Lietuvą vežamų grūdų, kurie gali būti rusiškos kilmės, dėl įsisenijusių pienininkystės ūkių problemų, dėl padidinto akcizo suskystintoms dujoms, dėl žaliojo dyzelino naudojimo apribojimo. Šią protesto akciją organizuoja dešimt žemdirbius vienijančių asociacijų. Kiekviena asociacija turi specifinių problemų. Pavyzdžiui, suskystintų dujų akcizas labiausiai palietė paukštininkystės, žaliojo dyzelino naudojimo apribojimai – augalininkystės, gyvulininkystės ūkius ir t.t. Tačiau nieko nebus, jei kiekviena asociacija savas problemas spręs pavieniui. Todėl visos jos yra susijungusios į Žemės ūkio tarybą ir pastaroji tapo lyg kokiu galingu kumščiu. Mes suprantame, kad pieno perdirbimo įmonėms reikia kaštų transportui, energetikai, įrangai. Tačiau, kai pamatai tų įmonių milijoninius metinius pelnus, paaiškėja, kad jos pienininkystės ūkių savininkams turi iš ko mokėti daugiau. O pienininkystės ir mėsinių galvijų ūkių Lietuvoje mažėja. Pateiksiu mūsų šeimos ūkio pavyzdį. Užpernai mums vieno mėsos kilogramo savikaina buvo 3,6 euro, o perdirbėjai mums temokėjo vos 2 eurus. Neįmanoma sveiku protu paaiškinti, kad dar yra pas mus nesuvokiančių, jog be grūdų, mėsos ar pieno jų perdirbimo įmonės taps niekalu – geležies krūvomis!

Kurioziškai atrodo reikalavimas plėsti daugiamečių žolių plotus. Kam to reikia, jei galvijų skaičius Lietuvoje mažėja? Buvo metas, kai šalyje pienininkystės ir mėsinių galvijų ūkiai turėjo apie milijoną gyvulių ir tam užteko 380 tūkst. ha daugiamečių žolių. Dabar galvijų turime apie 660 tūkst., o daugiamečių žolių plotai išsiplėtė iki 700 tūkst. hektarų.

Keistai atrodo ir žalio dyzelino naudojimo apribojimai. Pagal dabartinius reikalavimus jį galima naudoti tik žemės ūkio darbuose. Tačiau ūkininkai juk turi kartais patys pristatyti pagamintą produkciją perdirbėjams, spręsti klausimus su kitais savo verslo partneriais, lankytis valdžios kabinetuose. Nematau nusižengimo, jei žemdirbys, išsprendęs reikalus savivaldybėje ar Žemės ūkio konsultavimosi biure, prekybos centre nusipirks duonos kepalą ar batoną. Jei jis žaliąjį kurą naudos pramoginėms išvykoms, tai žemės ūkio darbams teks naudoti jau brangesnius degalus. Čia panaši situacija, kaip, tarkime, jei kas nors pradėtų kontroliuoti, ar žmogus, sergantis cukriniu diabetu, insuliną naudoja pagal paskirtį…

Su aplinkosauginėmis zonomis irgi yra daug netobulumų. Jos nustatomos iš palydovo. Tačiau to neužtenka, nes negalima riboti ūkinę veiklą visiems vienodai, t.y. tris metrus nuo melioracijos griovio ir penkis metrus nuo upelio ar kito vandens telkinio. Tokios zonos turi būti diferencijuotos, nes griovys nelygus grioviui, o upelis upeliui. Kitur žemės savininkas pats nenorės vykdyti darbų netoli vandens telkinių. Pavyzdžiui, ten, kur yra bebrynas.

Praėjusių metų pradžioje Žemės ūkio ministerija pažadėjo, kad ūkininkai, naudojantys beariminės žemdirbystės technologiją, už kiekvieną hektarą gaus 80 eurų išmoką. Tačiau kai žemės savininkai deklaravo tuos hektarus, praėjusių metų rudenį paaiškėjo, kad už hektarą gaus ne 80, o tik 20 eurų.

Apskritai pastaruoju metu biurokratinė našta padidėjo. Žemdirbiai, norėdami gauti tiesiogines išmokas turi paisyti geros agrarinės būklės užtikrinimo reikalavimų. Tam yra parengta net 17 įvairių ekoschemų.

– Kaip šią savaitę vyks šalies žemdirbių protesto akcija Vilniuje?

– Šiandien, pasibaigus Vilniuje rytiniam pikui, į sostinę ūkininkai ir juos remiantys miškininkai pradės važiuoti traktoriais ir miškovežiais. Mes atsiprašome vilniečių, kad sudarysime kai kurių nepatogumų, bet kitos išeities nėra. Planuojama, kad Vilniuje šiomis dienomis bus 450 traktorių ir 50 miškovežių. Gedimino prospekto abiejose pusėse nuo Katedros iki Goštauto gatvės bus išrikiuota 100 traktorių. Likusieji bus pastatyti Goštauto gatvėje, t.y. šalia Neries upės. Tikimės, kad ryt ir poryt Vilniuje bus po du tūkstančius žemdirbių. O sausio 26 d. laikotarpiu po rytinio piko iki vakarinio piko traktoriai ir miškovėžiai paliks Vilnių.

Mes esame patenkinti, kad labai geranoriškai su mumis bendrauja generalinis policijos komisaras Renatas Požėla, Kelių policijos pareigūnai, Vilniaus miesto valdžios atstovai.

Alvydas GEŠTAUTAS / BIČIULIS