Giedrė BUDVYTIENĖ

Ramią Bankauskų šeimos kasdienybę praėjusią vasarą sudrumstė nelaimingas atsitikimas. Jei ne sesučių Emanuelės ir Viktorijos bei jų draugės Lauros Ruslavičiūtės, apgynusių mažąjį Bernardą nuo agresyvaus šuns, drąsa ir gebėjimas nesutrikti kritinėje situacijoje, viskas galėjo baigtis ne taip laimingai. TV3 projekte „Lietuvos garbė“ narsioji ketveriukė pelnė apdovanojimą nominacijoje „Metų drąsos vaikai“. Šeima dovanų gavo kelionę po Europos pramogų parkus.

Pramogomis nelepinami Rasa ir Zenonas Bankauskai augina septynis vaikus: ketverių Virgiliją, septynerių Bernardą, devynerių Viktoriją, dvylikos Emanuelę, penkiolikos Vilių, septyniolikos Jadvygą ir devyniolikos Pranciškų. Jo vienintelio nėra namie – išėjęs į vairavimo kursus. Jaunėlė lanko darželį, tai nauja patirtis, nes kitus vaikus, dabar lankančius mokyklą, Rasa augino pati. Ji dirba bib­liotekoje, o tėtis Zenonas – gamykloje. Kaip ir daugelyje gausių šeimų, visi vaikai labai draugiški, vieningi, įpratę pasirūpinti ne tik kiekvienas savimi, bet ir broliais, sesėmis. Gyvena pačių statytame, dėl pinigų trūkumo vis dar nebaigtame name Lent­varyje. Prie durų pasitinka katinas, greta būdos pririštas šuo, dar du bėgioja po kiemą. Ir toliau laikyti šunis, net kelis, Bankauskams patarė psichologai. Kieme matyti du šiltnamiai, laksto vištos. Patys užsiaugina ne tik daržovių, bet ir vynuogių, kurios auga šiltnamyje. Maišuose tarp medžių gyvena kaliforniniai sliekai, maisto atliekas  paverčiantys kompostu, – taip gerinama prastoka žemė. Apsižvalgę susėdame už didžiulio stalo erdvioje su virtuve sujungtoje svetainėje. Buitis kukli, daug kas padaryta savo rankomis, tačiau namuose švaru ir jauku. Puodeliuose garuoja arbata. Bernardas visus vaišina pyragėliais ir sausainiais. Vaikai nepuola prie saldumynų, nors matosi, kad jais per daug nelepinami. Nelepinami ir pramogomis, todėl vasaros kelionė į užsienį, kur dar nė karto nėra buvę, galimybė aplankyti didžiausius Europos pramogų parkus jiems kelia daug jaudulio ir džiaugsmo. Jį drumsčia tik neišdylantis iš atminties nelaimingas atsitikimas.

Nenori net prisiminti

Pasakoti apie įvykį nenori nė vienas jo dalyvių, tad trumpai viską išdėsto mama: „Praėjusį birželį Bernardas, Viktorija, Emanuelė ir jų draugė Laura ėjo namo iš mokyklos vasaros stovyklos. Staiga iš už krūmų iššoko didelis šuo. Jį pamatę visi sustojo į ratą, tik Bernardas nesuspėjo.“ Šuo šoko ant jo ir berniuko galva atsidūrė agresyvaus keturkojo nasruose. Mergaitės bandė jį nuvyti. Kai tik pavyko atitraukti šuns dėmesį, jos ratu apstojo Bernardą. Šuo paliko ramybėje berniuką, bet puolė jo seses – Viktorijai įkando į nugarą, Emanuelei – į sėdmenis. Tik tada pasirodė šuns šeimininkas ir jį nuvijo. Prireikė keturių siūlių sužalotai Bernardo galvai susiūti. Tėvai net bijo pagalvoti, kuo galėjo baigtis nelaimė, jei mergaitės taip narsiai nebūtų jo gynusios. Jos nukentėjo mažiau, tačiau Viktorija iki šiol negali atsigauti nuo patirto šoko. Ir mamai pasakojant akyse žiba ašaros. Dabar ji lanko psichologinės terapijos užsiėmimus. Psichologo konsultacijų prireikė ir Bernardui. Apie tą įvykį jis apskritai nekalba. Emanuelė jaučiasi šiek tiek geriau. Tačiau vieniems pareiti iš mokyklos vis dar nedrąsu. Mažuosius palydi vyresnieji arba tėvai, paveža giminaičiai. Sunku suderinti tvarkaraščius, nes po pamokų beveik visi skuba į būrelius. Viktorija ir Bernardas lanko dramos studiją, dailės būrelį. Emanuelė groja pianinu, eina į muzikos mokyklą. Vyresnieji pasinėrę į mokslus. Jadvyga anksčiau grojo gitara, dar vienas jos pomėgis – kulinarija. Vilius mokėsi groti įvairiais instrumentais, labai gražiai drožinėja.

