NAUJOSIOS ZELANDIJOS fenomenas (I dalis)

Naujojoje Zelandijoje įsibėgėti nėra kur, nes greitai prieitum šalies kraštą, tačiau dvi salos, skalaujamos Ramiojo vandenyno, turi savitą mastelį. Vos tik akys spėja priprasti prie vieno kraštovaizdžio, kitą dieną gamta kardinaliai pasikeičia. Kelionė po Naująją Zelandiją subyra į keletą vienas į kitą nepanašių įspūdžių, tarsi būtum aplankęs skirtingas šalis, iš vieno pasaulio krašto staiga atsidurtum kitame.  

Po kojomis dunksi žemė Viena iš tokių „kelionių kelionėje“ – Rotorua geizeriai ir Tongariro nacionalinis parkas šiaurinėje saloje. Naujojoje Zelandijoje žemė vis dar puškuoja kaip spuoguotas paauglys dinozaurų laikais. Riba, skirianti tvirtą plutą nuo kunkuliuojančių žemės vidurių, labai plonytė ir sutrūkinėjusi. Galbūt įspūdingesnių geizerių galima pamatyti Islandijoje ar JAV. Kamčiatką jau galime pamiršti, ir ne tik todėl, kad išsiveržęs ugnikalnis sugadino slėnį, bet ir todėl, kad vienas nuostabiausių pasaulio gamtos rezervatų paverstas karinių bandymų poligonu. Geizerių ir karštųjų versmių yra ir Anduose Čilėje, Aliaskoje, Japonijoje, Etiopijoje ir kitur. Aktyvi geoterminė zona Naujojoje Zelandijoje įdomi tuo, kad tai ne tik įspūdingi nacionaliniai parkai, bet ir neatskiriama vietinių gyventojų kasdienybės dalis. Šiaurinėje saloje prie Rotorua ežero įsikūrusiame to paties pavadinimo mieste po kojomis žemė dunksi ir veržiasi karštosios versmės. Tai, kuo garsėja Rotorua, atvažiavus pirmiausia ne pamatai, o užuodi. Į nosį trenkia salstelėjęs supuvusio kiaušinio kvapas. Šnarpščioji, tepiesi po nosimi mėtomis kvepiantį balzamą, bet jis mažai kuo gelbėja. Kai uoslė apsipranta, po kojomis pajunti virpančią žemę. Geizeriai švirkščia ir karštieji šaltiniai garuoja ne tik nacionaliniuose parkuose. Įdomu tai, kad zelandai tiesiogine to žodžio prasme gyvena ant sutrūkinėjusios žemės plutos. Prieš Rotorua miesto bažnyčią – erdvi, naujomis trinkelėmis grįsta aikštė. Tik ten vaikščioti nejauku. Po kojomis iš apačios kažkas beldžia, tarsi nerimsta, anot Džono R. R. Tolkino, piktosios jėgos iš Morajos senosios nykštukų karalystės požemių. Pro grindinio dangos plyšius veržiasi nervingos verdančio vandens čiurkšlės, kilnodamos ir ardydamos trinkeles. Kanalizacijos dangtis suvarpytas, nugraužtas cheminių medžiagų, pro jį veržiasi karšto upeliuko srovės. Čia pat gyvena žmonės, o iš jų kiemų kyla garų tumulai, kunkuliuoja karštosios versmės. Verdantys upeliai aptverti tik nuo gatvės, o kiek atokiau vaikščiojant po pievą reikia saugotis, kad nenusiplikytum kojų.

Brūkštelėta menininko teptuku Netoli Rotorua įsikūrusiame viename gražiausių Vaiotapu parke – aktyvi geoterminė zona. Geriausia į parką atvažiuoti pirmiesiems: rytinės gaivios valandos pačios fotogeniškiausios, o, svarbiausia, pasigrožėti spalvingais vaizdais netrukdo minios turistų. Artėjant prie parko iš tolo matyti karštųjų versmių garuose paskendę paparčių medžių siluetai. Šiame parke karštieji šaltiniai formavosi prieš 900 metų po hidroterminio įsiveržimo. Gamta sukūrė tai, kas traukia keliautojus iš viso pasaulio. Įspūdingiausi – Šampaninis baseinas, Menininko paletės, Raktažolės terasos ir verdančio purvo baseinai. Šampaninis baseinas susiformavo 65 m skersmens, 62 m gylio krateryje. Giliuosiuose sluoksniuose vandens temperatūra siekia 260 laipsnių. Paviršiuje tik 75 laipsniai, nes vanduo atvėsta garuodamas. Įspūdinga rausva spalva atsirado dėl antimonito, o tarsi teptuku brūkštelėtus baltus pakraščius suformavo silicis. Karbono dioksido prisodrintas vanduo primena taurėje burbuliuojantį šampaną. Siera gelsvais ir žalsvais potėpiais nudažė Menininko paletės baseiną, o judėdamas šaltas ir karštas vanduo nuolat maišo spalvas, sukurdamas naujus derinius. Kaip plati milžiniška upė žemyn leidžiasi Raktažolės terasa, subtiliai išraižyta smulkiomis bangelėmis, iš tolo primenančiomis tekantį vandenį, nors iš tiesų tai vientisas kietas akmuo. Ir pagaliau neįtikėtinai žalias vanduo dar viename krateryje visiškai pribloškia. Gal tie zelandai juokauja? Ar gali būti gamtoje tokių ryškių spalvų?

