Neariamoji žemdirbystė, mėsinės ožkos ir vynuogės

Artūras Barauskas ūkininkauja Užušilių kaime, Širvintų rajone. Pradėjęs 1990 metais, kai tėvai nusipirko seną sodybą su 65 arais žemės, dabar kartu su žmona Ingrida ir vyresniaisiais sūnumis valdo 200 ha dirbamos žemės. Mišrus Barauskų ūkis dar 2013-aisiais buvo pripažintas geriausiu Širvintų rajone. Tačiau ne įvertinimai svarbūs šiam plataus akiračio žmogui. Jo tikslas – tvarus ūkininkavimas.

Žemės ūkis įtraukė nejučia

Nedaug Lietuvoje ūkininkų, į žemės ūkį pasukusių iš profesionalaus sporto aukštumų. Artūras – buvęs biatlonininkas. Jis buvo vienas iš kandidatų dalyvauti 1992 metais Prancūzijoje, Albervilyje, vykusioje olimpiadoje. Šiemet jis pradėjo trečią kupiną iššūkių ūkininkavimo dešimtmetį. „Buvau vilnietis, dabar – kaimietis, – šypsosi pašnekovas. – Tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute pasirinkau studijuoti geografiją ir kūno kultūrą. Galėjau būti fizinio lavinimo mokytoju arba treneriu. Kai prie 65 arų gavome tris hektarus žemės, mama iš gimtosios Žemaitijos atsikėlė dar 5 ha. Pirkome karvę, paskui – antrą, trečią... Įsigijome dar daugiau žemės. Ūkis ėmė augti. Nė nepajutome, kaip įsitraukėme į sunkią, bet kartu ir labai įdomią veiklą.“

Augant ūkiui augo ir sutuoktinių šeima. Jauniausiam Jonui – jau ketveri, Benas – aštuonerių, Juras – šešiolikos, Kostas, būsimasis pirmo kurso studentas, – devyniolikos.

Vynmedžiams – po du vardus

Vyriausiajam sūnui teko nelengva dalia. Paauglystėje Kostas tėvams padėjo tvarkytis karvių fermoje. „Būčiau rinkęsis studijuoti agronomiją, tačiau tėtis patarė rinktis nesusijusią su žemės ūkiu specialybę. Taip ir padariau – studijuosiu verslą. Gautos žinios pravers ir ūkininkaujant. O nuo mažų dienų padėdamas ūkyje tėvams esu jau labai daug ko išmokęs“, – prisipažino Kostas, kuris mielai sėda prie žemės ūkio technikos vairo, imasi kitų žemės ūkio darbų.

Jurui – šešiolika, tad jis jau irgi rimtas pagalbininkas ūkyje. Abu su Kostu praėjusiais metais iškasė kelias dešimtis plačių ir gilių duobių, į dugną pripylė akmenų, smėlio ir kartu su tėčiu pasodino vynmedžių. Šiemet vos viena kita kekė matosi, o kitąmet vynuogių derlius bus kur kas gausesnis. Kasdami duobes broliai kiekvienai jų sugalvojo po vardą, tad vynmedžiai turi ne tik veislės pavadinimą, bet ir antrąjį – vaikinų duotą vardą. „Kažkada pasisodinome savo reikmėms braškių, dabar jų tiek, kad galime ir parduoti. Mama nusprendė, kad nori levandų. Jų pasodinta irgi nemažai. Daržas darosi vis didesnis ir didesnis. Greitai ir iki miško taip nukeliausime“, – linksmai pasakojo Kostas.

Karštą vasarą braškės ir kiti augalai atrodo puikiai, nes įrengta laistymo sistema. Be jos, kai tokie neprognozuojami orai, įdėtas darbas nueitų perniek.

Vietoj karvių – mėsinės ožkos

Iš pradžių Barauskų ūkis buvo mišrus – augino javus, laikė gyvulių. Bandoje vienu metu buvo net 110 Lietuvos juodmargių. Per metus ūkyje pagamindavo apie 280–300 t pieno. Banda vis didėjo, bet po 15 metų, anot Artūro, supratę, kad pienininkystė Lietuvoje ilgam liks podukros vietoje, pradėjo mažinti bandą. Dabar turi tik keletą karvių, o visą energiją bei išteklius nukreipia į augalininkystę. Tiesa, vieta, kur kažkada dienas leido piendavės, tuščia neliko. Barauskai laiko mėsines ožkas.

„Boer veislės mėsinės ožkos sėkmingai auginamos Pietų Afrikoje. Jos greitai auga ir yra taikios. Tai labai produktyvi mėsinių ožkų veislė, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo Artūras. – Žmonos tėvai augina mėsinius galvijus, kai vieną papjauna, jautieną tenka šaldyti ir valgyti kelis mėnesius, o augindamas tokiais ožkas gali visada turėti šviežios mėsos.“

Ožkos – mažiausiojo penktus metus pradėjusio Barauskiuko Jonuko numylėtinės. Meiliai leidžiasi glostomos, bet vaikas pasiskundė, kad viena netyčia į pirštelį krimstelėjo.

Nori nuolat tobulėti

Dirbamos žemės Barauskų ūkyje – apie 200 ha. Nuosavos – perpus mažiau. „Sėjame kviečius, rugius, žieminius rapsus, binarines kultūras (avižas kartu su žirniais), grikius. Juos šiemet sėjau kartu su facelijomis. Jos vilioja bites“, – dalijosi patirtimi pašnekovas.

Pernai ir šiemet A. Barauskas apsėjo pasėlius taikydamas neariminę technologiją. Pradėjęs ūkininkauti jis, kaip ir dauguma, arė žemę, kultivavo, tačiau nuolat ieškantis naujovių vyras suprato, kad yra ir kitas būdas. Jam visuomet kildavo klausimų – kodėl daroma taip, gal galima ir kitaip, kokia kitų žemdirbių patirtis? Pasak ūkininko, reikia tobulėti nuolat. Dabar, kai yra internetas, tai daryti nesunku. „Internete galima rasti daug mokslinių straipsnių, vaizdo paskaitų, mokomosios medžiagos, tik reikia atsirinkti, kas tinka konkrečiam ūkiui, – kalbėjo pašnekovas. – Žinoma, informacijos daug, bet esminiai dalykai lieka nutylėti, todėl reikia gilintis pačiam ir išbandyti praktikoje. Nė neplanavau, kad pats atliksiu įdomų bandymą. Prie sandėlio buvo supilta statybinio smėlio, ant jo nuo grūdų valomosios susinešė sluoksnis augalinių nuosėdų. Pastebėjau, kad po kurio laiko toje vietoje pradėjo dygti augalai. Vadinasi, tos sąnašos ima pūti ir susidaro humusingas sluoksnis, kuriame puikai vystosi augalų šaknys. Kitas pastebėjimas – ten, kur dirva be augalų, vėjas pusto smėlį, vyksta erozija. Tas pats darosi ir su mūsų dirbamais laukais, kuriuos paliekame atvirus saulei ir vėjui. Žūsta aerobinės bakterijos ir kiti mikroorganizmai, apie kuriuos anksčiau niekas nežinojo arba žinojo labai mažai ir neteikė tam reikšmės. Dabar mokslininkai atlieka labai daug dirvožemio tyrimų, kurie įrodo, kad jis yra gyvas organizmas ir turime elgtis su juo atsakingai.“

Priėjęs prie avižų lauko A. Barauskas parodo, kaip atrodo žemė po pradėjusiu irti pernykščių ražienų sluoksniu. Ji – drėgna ir puri, nors lietaus nebuvo ilgą laiką. Pasak ūkininko, nieko tobuliau nesukursi, nei sukūrė gamta. Tik reikia išmokti ją kopijuoti.

Neariminė technologija

Šį pavasarį A. Barauskas visas žemės ūkio kultūras sėjo tiesiai į ražieną: rugius, kviečius, žieminius rapsus, avižas su žirniais ir grikius. „Šią technologiją išbandžiau ir nuomojamoje žemėje, kuri nežinia kada matė plūgą. Herbicidais išnaikinęs žoles, rugius bei kviečius sėjau tiesiai į velėną. Nėra skirtumo, viskas puikiai auga“, – tikino ūkininkas. Pasak jo, gera žinia, kad tuos laukus aplenkė pavasarinis pelėsis. A. Barauskas taip pat pastebėjo, kad pasėjus su specialia sėjamąja į ražienas rezultatas būna kitoks nei naudojant įprastą sėjamąją. Augalinės liekanos apsaugo dirvožemį nuo erozijos, gerėja dirvožemio struktūra, daugėja sliekų, pastebimai darosi geresnis dirvožemio biologinis aktyvumas.

Pasak Artūro, ūkininkas turi nuolat eiti pirmyn. Ir žiniomis, ir technika, tad investavo į grūdų džiovyklą, valomąją, todėl derlių gali parduoti aukštesne kaina. Pernai įsigijo „Sampo Rosenlew OY“ kombainą, tačiau daugiau plėsti ūkio neketinąs – esą 200 ha jo šeimai užtenka.

Nijolė BARONIENĖ

ŪP korespondentė

Autorės nuotraukos

2021-08-01

                  neariamoji žemdirbystė