Kaunas -1,0 °C Debesuota
Trečiadienis, 19 Vas 2025
Kaunas -1,0 °C Debesuota
Trečiadienis, 19 Vas 2025

Nenugalima gamtos trauka

2024/01/24


Viktorija Motūzaitė, keramikos studijos ,,Laumių puota“ įkūrėja, stebina stilingais dirbiniais. Lėkštėse, dubenėliuose ir kituose induose moteris įspaudžia ypatingus ženklus – įvairių augalų fragmentus. „Kartą pamėginau į keramikos dirbinį įspausti pačios auginamų prieskoninių žolelių lapelių. Labai nustebau, kaip gražiai atsiskleidė augalo struktūra, jo unikalumas“, – pirmuosius įspūdžius prisiminė pašnekovė. Jos kurti dirbiniai šeimininkus atranda visoje Lietuvoje. Menininkė džiaugiasi, kad tai ne tik darbas, bet ir hobis, padedantis pabėgti į stebuklingą kūrybos pasaulį.

Padeda atgauti širdies ramybę

Viktorija keramiką atrado dar vaikystėje – Antano Martinaičio dailės mokyklą lankė vien dėl keramikos pamokų. Tačiau pasibaigus ketverių metų kursui, nutrūko ir bendrystė su šia meno rūšimi, nes tada atskirų būrelių Kaune nebuvo.

„Visada žavėjausi menininkų kuriamais keramikos gaminiais, todėl bėgant metams, širdyje kirbėjo noras vėl lytėti molį. Susilaukusi vaikelio, pradėjau jausti, kad sielai kažko trūksta. Troškau kūrybinės veiklos. Supratusi, kad tai tinkamiausias laikas ko nors imtis, nusprendžiau lankyti keramikos kursus. Kauno kolegijoje baigiau trumpą, tačiau koncentruotą programą, po kurios pradėjau savito stiliaus paieškas“, – brangiais prisiminimais dalijosi kūrėja.

Pradžioje keramika padėdavo atsipalaiduoti po dienos rutinos ir buities darbų. Užmigus vaikui, Viktorija keliaudavo į ,,Laumių namelio“ terasą, kurioje gimė pirmieji darbai. Pasak jos, tai buvo magiškas laikotarpis, kadangi lipdydavo gamtos muzikos fone. Girdėdavo, kaip nutyla vieni ir išryškėja kiti garsai, kaip miškas naktį alsuoja gyvybe... „Dabar šis amatas man yra hobis, kadangi grįžau dirbti į grožio sferą. Keramika šiuo metu labiau savirealizacija, savotiška meditacijos forma. Tačiau dažnai tenka dalyvauti kūrybiniuose procesuose: vedu keramikos edukacijas vaikams mokyklose, studijoje organizuojame specialius vakarus suaugusiesiems. Labai smagu matyti, kad žmonės įsitraukia į procesą, pabėga nuo kasdienybės“, – savo darbo prasmę įžvelgė pašnekovė.

Keramikos studijos ,,Laumių puota“ įkūrėja Viktorija Motūzaitė.

Augalai – indų dugne

Paklausta, kaip sugalvojo į keramikos dirbinius įlieti augalų fragmentų, Viktorija prisiminė įdomią istoriją. Pirmoje keramikos pamokoje išmoko, kaip įspausti įvairius raštus ir tekstūras molyje, pasigaminti šablonus, pavyzdžiui, ornamentų iš kruopų. Ši technika paliko neišdildomą įspūdį.

„Pradėjusi lipdyti savarankiškai, „Laumių namelio“ terasėlėje nusprendžiau pamėginti įspausti pačios auginamų prie skoninių žolelių lapelių. Labai nustebau, kaip gražiai atsiskleidė augalo struktūra, unikalumas“, – džiaugėsi kūrėja.

Viktorija neslėpė, kad teko ilgai eksperimentuoti, kol atitaikė ir atrinko tinkamiausias medžiagas, padedančias keramikos dirbiniuose atskleisti augalo unikalumą. „Reikėjo ieškoti tinkamiausio molio, glazūrų. Buvo nemažai nesėkmingų bandymų ir nusivylimų, tačiau atkaklumas nugalėjo, todėl šiandien galiu pasidžiaugti baltais indais, švara ir estetika“, – šypsojosi pašnekovė.

keramika

Didžiausią džiaugsmą kūrėjai kelia augalai, kuriuos išaugina pati. Tai gaminiui suteikia pridėtinės vertės, nes nuo pat pradžių įdedama daug meilės. „Pavyzdžiui, šalavijas yra stebuklingas augalas, turintis daug gydomųjų savybių, todėl dažnai jį renkuosi. Patys gražiausi lapeliai yra pirmaisiais metais, kol dar nežydi. Tada jie būna dideli, o tekstūra išraiškinga“, – mėgstamo augalo specifiką įvardijo Viktorija.

Pastaruoju metu itin populiarios smilgos ir nendrės. Tačiau indams gaminti šiuos augalus kūrėja renka tik rudenį arba po žiemos, mat tada jie gražiausi.

