Ukrainiečių šeimai Lietuva – likimo malonė

Iš gimtojo Mariupolio pietryčių Ukrainoje, Donecko srityje, jie pabėgo pačiu laiku – 2014-ųjų vasaros pabaigoje, kai visi ženklai rodė, kad prasidėję šaudymai, padegimai, rusų karių ir naujai paskelbtos Donecko liaudies respublikos veiksmai nesibaigs geruoju. Per dvi paras aštuoniese: mama, tėtis ir šeši paaugliai, automobiliu „Volga“, neturėdami užsienio pasų vaikams, stebuklingu būdu pasiekė Lietuvą. Niekaip kitaip, tik likimo malone Tatjana ir Aleksandras Goriunenkai vadina savo pabėgimą iš pragaro tėvynėje.

Svarbiausia – nešaudo Rukloje, Pabėgėlių priėmimo centro trečiajame aukšte jie gyvena vieni. Iki pietų tėvai mokosi lietuvių kalbos. Prisipažįsta, kad ji labai sunki, bet susitikę sveikinasi lietuviškai. Mokytoja patikina – jie geri mokiniai ir jau daug ką supranta. Dviejų kambarių bute yra viskas, ko reikia. Tatjana ir Aleksandras sako, kad visko pakanka, svarbiausia – ramu, nešaudo, vaikai gali lankyti mokyklą Kaune, o po virtuvės langais – vešlus beržynas. Ir Ukrainoje jie gyveno gražiausiame Mariupolio rajone – Primorske. Už kelio ir parko – jūra. Didelė šeima turėjo du butus toje pačioje laiptinėje, sodą, automobilį. Penkios mergaitės turėjo savo miegamąjį, o dvyniai berniukai –savo. Vyriausioji dukra Liubov – Dniepropetrovsko universiteto studentė. Ji liko Ukrainoje. Kol kas tame mieste ramu. Vaikai mokėsi, tėvai dirbo, gyvenimas tekėjo įprastu ritmu, jie jautėsi laimingi, kol prasidėjo karas. Aleksandras pirmą kartą pamatė Tatjaną pas draugą, vėliau susitiko vestuvėse, nuo to laiko  jie kartu. Tada jam buvo 23-eji, o jai 17-a. Po metų susituokė. Paprašytas papasakoti, kokia yra žmona, Aleksandras ilgai neieško žodžių: graži, švelni, puiki mama. Ir priduria, kad ji nė kiek nepasikeitė, o netrukus bus 21-eri metai, kai jie kartu. Išgyveno visokius laikus, ypač sunkūs buvo 1998–1999 metai. Tatjana kepdavo pyragėlius, tortus ir parduodavo juos turguje, o Aleksandras neturėjo darbo. Ieškojo bet kokio, dirbo bet ką, kas kur pasiūlydavo. Išmokų už vaikus taip pat negavo. Kai gimė dvyniai berniukai, už juos valstybė mokėjo 11 grivinų – tai maždaug 6 doleriai. Iki krizės vyras uždirbdavo ne ką daugiau – 180 grivinų – 100 dolerių per mėnesį. 2004-aisiais situacija ėmė gerėti: atlyginimus ir vaikų pinigus mokėjo laiku. Iki karo Aleksandras jau uždirbdavo 3,5 tūkstančio grivinų, t. y. 300 dolerių. Su išmokomis už vaikus jų šeimos pajamos siekė 600 dolerių per mėnesį.

Dienos iki karo Jų dienos buvo panašios viena į kitą, bet laimingos. Aleksandras apie penktą ryto jau išeidavo į darbą. Tatjana išleisdavo vaikus į mokyklą, apsipirkdavo, gamindavo pietus, pamaitindavo grįžusius, tada sulaukdavo jų iš būrelių, treniruočių. Mėgdavo visi pasikalbėti vakarais, kartu žiūrėdavo filmus. Vaikai įpratę mamai išsipasakoti, tai jiems būtinybė. Įvykiai Maidane buvo pirmieji nerimo ženklai, o kai rusai atsiėmė Krymą, tapo aišku, kad Rytų Ukrainos užėmimas – tik laiko klausimas. Žmonės vis garsiau pradėjo kalbėti, kad netrukus viskas keisis, toje Ukrainos srityje 80 procentų gyventojų palaikė kremliaus politiką. Jie atvirai sakydavo, kad gyvenimas būtų daug geresnis, jei pasikeistų valdžia. Nors nebuvo kalbos barjero, kaip ir etninių konfliktų – tiesiog kiekvienas gyveno savo gyvenimą. Vadinamąją Donecko liaudies respubliką kūrė ne vietiniai, prie valdžios jų ir neprileido. „Perversmą padarė atvykusieji, – tikina Aleksandras. – Jie užėmė meriją, išdaužė langus, apdėjo pastatą padangomis, padegė, tai ne vietiniai darė. Ir bankus niokojo.“ Tatjana įdėmiai pažvelgia į vyrą, jai vis dar nedrąsu kalbėti apie konflikto priežastis, mat Lietuvoje taip pat gyvena daug rusų tautybės žmonių, vaikai lanko rusiškas mokyklas. Mes sutariame, kad neliesime skaudžių temų, tačiau Aleksandras drąsiai sako, jog Rusija yra konflikto regione priežastis ir pasekmė, ir jis neturi ko bijoti. Kasdien darbo reikalais važinėjęs į Rusiją matė, kad Ukraina gyveno geriau.

