„Sengirės fondas“ ketina Kėdainiuose išpirkti miško masyvą išsaugojimui

Noras atsirado dar vaikystėje, idėja gimė po filmo

Kalbintas „Sengirės fondo“ idėjos autorius ir pagrindinis iniciatorius, dokumentinių filmų kūrėjas Mindaugas Survila pasakojo, kad nuo mažens mylėjo miškus ir dar būdamas vaikas galvojo, kad labai norėtų kažką padaryti tam, kad miškus galėtų išsaugoti.

„Nuo vaikystės man būdavo labai liūdna, matant kertamus miškus. Norėjosi kažką daryti dėl to, bet kai buvau vaikas, nieko padaryti negalėjau“, – pradeda pasakoti M. Survila, kuris jau gerokai vėliau, vaikystės metams prabėgus, sukūrė filmą „Sengirė“, kuris sulaukė labai didelio visuomenės susidomėjimo.

„Filmą kūrėme, nes norėjome papasakoti žmonėms, kad miškų negalima vertinti vien pinigais, kad jie yra unikalūs ir juos reikia saugoti.

Sulaukus didelio visuomenės susidomėjimo mes pagalvojome, kad galime ne tik kalbėti apie senus miškus, bet ir kažką daryti.

Turint tikslą išpirkti miškus tam, kad jie nebūtų iškirsti, bet turint ribotą biudžetą, mums tenka tapti savotiškais miškų gurmanais. Mūsų komandos nariai dirba visoje Lietuvoje. Pačioje pradžioje atrinkome pačius vertingiausius miškus, paskui juos visus aplankėme, išreitingavome, išrinkome, galima sakyti, pačius geriausius.

M. Survila

Todėl nusprendėme pusę surinktų pinigų iš filmo skirti kitam projektui, o kitą pusę – grąžinti miškui“, – pasakoja pašnekovas. Taigi, tokiomis mintimis ir buvo pirmieji 60 tūkst. eurų paskirti ne kam kitam, o seniesiems Lietuvos miškams.

„Pačioje pradžioje buvo mintis tiesiog paimti ir nupirkti miško. Bet problema ta, kad žmogaus gyvenimas, palyginus su miško gyvenimu, yra labai trumpas. Ir aš pamaniau, kad jei aš nupirksiu miško už 60 tūkst. eurų. Bet aš numirsiu, na, ir mano vaikai gal saugos miškus, o mano anūkai – na, nežinau.

Dėl to kilo mintis įkurti organizaciją, kuri, keičiantis žmonėms, žmonių kartoms, išliktų ir tie patys miškai išliktų saugūs“, – apie „Sengirės fondo“ įkūrimo pradžią pasakoja idėjos iniciatorius.

Fondas ir perka miškus, ir edukuoja žmones

M. Survila pasakoja, kad dabar fondas veikia dvejomis kryptimis. Pirmoji yra žmonių edukacija.

„Mes rašome ir pasakojame žmonėms apie miškus, apie girias. Aš, tarkime, nueinu į mišką, ir man ten gera, aš suprantu, kokia vertybė tai yra. Bet kai kuriems žmonėms reikia daugiau informacijos, reikia statistikos, faktų ir skaičių.

Todėl edukacija yra labai svarbi mūsų darbo dalis“, – pasakoja pašnekovas.

Tiesa, fondas turėjo pradinį 60 tūkst. eurų kapitalą, tačiau ilgainiui jis veikia tiesiog žmonių, įmonių suaukotais į fondą pinigais. Dėl to nėra tiek daug finansinių galimybių išpirkti visus miškus, kuriuos norisi išsaugoti.

„Turint tikslą išpirkti miškus tam, kad jie nebūtų iškirsti, bet turint ribotą biudžetą, mums tenka tapti savotiškais miškų gurmanais.

Mūsų komandos nariai dirba visoje Lietuvoje. Pačioje pradžioje atrinkome pačius vertingiausius miškus, paskui juos visus aplankėme, išreitingavome, išrinkome, galima sakyti, pačius geriausius“, – pasakoja M. Survila.

Kėdainių miškas – ypatingai derlingas ir vertingas

Šiuo metu renkami pinigai vieno 9 hektarų miško ploto Kėdainiuose pirkimui. Kol kas, kol miškas nėra nupirktas, fondas neatskleidžia tikslių miško koordinačių.

„Sengirės fondo“ savanorė Vilma Gudynienė, apsilankiusi tame miške, akcentavo, kad jo biologinė vertė yra itin didelė.

„Tai be galo graži giria. Kiekvienoj salelėj – šimtamečiai klevai, skroblai, ąžuolai. Kiekvienas senas medis ten – su samanų (pliusnių) kailiniais.

Nepaisant prakirtimų, tai mielas miškas, turintis parko ir biologinės įvairovės namų auros jausmą. Efemerinis (pavasarinių augalų) žydėjimas turėtų būti įspūdingas, dirvožemis derlingas ir keista matyti prikritus neįprastų Vilniaus kraštui skroblų lapų po kojom“, – sako savanorė.

M. Survila savo ruožtu atkreipė dėmesį, kad dauguma didžiųjų miškų masyvų Lietuvoje yra augantys poledyninių upių deltose. Tai – smėlynai, priemolis, kuriame auga pušys, eglės.

Kadangi žmogui visada reikėjo derlingos žemės, o smėlis, žinia, nėra derlingas, miškai, augantys derlingose žemėse, buvo kertami gausiausiai.

„Apie Kėdainius yra labai derlinga žemė, todėl miškai čia labai gausūs įvairių augalų rūšimis ir kartu čia gyvena daugybė įvairiausios gyvūnijos. Čia egzistuoja apie 10 tūkst. gyvūnų ir gyvių, kuriems tinkami būtent tokie lapuočių miškai. Jie prisitaikę gyventi tokiomis sąlygomis, o tokių lapuočių, kokių Kėdainiuose yra, Lietuvoje šiaip jau nėra daug, tad ir čia gyvenanti fauna yra gana reta.

Mes labai džiaugiamės, kad galime išpirkti tokius lapuočius, juo labiau kad valstybės saugomų lapuočių miškų yra labai nedaug“, – sako M. Survila.

Eglė KUKTIENĖ / RINKOS AIKŠTĖ