Paruošti nesudėtinga

Pasak kūrėjos, augalų specialiai paruošti nereikia. Svarbiausia, kad lapeliai būtų švieži. Žmonės dažnai renkasi personalizuotus indus ir prašo šviežių augalų įspaudų net žiemą. Pavyzdžiui, krikšto tėvams dovanoja indus su ąžuolų ir rūtų lapų įspaudais. Bet žiemą gauti ąžuolo lapų sudėtinga, tad tenka susidžiovinti iš anksto.

keramika

„Kad lapeliai atgautų formą, juos užpilu karštu vandeniu. Kai išsiskleidžia, nusausinusi spaudžiu į molį. Tik taip žiemą gimsta lėkštės su ąžuolo lapų įspaudais“, – apie darbo niuansus pasakojo Viktorija. Ji taip pat atskleidė, kad keramikos gaminiams su augalų įspaudais naudoja ispanišką baltą molį, skirtą indams gaminti, ir jam pritaikytą glazūrą, kuri tinkama maistui laikyti.

„Daug kas klausia, ar sudėtinga pagaminti du vienodus indus. Atsakymas: ir taip, ir ne. Kartais tas pačias smilgas naudoju ne vieną kartą, kol jos praranda savo išvaizdą. Tačiau net ta pati smilga į gaminį nugula kitaip. Tada galiu teigti, kad visi gaminiai yra skirtingi ir unikalūs“, – pasakojo Viktorija.

Pradžioje moteris gamindavo netaisyklingų formų lėkšteles užkandžiams, atkartodama augalo siluetą. Dabar tokių kuria mažiau, kadangi šiuo metu paklausūs stalo indai. „Dubenis gaminu nelygiomis briaunomis. Tiesiog jaučiu, kad jie turi būti tokie. Jei briaunos lygios, indai atrodo tarsi nebaigti. Vienais metais išleidau indų kolekciją su medžio žievės raštais. Tuo metu gyvenau gamtoje, jaučiau jos vibracijas, daug eksperimentavau, todėl gimė nemažai pasisekimo sulaukusios lėkštės, puoštos medžio kamieno raštu“, – prisiminė kūrėja.

Ji pripažįsta, kad kūrybos procese sunkiausia išlaikyti kantrybę. Kuriant keramikos gaminius, nepaskubėsi. Tenka kantriai laukti, kol indai išdžius. „Dažnai reikia džiovinti ilgiau gaminius pridengiant. Jei džius per greitai, keisis forma. Vėliau laukia degimo procesas – pusantros paros krosnyje. Tada galima pradėti glazūruoti. Deja, šis procesas nėra mėgstamas, nes kūrybos jame mažai, vien tik techniniai dalykai. Paskui vėl deginama. Jau tada aplink krosnį sukiojuosi kaip lapė laukdama, kol nukris paskutiniai laipsniai. Kaskart, atidariusi krosnies dureles, jaučiu, kad man tai didžiausia šventė. Kiekvieną gaminį myluoju, glostau, kartoju, koks jis gražus“, – iš širdies pasakojo Viktorija ir sakė, kad yra labai laiminga, galėdama dovanoti kitiems gamtos įkvėptą meną.

keramika

Įkvepia Lietuvos gamta

Viktorija šypsodamasi tikino, kad inspiracijų dažniausiai semiasi iš gamtos. Pirmąją savo kūrybos žiemą ji suprato, kad įkvėpimo reikia ieškoti miške. „Buvau labai nustebinta, nes radau tiek daug unikalių, savo gyvenimą jau baigusių augalų, kurie vėliau paliko pėdsakų mano induose, pavyzdžiui, papartis. Ar žinote, kaip atrodo sudžiūvusios jo šakos? Induose jos atrodo tarsi plunksnos. Argi tai nenuostabu?“ – džiaugsmingai kalbėjo pašnekovė.

Toks gamtos pajautimas tikriausiai kilęs iš tėvų ir senelių, nes žolininkystė Viktorijai artima nuo mažų dienų. „Turime kaimą, kuriame gyveno mano senelis, ten vasaras leisdavo ir mama. Man taip pat yra tekę paragauti ūkinių darbų, tad širdyje jaučiu nostalgiją. Senelis Viktoras turėjo didelės įtakos ir išugdė meilę gamtai. Mokė, kaip sodinti, laistyti, prižiūrėti, genėti, mat jo tėvai buvo žolininkai. Manau, tais laikais visi išmanė daugumos augalų savybes, kadangi vaistinių kaime nebuvo, gydydavosi natūraliomis priemonėmis. Todėl jaučiu, kad manyje yra dalelė protėvių palikimo. Dėl to savo gaminiuose noriu pabrėžti gamtos unikalumą, subtilumą, trapumą ir laikinumą“, – Viktorija pasakojo, iš kur polinkis domėtis augmenija.

Asmeniniame gyvenime ji siekia harmonijos, todėl kūryboje atsispindi tam tikri žmogaus vidiniai aspektai. „Labai žaviuosi tamsiais gaminiais ir žemės spalvų glazūromis, įsivaizdavau, kad gaminsiu būtent tokius. Tačiau niekaip negaliu atsieti savęs nuo augalų. Aš juk laumė, gamtos vaikas“, – mįslingai pokalbį baigė kūrėja.

 

Aurelija UŠACKĖ

Viktorijos MOTŪZAITĖS nuotr.

 

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis