Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje buvo patys galingiausi antisovietinio pasipriešinimo židiniai visoje Rytų Europoje

Tokia UPA dedikuota konferencija Lietuvoje surengta pirmą kartą. Joje atskleista ne tik nuolatinė Ukrainos kova su agresoriumi, bet ir mūsų šalies bendrystė su tauta, įkvėpimo šios dienos pasipriešinimui atrandančia istorijoje.

„Būtent laisvės kovos kelias, kurio nevalia apvilti, vienijo UPA ir karo po karo dalyvius, ginkluotos rezistencijos kovotojus. Laisvės kovos kelias vienija su ukrainiečiais mus ir šiandien. Ko gero, ne veltui esame ta tauta, kuri labiausiai, pagal savo išgales, padeda Ukrainai kovoje prieš agresorių. Šis agresorius, šis bendras priešas per laisvės liepsną vienijo mus, UPA ir žaliukus, prieš 80 metų. Šis priešas, kuris dabar grasina visam civilizuotam pasauliui, ir ta pati laisvės liepsna daro mus ginklo ir dvasios broliais bei seserimis ir dabar“, – savo mintimis renginyje dalinosi specialiųjų operacijų pajėgų atsargos karininkas, psichologas, karo įvykių Ukrainoje apžvalgininkas Aurimas Navys.

Konferencijoje pranešimus taip pat skaitė prof. Algis Vyšniūnas, „Strateginių Iniciatyvų Centro“ direktorius Alkas Paltarokas, LRS Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko patarėja Emilė Balodytė. Sulaukta ir ypatingų pranešėjų, savo įžvalgas pristačiusių nuotoliu – Ivano Farnkyvsko apskrities Laisvės kovų moziejaus direktoriaus Jaroslav Krtečuk bei Vladislav Dutchak – filosofijos mokslų kandidato, docento, šiuo metu – Ukrainos nacionalinės gvardijos „Azovo“ puolimo brigados seržanto.

„Kodėl apskirtai žmonės priešinasi ir ima ginklus į rankas? Ar net tiesiog padėdami kovojantiems ginklu, rizikuoja savo gyvybe? Taigi, vienas iš veiksnių – tautinė tapatybė. Kodėl ji tokia įtaigi ir dažnu atveju yra stipriausias motyvas priešintis? Dar prieš ieškant atsakymo į šį klausimą, galima pradėti pirmiausia nuo pačios sąvokos. Kaip dr. Aida Savicka yra puikiai apibrėžusi - tapatybė yra tam tikras žmogaus savęs suvokimas. Tai, ką žmogus laiko svarbiais dalykais pačiam save suvokiant ir save pristatant kitiems žmonėms, arba kitaip sakant tokių asmenų bendrumo ir unikalumo jausmas“, – kalbėjo E. Balodytė.

Anot jos, pats besikeičiančios ir dinamiškos tapatybės ieškojimas yra universalus dalykas ir būdingas visoms tautoms, o kalbant apie Ukrainą, jos tautinė tapatybė nuo XIX amžiaus buvo pažymėta nepriklausomybės laikotarpiais, po kurių sekė priverstinė integracija į Rusijos imperinę sferą. Pranešėja pabrėžė, kad ukrainiečiai turi išskirtinį etninį, kalbinį ir kultūrinį paveldą, kuris istoriškai stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp nuožmios nepriklausomybės ir prievartinės integracijos į Rusijos (ir sovietų) politines sistemas. Ukrainiečių tautinės tapatybės idėja tapo pagrindiniu Ukrainos pasipriešinimu dabartinei Rusijos invazijai, kurią ukrainiečiai laiko 2014 metais prasidėjusio Rusijos ir Ukrainos konflikto tęsiniu.

Įkvėpė istorija

„Todėl tikriausiai ne veltui šiandien kalbame apie UPA. Būtent šis judėjimas išsiskyrė ryškiu tautiniu elementu ir idėja atkurti Ukrainos valstybę. Nagrinėjant, kodėl žmonės jungėsi į UPA, galima matyti ryškią sąsają su minėtais elementais – tapatybę formuotą per šeimos patirtis, tradicijas“, – sako E. Balodytė.

Pasak jos, kad matytume tam tikrą dėsningumą, svarbu paminėti ir Ukrainos liaudies respublika (Ukrainska Narodnia Respublika - UNR). Daugumai UPA veteranų turėjo asmeninį ryšį su UNR veteranais buvo asmeninis – daugelis jų giminaičių kovojo Ukrainos nacionalinės respublikos ar Ukrainos Galicijos armijose, ar Sicho šaulių gretose. Asmeninės šeimos istorijos apie herojiškus Galicijos nacionalinės armijos mūšius UPA veteranams turėjo įtakos nuo mažens. Dauguma šių asmeninių istorijų apėmė ukrainiečių tautos kovos už nepriklausomybę supratimą. Pavyzdžiui, Maksymo Wowko prisiminimai apie tėvo kovas buvo būdingi daugumai veteranų: „mano tėvas kariavo, tėvo brolis taip pat. Jo brolis mirė 1918 m., o tėvas vėliau prisijungė Sicho šaulių, buvo sužeistas ir grįžo namo. Vyresnioji karta su mumis pasakojo apie mūšius, o ir tie, kurie nekovojo, turėjo dar turėjo ginklų, ir kai prireikė, kaip 1943 m., jie buvo atiduoti tęsusiems kovą vėliau“.

