Sėkmę matuoja ne kiekybe

Protėvių takais

P. Bartkevičiaus ūkis įsikūręs Plungės r. Kumžaičių kaimo sodyboje, kurioje jo protėviai ūkininkauti pradėjo maždaug prieš 150 m. – XIX a. pabaigoje. Bėgo metai, keitėsi santvarkos, bet šioje sodyboje gyvenę žmonės išsaugojo meilę gimtajai žemei, perduodami ją iš kartos į kartą drauge su darbštumu.

„Tėvai augino braškes, todėl nuo vaikystės man gerai žinomi ūkio darbai. Prasidėjus uogų sezonui, keldavomės anksti, skindavome braškes ir veždavome į turgų. Vėliau, prieš ketvirtį amžiaus, tėvams pradėjus laikyti pienines karves, padėdavau jas prižiūrėti, melžti“, – su „Ūkininko patarėju“ prisiminimais dalijosi P. Bartkevičius. Jaunas vaikinas melžė taip profesionaliai, kad dalyvaudamas respublikinėse melžėjų varžytuvėse net trejus metus tapo jų nugalėtoju.

Anot ŪP pašnekovo, tėvų namuose buvo tokia tvarka, kad darbus nudirbti reikėjo, tačiau visada laiko buvo skiriama ir poilsiui bei pramogoms, todėl pagalba ūkyje vaikinui netrukdė važinėti koncertuoti su gimnazijos grupe, kurioje jis grojo. Tokį požiūrį į darbą ir poilsį iš tėvų perėmė ir P. Bartkevičius.

Baigęs gimnaziją, jis pasirinko kaimo plėtros administravimo studijas Lietuvos žemės ūkio universitete (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija). Dar tebestudijuodamas būsimasis ūkininkas galvojo apie mėsinės gyvulininkystės kryptį ir tai, kaip ūkininkauti, kad ši veikla nebūtų tik sunkus darbas, duodantis menką atlygį.

Įkūrė savo ūkį

„Baigęs mokslus 2014-aisiais, tų pačių metų rudenį įregistravau savo ūkį. Nors buvau pripratęs prie pieninių karvių, pasirinkau mėsinius galvijus. Jų lengvesnė priežiūra, be to, padėdamas tėvams, mačiau, kiek reikia investicijų į pieno ūkį, kaip sunku pasisamdyti darbuotojų, o kur dar šokinėjančios pieno supirkimo kainos. Rinkausi mėsinius galvijus, puikiai suprasdamas, kad, jei nori sėkmingo ūkio, nesvarbu, kokios krypties jis bebūtų, be meilės ir darbo nieko nebus“, – akcentavo plungiškis.

Pradinę P. Bartkevičiaus bandą sudarė šešios mėsinės limuzinų veislės mišrūnės karvės. „Iš pradžių plėstis nelabai turėjau kur, nes tėvai dar nebuvo pasitraukę iš ūkininkavimo ir tebelaikė pienines karves. Todėl savo bandą prisiglaudžiau pagalbinėse patalpose. Apsidžiaugiau, kai pavyko 10 metų išsinuomoti beveik 40 ha žemės. Nuo to ir atsispyriau“, – pasakojo ŪP pašnekovas.

Per 10 metų banda išaugo iki 80 galvijų ir jau beveik išsigrynino, visas prieauglis yra limuzinų veislės. Iki 90 ha išsiplėtė ir žemės plotai.

Nuo ūkio iki stalo

Galvijus P. Bartkevičius šeria ūkyje užaugintais ir pagamintais pašarais – šienainiu, kukurūzų silosu, šienu, grūdais, grūdainiu. Perka vienintelę paslaugą – kukurūzų smulkinimą. „Su aplinkiniais ūkininkais bendraujame draugiškai, vienas kitam padedame nudirbti įvairius darbus. Mūsų krašte dar yra išlikęs geras talkos principas. Manau, kad taip galėtų būti ir kitur, tada nereikėtų viename ūkyje turėti trijų kombainų. Ūkininkams vertėtų kooperuotis ir padėti vienas kitam“, – svarstė Plungės krašto ūkininkas.

Užaugintus galvijus P. Bartkevičius skersti veža į Kretingalės skerdyklą, o mėsos išpjaustymas ir brandinimas vyksta tame pačiame Kumžaičių k., vos už 1 km įsikūrusiame išpjaustymo ceche. Šį cechą verslininkas įsteigė jau žinodamas, kad P. Bartkevičius naudosis mėsos išpjaustymo paslaugomis. Iš pradžių klientų nebuvo daug, bet pamažu veiklos apimtys išaugo ir cechas užsakymų trūkumu nesiskundžia. „Draugiškai bendradarbiaujant, darbo netrūksta, lengva susidėlioti mėsos pristatymo grafikus ir klientams ją pateikti kuo šviežesnę“, – teigė bendradarbiavimo naudą vertinantis vyras.

P. Bartkevičius nuomone, gal ir pačiam būtų galima viską pasidaryti, tačiau reikia jausti savo galimybių ribas. „Norint įsteigti skerdyklą, reikia ne tik didelių investicijų, bet ir atitikti daug įvairių sąlygų. Išpjaustymo cechą gal ir norėčiau ateityje įrengti, tačiau suprantu, kad vienas nespėsiu visko padaryti. Mėsos kokybė priklauso ir nuo to, kaip užaugintas gyvulys, ir nuo to, kaip profesionaliai išpjaustyta mėsa. Galima apmokyti žmogų išpjaustyti, bet nėra jokios garantijos, kad jis nemes darbo, neišvažiuos į užsienį. Mano credo – visada reikia daryti tai, ką moki geriausiai. Aš moku auginti galvijus ir dirbti su technika“, – tvirtino galvijų ūkio šeimininkas.

„Beno jautis“

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Viršelio nuotr.: Ūkininkas Paulius Bartkevičius visada ieško racionalių sprendimų. „Beno jautis“ produkcija.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.