Geizeris „dirba“ turistams Ne mažiau įdomus Vaiotapu parko akcentas – Lady Knox geizeris, kuris išsiveržia kiekvieną dieną 10.15 val. Iš kur toks tikslumas? Zelandai sugalvojo, kaip gamtą priversti paklusti turistų minioms, plūstančioms pasižiūrėti gamtos spektaklio. Kai lankytojai nutupia amfiteatro suoliukus aplink geizerį, maoris gidas papasakoja geizerio istoriją. Jo paslaptis buvo įminta atsitiktinai, kai slėnio tyrinėtojai netoliese skalbė drabužius ir netyčia įmetė į geizerio vidų muiluotą skalbinį. Staiga geizeris išsiveržė. Energijos geizeriui užtenka tik kartą per parą, todėl stebėjimo kameros visą laiką seka, kad niekas nesiartintų prie geizerio ir neįmestų muiliuko. Kelias prie geizerio atidaromas tik prieš jo „pasirodymą“. „Pamaitinus“ geizerį, po keliolikos minučių vanduo pradeda putoti, kunkuliuoti, srovė iš lėto kyla aukštyn ir staiga šauna į 20 m aukštį, iššvirkšdama 40 tūkst. litrų vandens. Geizeris pavadintas ledi Konstancijos Knox, 15-ojo Naujosios Zelandijos gubernatoriaus Uchterio Knoxo dukters garbei.

Nuspalvino dumbliai ir bakterijos Ir tai dar ne viskas. Kitą ne mažiau įdomų Vaimangu vulkanų slėnį suformavo 1886 m. išsiveržęs Taraveros ugnikalnis. Tai viena jauniausių geoterminių zonų pasaulyje. Po išsiveržimo atsirado Rotomahana ežeras, Rausvoji ir Pilkoji terasos. Kepimo lėkšte vadinamas ežeras yra didžiausias pasaulyje karštasis šaltinis. Ežeras 6 m gylio, vandens temperatūra siekia 55 laipsnius. Aktyvus geizeris kunkuliuoja Pragaro kraterio ežero dugne. Tai didžiausias tokio pobūdžio geizeris pasaulyje, nes paprastai srovė negali išsiveržti po vandeniu. Vulkanų slėnyje susiformavusi natūrali augalija – samanos, paparčiai, krūmai ir medžiai. Aplinkiniuose ežeruose prieglobstį rado ir paukščiai – įrengtose stebėjimo aikštelėse galima pasigrožėti juodosiomis gulbėmis. Jų, beje, galima pamatyti visoje Naujojoje Zelandijoje. Šios gulbės buvo atvežtos iš Australijos, sėkmingai pritapo ir paplito. Vaimangu parke subtiliai poetiškai spalvinga, nors tai sukūrė paprasčiausios cheminės medžiagos: arsenas, antimonitas, molibdenas ir volframas. Jas padengė mėlynai žalios dumblių kolonijos, net nenujausdamos, kokius meno kūrinius padovanojo žmonijai. Terasas dar labiau pagyvina ryškiai žalios ar oranžinės bakterijos.

Vulkanų ramybė Prie vulkaninės kilmės Taupo ežero įsikūręs Tongariro nacionalinis parkas. Trys aktyvūs vulkanai ramiai snaudžia, nors budrumo negali prarasti. Prie žygio takų įrengti perspėjimo signalai – jiems užsidegus reikia skubiai nešdintis kuo toliau. Raudonasis krateris paskutinį kartą išsiveržė 1975 m. Mari krateris du kartus spjovė pelenų debesis 2012 m., nors prieš tai buvo ramus daugiau kaip 100 metų. Norint pasiekti gražiausią parko vietą – raudoną kraterio keterą ir smaragdinius ežeriukus, reikia eiti visą dieną. Takas vingiuoja per mišką, vulkaninius slėnius, kopia aukštyn ir leidžiasi žemyn. Kaip ir kalnuose, oras gali kardinaliai pasikeisti. Slėnyje buvęs ramus ir šiltas, staiga virsta atšiauriu, badančiu šalčiu, plaka ir daužo uraganinio vėjo šuorai. Kojos sminga į smulkią moreną, drabužiai pasidengia dulkių sluoksniu. Tačiau visas pastangas atperka vaizdai, atsiveriantys nuo ugnikalnio. Tarsi rėkia iš žemės gelmių praplyšusi raudona kraterio gerklė, išspjovusi spalvingus ežeriukus. Ir vėl suglumsti dėl ryškaus kolorito. Naujoji Zelandija stebino kiekvieną dieną. (Tęsinys kitame numeryje) Rita ŠEMELYTĖ Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.