„Taigi galima sakyti, kad pati UPA buvo kovos tęsinys. Pirmieji Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) padaliniai ėmė kurtis 1942 m. rudenį Vakarų Voluinėje, vėliau išplito po didelę šalies teritoriją. UPA buvo karinis ir politinis Ukrainos laisvės kovų sąjūdžio darinys, siekęs atkurti savo šalies valstybingumą. Šiuo atveju tautinės organizacijos kovojo ne tiek dėl valdžios, kiek dėl savo valstybės išlaisvinimo. Ši organizacija buvo rimta jėga, su kuria negalėjo nesiskaityti okupantai. Kai kurie bandė jas panaudoti savais tikslais, kai kurie skirdavo milžiniškus resursus toms organizacijoms likviduoti“, – pasakojo E. Balodytė, pridurdama, kad nors UPA tema nešasi su savimi sudėtingą emocinį krūvį ir yra tikrai kompleksiškas reiškinys, dažnai vadinamas kontraversišku, reikia akcentuoti, kad, kai kalbame apie šių dienų karą, būtent UPA kovotojų tautinė tapatybė ir siekiai atkurti nepriklausomybę tampa naratyvais budinančiais ukrainiečius – tarsi tai yra kova prieš tą patį priešą, o galima mirtis – kaina už laivą rytojų, jei bent ne pačiam, tai vaikams.

Kaip lietuviai atsidūrė Ukrainoje ir UPA gretose?

„Vokiečių okupacijos metais (1941-1944) Lietuvoje buvo suformuota nemažiau 26 lietuvių policijos batalionai. Jie veikė ne tik Lietuvoje, bet buvo siunčiami ir į kitas vokiečių okupuotas šalis: Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Lenkiją. Dažniausiai jie vykdė užnugario apsaugos funkcijas, saugojo geležinkelius, karinius sandėlius ir kitus objektus bei dalyvavo kovose su sovietiniais partizanais. 1942 m. lapkričio mėn. Raudonajai armijai apsupus prie Stalingrado feldmaršalo Pauliaus grupuotę strateginio kelio statyba nebeteko reikšmės ir batalionai gavo kitas užduotis“, – istorinius įvykius pristatė dr. A. Bubnys.

Anot jo, artėjant Rytų frontui, 1943 m. antroje pusėje, vis daugiau policijos batalionuose tarnaujančių lietuvių, nepatenkintų savo padėtimi ir nenorinčių kovoti už nacistinės Vokietijos interesus, ėmė masiškai dezertyruoti iš policijos batalionų.

„Šis reiškinys ypatingai sustiprėjo už Lietuvos ribų dislokuotuose batalionuose. 1943 m. rudenį lietuvių batalionų kariai atsidūrė Volynėje, Kovelio miesto apylinkėse. Čia buvo pats UPA būrių veikimo epicentras. Lietuviai Volynėje taip pat daugiausia saugojo geležinkelius, tiltus ir kitus karinės reikšmės objektus. Jiems tekdavo susidurti su UPA, lenkų (Armija krajova) ir sovietiniais partizanais. Be to, 1943 m. antroje pusėje Vakarų Ukrainoje įsiliepsnojo lenkų ir ukrainiečių tarpusavio konfliktas, nusinešęs dešimtis tūkstančių gyvybių. Šio konflikto liudininkais ne savo valia tapo ir lietuvių policijos batalionų kariai“, – sako dr, A. Bubnys, pridurdamas, kad 1944 m. vasarą fronto linija priartėjo prie Lietuvos, batalionai, buvę Rusijoje Pskovo srityje ir Baltarusijoje gavo įsakymus trauktis. 1944 m. vasarą ir rudenį beveik visi lietuvių policijos batalionai buvo išformuoti ir nustojo egzistavę kaip savarankiški vienetai.

Didžiulis pasipriešinimas okupacijai

Dr. A. Bubnys pabrėžė, jog, nagrinėjant sovietų represinių struktūrų archyvinius dokumentus, aiškėja lietuvių ir ukrainiečių ginkluotosios rezistencijos mastas: 1944–1948 m. slopindama pavergtų tautų pasipriešinimą, NKVD–MGB vidaus kariuomenė nužudė arba kautynėse nukovė 77 980 partizanų ar civilių gyventojų, iš jų 17 084 lietuvius. Tragiškiausi buvo 1945 m., kai sovietinės kariaunos aukomis tapo 30 057 žmonės, iš jų kas trečias buvo lietuvis. Absoliuti dauguma visų aukų teko Vakarų Ukrainos gyventojams, kurių tuomet buvo tris kartus daugiau negu lietuvių.

„Dabar galima drąsiai teigti, jog Vakarų Ukrainoje ir Lietuvoje buvo patys galingiausi antisovietinio pasipriešinimo židiniai visoje Rytų Europoje. Visa tai formavo šių tautų atsparumą ir darė įtaką visuomenių raidai ir lietuvių bei ukrainiečių tarpusavio simpatijai ir solidarumui“, – kalba dr. A. Bubnys.

LGGRTC informacija