„Sumažėjusi ekologiško sviesto gamyba neatspindi bendrų ekologiško pieno produktų gamybos tendencijų. Kitų kategorijų, ypač rūgščiųjų gėrimų ir šviežių sūrių, gamyba augo, todėl duomenys rodo ekologiškos žaliavos panaudojimo struktūros pasikeitimą. Ekologiškų pieno produktų gamyboje didesnę reikšmę įgyja kasdienio vartojimo produktų segmentas. Ekologiškų produktų paklausą palaiko augantis vartotojų dėmesys sveikatai, produktų kilmei ir tvarumui, tačiau rinkos augimą vis dar riboja didesnės tokių produktų kainos.
Didžioji dalis Lietuvoje pagamintų šviežių ekologiškų pieno produktų parduodama vidaus rinkoje. Pirmąjį pusmetį šalyje parduota daugiau kaip 96 proc. pagamintų ekologiškų rūgščiųjų pieno gėrimų, varškės, šviežių sūrių, jogurto ir grietinės. Vidaus rinkoje taip pat parduota 89,61 proc. pagaminto ekologiško geriamojo pieno. Išimtis yra sviestas, kurio mažiau nei pusė pagaminto kiekio parduota Lietuvos rinkoje. O štai visa pirmąjį pusmetį pagaminta ekologiška grietinėlė realizuota Lietuvoje.
Europos Sąjunga ekologinę gamybą laiko viena svarbiausių priemonių kurti tvaresnę maisto sistemą, nes ji padeda saugoti biologinę įvairovę, mažinti aplinkos taršą, prisidėti prie klimato tikslų, užtikrinti aukštesnius gyvūnų gerovės standartus ir stiprinti kaimo ekonomiką.“
„Ekologiško pieno gamyba iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti patraukli, nes už jį mokama daugiau negu už įprastą pieną. Tačiau vien didesnė supirkimo kaina dar nereiškia, kad tokia gamyba būtų pelninga. Norint gaminti ekologišką pieną, tektų iš esmės pertvarkyti visą ūkį. Jeigu nori gaminti ekologišką pieną, turi turėti ekologinį ūkį. Neužtenka vien nuspręsti, kad nuo šiol pienas bus ekologiškas. Ekologijos reikalavimus turi atitikti ir visi pašarai, ir visa kita. Tai nėra taip paprasta, kad imi ir pradedi gaminti. Kol kas mums neapsimokėtų, todėl apie perėjimą prie ekologinės pieno gamybos tikrai negalvojame.
Mūsų ūkyje pašarai – grūdai, silosas, šienainis ir kt. – gaminami visiems gyvuliams. Vadinasi, norint gaminti ekologišką pieną, reikėtų visą ūkį pertvarkyti į ekologinį. Tektų atsisakyti mineralinių trąšų, laikytis kitų ekologiniam ūkininkavimui keliamų reikalavimų. Dėl to sumažėtų ir pašarų derlius, o kartu, galbūt, ir pagaminamo pieno kiekis.
Net jeigu už 1 t ekologiško pieno dabar mokama 30 Eur daugiau, dar nereiškia, kad toks ūkininkavimas apsimokėtų. Reikėtų suskaičiuoti visas papildomas išlaidas, įvertinti, kiek sumažėtų pašarų gamyba, kiek pieno galėtume pagaminti. Kol kas tokių skaičiavimų nesu atlikęs, bet, žinodamas mūsų ūkio dydį ir jo veiklos specifiką, tikrai nesiryžčiau pertvarkyti į ekologinį ūkį. Juk matome, kad kai kurie ūkininkai pereina prie ekologinės gamybos, o vėliau vėl grįžta prie įprastinio ūkininkavimo. Vadinasi, ne viskas taip paprasta. Pirmiausia turi būti aiškios perspektyvos, stabilios sąlygos ir užtikrintumas, kad tokia veikla bus ekonomiškai naudinga. Tik tada galima rimtai svarstyti apie pokyčius. Dabar – per daug nežinomųjų. Be to, ekologiškai ūkininkaujant būtų pagaminama mažiau pašarų, galbūt sumažėtų ir pieno primilžiai. Susideda labai daug įvairių dalykų, todėl vien didesnės pieno supirkimo kainos neužtenka.
Šiuo metu ūkyje laikome apie 1 080 melžiamų karvių. Įgyvendinus numatytus plėtros projektus, jų skaičius turėtų padidėti iki 1 200. Dabartinė ekonominė padėtis verčia rimtai abejoti, ar pavyks užbaigti visus suplanuotus darbus ir kada tai galėtų įvykti. Matant dabartines pieno ir kiaulių supirkimo kainas, padėtis tiesiog tragiška. Įsivaizduokite, turime 12 mln. Eur paskolų, vien palūkanoms reikia sumokėti apie 40 tūkst. Eur. Tuos pinigus pirmiausia reikia uždirbti. O kaip juos uždirbsi, kai produkcijos supirkimo kainos tokios mažos? Dabar labiausiai ir skauda galvą, kaip išsiversti, kaip laiku sumokėti kreditus. Dabar vien bankui ir dirbame. Blogiausia, kad, atrodo, tai niekam nerūpi. Ūkininkui galvą skauda, kaip išlaikyti ūkį, kaip atsiskaityti su bankais, darbuotojais, tiekėjais, o pieno supirkėjui svarbu tik tai, kiek jis moka už pieną. Pasakai, kad supirkimo kaina net nepadengia savikainos, o jie dar stebisi.
Mūsų ūkyje pieno savikaina siekia apie 43–44 ct/kg, o pastaruoju metu už pieną gauname tik apie 34 ct/kg. Tai apie kokį pelną galima kalbėti? Kiekvienas parduotas 1 kg pieno reiškia nuostolį. Tačiau karvių juk nesustabdysi, jų negali vieną dieną nebemelžti ar nustoti šerti. Ūkis turi dirbti kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo to, kokia pieno supirkimo kaina.
Ne ką geresnė padėtis ir kiaulininkystėje. Šiuo metu laikome apie 10 tūkst. kiaulių, o per metus užauginame apie 18 tūkst. Kai kiaulienos gamybos savikaina siekia apie 1,30–1,40 Eur/kg, o už produkciją gauname tik apie 1,05 Eur, tai paskaičiuokite, kaip ūkininkui gali nesisukti galva, iš kur paimti pinigų visiems įsipareigojimams vykdyti?
Todėl šiandien svarbiausias rūpestis – ne perėjimas prie ekologinės gamybos ar nauji plėtros planai, o kaip išlaikyti esamą ūkį, vykdyti finansinius įsipareigojimus ir sulaukti geresnių produkcijos supirkimo kainų.“
„Mūsų įmonė yra per didelė, kad ekonomiškai vertėtų perdirbti vien ekologišką pieną. Norint užsiimti tokia gamyba, reikėtų užtikrinti, kad ekologiškas pienas būtų perdirbamas atskirai nuo įprastinio, kad šios žaliavos nesusimaišytų. Tai gana sudėtingas procesas, reikalaujantis papildomų organizacinių ir technologinių sprendimų, kurie ekonomiškai neatsipirktų.
Be to, ekologiškų pieno produktų rinka nėra tokia didelė, kad mums vertėtų organizuoti atskirą jų gamybą. Todėl nusprendėme atsisakyti ekologiško pieno perdirbimo.“
VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. lapkričio 10 d. numeryje!
Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją
arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,
arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.
Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt
bei Perlo terminaluose.
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.