Puoselėja gražias tradicijas Šeštadieniais Bankauskų šeimoje sveikatingumo diena – visa šeima važiuoja į Vilnių, į Rytų kovos menų treniruotes, kurias veda tėčio draugas treneris. Nuo pat mažens visi vaikai sportuoja. Sekmadieniais visi drauge skuba į bažnyčią. Atšilus orams prasideda žaidimai gryname ore, žaisti kvadrato susirenka ir kaimynų vaikai. Vasarą sėda į talpų šeimos automobilį ir, jei leidžia finansai, keliauja po Lietuvą, aplanko įdomias vietas, vyksta į ekskursijas, svečiuojasi pas giminaičius. Gausioje šeimoje daug gimtadienių. Kiek­vienas švenčiamas atskirai, tik Viliaus ir Pranciškaus, kadangi skiriasi vos keliomis dienomis, – drauge. Tradiciškai kepamas arba perkamas tortas. Tėvų per jų gimtadienius laukia staig­menos ir daug vaikų piešinių. Per praėjusį Rasos gimtadienį mergaitės nuostabiai dekoravo stalą, nubarstė rožių žiedlapiais, prisimena mama. Pokalbiui pasisukus apie tradicijas, žvilgsnis krypsta į didžiulę nuotrauką ant sienos, joje – keliasdešimties žmonių būrys. Pasirodo, tai plačios Bankauskų giminės atstovai, susirinkę į susitikimą. Z. Bankausko iniciatyva sudarytas giminės medis, kuriame yra net apie 1,5 tūkst. giminystės ryšiais susietų asmenų pavardžių. Į kas kelerius metus rengiamus susitikimus, kurių jau buvo penki, susirenka apie šimtą žmonių.

Subūrė gausią giminę Zenonas įsitikinęs, kad šiais laikais, kai visi taip nutolę ir susvetimėję, užsiėmę savais reikalais, po tolimus kraštus išsibarstę, ypač svarbu palaikyti artimus ryšius, puoselėti santykius su giminaičiais. „Vieninga, draugiška giminė, šeima – mūsų gyvenimo pamatas. Nesinori, kad giminės susitiktų tik laidotuvėse, o į jas dažniausiai suvažiuoja suaugusieji, vaikai jau vieni kitų, žiūrėk, ir nebepažįsta“, – aiškina tėtis. Šias vertybes jiedu su žmona stengiasi perduoti savo vaikams. „Vaikai pateisina mūsų lūkesčius. Jie labai vieningi, stiprūs, nes jų daug, visi vieni kitus palaiko“, – tikina tėvai. Žinoma, būna visko: ir pasipeša, ir pasiginčija, ir patriukšmauja, o mažieji dažnai mamos dėmesiu nepasidalija. Kaip ir visi vaikai, nelabai mėgsta tvarkytis, tenka tėvams paraginti ar net pabarti. Kai paklausiu, kurie labiausiai veržiasi prie žemės darbų – sodinti, ravėti, laistyti, nuskardi juokas. „Visi tik valgyti skuba“, – šypsodamasi sako Jadvyga. „Vynuogės net sunokti nespėja, vaikai neiškentę išragauja“, – juokiasi Rasa. Savi agurkai, pomidorai, bulvės, morkos ir kitos daržovės auginamos be jokių cheminių trąšų, tėvai džiaugiasi, kad vaikai gali valgyti sveiką maistą. Dar ne visai žiemai užtenka, tačiau pirkti tenka gerokai mažiau.

Auklėja nekeldami balso Vakarais, kai visi po mokslų ir darbų susirenka namuose, paprastai susiburia pirmame aukšte, kuriame telpa sienomis neatskirta virtuvė, valgomasis, svetainė, patogios sofos, keli rašomieji stalai, prie kurių vaikai ruošia pamokas. Čia pat stovi ir pianinas, kurį gavo dovanų iš šeimos draugo. Greta įrengtos talpios lentynos, prikimštos knygų. Visur prikabinėta vaikų piešinių, senų šeimos nuotraukų, kitų mielų niekučių, saugančių brangius prisiminimus. Šiokiadieniais laikas bėga greitai: kol pavakarieniauja, pamokas paruošia, susitvarko, žiūrėk, miegoti laikas. Prieš miegą mergaitės mėgsta paskaityti, ypač daug skaito Pranciškus. Mažiesiems pasakas skaito tėvai. Anksčiau Rasa mėgo megzti staltiesėles, drabužėlius vaikams. Dabar, kai dirba, nebėra kada, vakarais reikia mažiesiems mokinukams padėti rašinėlius parašyti, patikrinti namų darbus. Laimė, jaunesniems broliams ir sesėms nesuprantamas užduotis padeda atlikti vyresnieji. „Tėtis pyksta ant mamos, kad už vaikus namų darbus daro, o mama pyksta ant tėčio, kad jis nieko jiems nepadeda, liepia patiems stengtis“, – sako Zenonas. Tačiau dėl bendrų auklėjimo principų tėvai vieningi, kai reikia išdykėlius sudrausminti, balso nekelia, viską tiesiog nuleidžia juokais ir konfliktų pavyksta išvengti.

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.