Nerimo kupina vasara Kai vieną naktį pirmieji nuo šūvių pabudo vaikai, o paskui ir visa šeima, kai suprato, kad susišaudymas vyksta visai čia pat esančiame pasienio dalinyje, tai buvo ženklas, kad reikia ne galvoti, o veikti. Netrukus mieste įvyko kasmetis gegužės 9-osios mitingas. Jie nutarė neleisti vaikų, nors buvo įprasta, kad į didelę šventę vedami visų mokyklų mokiniai. Išgirdę, kad mitinge įvyko pirmieji susirėmimai, yra žuvusiųjų, nuvažiavo pažiūrėti. „Viskas degė, baisus sąmyšis. Konfliktą išprovokavo Donecko liaudies respublikos pakalikai. Jie tiesiog norėjo užgrobti meriją. Paskui ją ir sudegino. Rusijos kanalai parodė priešingai, kad Ukrainos armija šaudė į savus. Po susišaudymo likęs gyvas miesto policijos komisaras atvirai laikraščiuose papasakojo, kad rusų snaiperiai nuo namų stogų šaudė į taikius žmones. O padegtų pastatų Ukrainos ugniagesiams neleido gesinti“, – pasakoja Aleksandras. Po gegužės įvykių prasidėjo išpuoliai gatvėse – daužė, degino ir grobė parduotuves, automobilius. Šeimos galva liko mieste, dirbo, o žmoną su vaikais išsiuntė į Dniepropetrovską, ten jau studijavo vyriausioji dukra. Iš pradžių apsigyveno pas gimines, vėliau užsiregistravo koordinaciniame centre ir gavo kambarį studentų bendrabutyje. Per vasarą taip ir gyveno. O rudeniop paaiškėjo, kad iš bendrabučio reikės išeiti, į miestą parvyksta studentai. Teko grįžti į Mariupolį. Aleksandras, kasdien važinėdamas į darbą, matė, kad iš Rusijos pusės į Ukrainą važiuoja karo technika, pilni sunkvežimiai žmonių be atpažinimo ženklų. Pradėjo šaudyti pasienio postus. Užgrobė. Rusijos siena pasistūmėjo ir priartėjo beveik iki pat miesto. Šeima nutarė trauktis. Vis pasikalbėdavo apie tai su draugais, kurie jau vasaros pradžioje išvažiavo į Lietuvą. Jie ragino Lietuvoje prašyti prieglobsčio.

Dvi paros automobilyje Išsiruošė paskutinėmis rugpjūčio dienomis. Pasiėmė šiltų drabužių. Prie sienos su Baltarusija ukrainiečiai įspėjo, kad baltarusiai neįsileis, nes vaikai neturi užsienio pasų, ir patarė važiuoti per Rusiją, iki sienos kitoje vietoje, kur ją paprasčiau kirsti. Bet ir ten baltarusiai nenorėjo praleisti. Nakvojo automobilyje, nes pasienio viršininkas pasakė, kad reikia laukti atsakymo iš Minsko. Geranoriškas pareigūnas paguodė, kad buvę atvejų, kai praleisdavo iš karo veiksmų zonos ir be pasų. Atgal grįžti nebūtų užtekę pinigų. Rytą juos praleido ir net pasiūlė tarnybinį kambarį, kuriame jie krito miegoti. Tatjana džiaugiasi, kad pasitaikė žmoniški žmonės, o nuo tos akimirkos, kai įvažiavo į Lietuvą, juos visur lydėjo Dievo ranka. Ir dabar jie per skaipą pasikalba su vyro giminėmis. Buvo dienų, kai neveikė internetas, todėl nežinojo, ar jie dar gyvi. Tatjana dažnai sapnuoja namus. Sako, sapnai labai tikroviški – atrodo, štai ji eina pažįstamomis gatvėmis, paskui išsigąsta, kaip čia papuolė, juk jau nebegalės išvažiuoti... ir pabunda. Prisimena, kad ji Lietuvoje.

Taps antraisiais namais Kartais, vartydama nuotraukas, kuriose jie su vaikais prie Dniepro, Tatjana pajunta atsklindantį ano gyvenimo kvapą. Užgniaužia ilgesį, supranta – ten jau nebegrįš. Netiki, kad teritorijos, kuriose vyko karas, atiteks Ukrainai. O jei bus sukurtas prorusiškas kraštas, savęs jame neįsivaizduoja. Tatjanos ir Aleksandro draugai telefonu pasakojo, kad Rugsėjo 1-ąją mokykloje užgrojus Ukrainos himną kilo baisus pasipiktinimas, dauguma tėvų protestavo ir liepė išjungti. Pabijojusi neramumų mokyklos vadovybė pasidavė. Tų žmonių mąstymas niekada nepasikeis, mano sutuoktiniai Goriunenkai. Šeimai labai patinka Lietuvoje, čia planuoja kurti gyvenimą. Aleksandras ieško darbo, sako, kad neketina sėdėti valdžiai ant sprando. Centre jie galės gyventi aštuonis mėnesius. O tada turės susirasti ir išsinuomoti namus. Jie juokiasi, kad gyventi jau turi kur, geri žmonės pasiūlė butą, kaip ir daugybę daiktų: duonkepę, kompiuterį, telefonus, lentynėles, viską padovanojo geradariai, kurie tiesiog paskambina ir pasiūlo. Vos atvykę į Lietuvą, jie nuolatos sulaukia geranoriškos pagalbos ir mano, kad Lietuva taps antraisiais namais.

Vaikų – kiek davė Dievas Tatjana pasakoja, kad jie – tikintys žmonės: „Dievas siunčia vaikus, o mes jų laukiame. Kurį laiką gyvenome kitaip, o paskui atradome Dievą, jis pakeitė mūsų mąstymą ir gyvenimą.“ Aleksandrui tada buvo apie 27-erius metus. Jau buvo gimusi Liuba. Užaugusio dievobaimingoje šeimoje Aleksandro kelias ne visada buvo tiesus, žmonai teko pakentėti. Paaiškėjus jo priklausomybei nuo narkotikų, Tatjanai jis dievagojosi, kad nesunkiai jos atsikratys. Tatjaną papirko nuoširdumas, be to, tikėjo, kad dešimties vaikų šeimoje užaugęs Aleksandras negali būti blogas. Tačiau vyras lengvai pažadėjęs ir vėl nutrūkdavo... Mėgino glaustis prie jo tėvų, guosdavosi, skųsdavosi, o jie ramino ir patarė melstis. Vieną dieną ji tarsi praregėjo: žmonės negali padėti, tik aukštesniosios jėgos. Taip pradėjo gyventi vidinį gyvenimą, nejučia keisdama ir vyro polinkius, intuityviai suvokdama, jog namie reikia kurti jaukumą, laukti vyro ir būtinai skaniai pamaitinti. Tatjana ir dabar pirmiausia pasirūpina, kad visi namie būtų sotūs. O Aleksandras patikina, kad jau daug metų gyvena kitaip. Atsispyrė nuo dugno, kai ligoninėje buvo arti mirties. „Narkomanas – kaip nusivalkiojęs šuo, ir mirtis jo būna šuniška“, – sukrėtė tąsyk priėmimo gydytojo žodžiai. Suleido vaistų ir liepė išsivežti, kad numirtų namuose.

„Širdis turi būti didelė“ Kas svarbiausia auginant vaikus? Svarbiausia, įsitikinusi gausios šeimos mama, kad vaikai niekada nemeluotų. „Kai atvažiavome į Pabradę, ten – tautų maišalynė. Kartą pasikvietė mus socialinė darbuotoja ir paprašė įspėti vaikus, kad jie nebūtų labai atviri su visais, – pasakoja Tatjana ir vis dėlto džiaugiasi, jog vaikai labai draugiški. – Kai išvažiavome iš Pabradės, mūsų palydėti susirinko tiek žmonių! Mergaitė iš Vokietijos taip verkė apsikabinusi jaunėlę, stovėjo ilgiausiai abi kūkčiodamos – sunkiai išsiskyrė. Ir kai Ukrainoje gyvenome, vaikai nuolatos draugų parsivesdavo namo, tai vienas gerti, tai kitas valgyti nori, visi pas mus. Mes mokome vaikus – žmogaus širdis turi būti didelė.“ „Mūsų gražuolė“, – taip Tatjana vadina volgą, kuria šeima atvažiavo į Lietuvą. Jei rytų mažiau benzino, būtų nuostabi mašina: gražus salonas, išpuoselėta, prižiūrėta. Tai jos tėvelio mėgstamas automobilis – kažkada sunkiai gautas, prestižinis, pirktas išsimokėtinai. Ilgai stovėjo garaže. Tėvas paglostydavo, nuvalydavo dulkes, pats jau nebevažinėjo. Tatjanai padovanojo visai prieš išvykstant į Lietuvą. Ji kvietė važiuoti ir tėtį. Nesutiko, buvo sunku palikti namus. Pasiliko ir mirė po savaitės. Sustojo širdis. Gal ir iš ilgesio? Jį palaidojo Aleksandro giminės.

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.