VDU ŽŪA prof. P. Punys: urbanistinių nuotekų tinklų mikro hidroenergija – realus pigios energijos šaltinis

Po žeme vamzdynais tekantis geriamasis vanduo ir nuvedamos nuotekos – visiškai izoliuoti nuo gyvosios gamtos, todėl turbinų įrengimas saugus ir tvarus. Kuo ši technologija išskirtinė ir kodėl vis dar netaikoma Lietuvoje bei kitose Baltijos šalyse, pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Inžinerijos fakulteto Vandens inžinerijos katedros profesorius dr. Petras Punys.

Pigi energija galėtų kompensuoti kainų augimą

Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad jau seniai yra žinoma apie mikro hidroenergiją ir jos potencialą, užsienyje, kur gyvenvietės ir miestai išsidėstę prie stačių upių slėnių, o vandens tinklai yra savitakiniai arba turi perteklinį slėgį, gyvenviečių ir miestų vandens ūkio tinklų energija jau daugiau nei pusšimtį metų pasitelkiama elektros gamybai. Lietuvoje ši technologija vis dar nesulaukia pakankamo susidomėjimo ir realaus įgyvendinimo.

„Metodas nėra visiškai naujas, bet pamirštas. Energetikos rinkoje nuolat vyksta negailestinga kova. Atsiradus techninei galimybei išnaudoti saulės energiją, į tai investavę verslai deda visas pastangas, kad investicijos greitai atsipirktų ir technologija būtų taikoma kuo plačiau. Nenuostabu, kad tada visas dėmesys nukreipiamas šiai sričiai, net jei tai gali būti ne visada racionalu. Lygiai taip pat ir su vėjo jėgainėmis. Laikui bėgant išsigryninama, kas efektyviausia, racionaliausia finansiškai, mažiausiai kenksminga aplinkai“, – kalba mokslininkas ir pastebi, kad šie procesai užtrunka ne vieną dešimtmetį ir taip prarandame nemažai laiko.

„Mikro hidroenergijos pasitelkimas elektros gamybai nėra pelninga technologija, ji niekada neatneš kelių šimtų procentų pelno, todėl mažai tikėtina, kad sulauktų ypatingo investuotojų dėmesio. Yra sudarytas internetinis žemėlapis, kuriame Lietuvoje parodytos 25 potencialios hidroenergijos vietos vandens tinkluose su pagrindinėmis charakteristikomis. Šios hidroenergijos rūšies vargu, ar rasime Klaipėdos mieste lygumų vietovėse išsidėsčiusiose gyvenvietėse ir ten, kur vandens vartojimas ir kartu nuotekų išleidimas yra nežymus. Technologija gana pigi, bet ir pelningumas nėra įspūdingas, ypač Lietuvoje“, – įžvalgomis dalijasi mokslininkas ir pastebi, kad mikro hidroenergijos išnaudojimui kol kas trūksta ne tik žinių, bet ir politinės valios.

Efektyviausiai veiktų geriamojo vandens tinkluose

Profesoriaus teigimu, beveik visas pasaulis geria vandenį iš vandens saugyklų (rezervuarų), pas juos yra žymiai daugiau hidroenergijos panaudojimo galimybių dėl talpyklose ar rezervuaruose susidarančio didelio perteklinio vandens slėgio. Mes geriame ar buityje naudojame požeminį vandenį pakeldami jį mechaniškai – siurbliais – ir taip prarandame galimybę išgauti papildomą energiją iš vandentiekio tinklų.

Anot prof. dr. P. Punio, Lietuvoje taip pat galėtume gerti paviršinį, net ir Kauno marių vandenį – yra šiuolaikinės valymo technologijos, visas pasaulis jas naudoja, jų vanduo toks pats saugus kaip pas mus. „Baltarusijoje, ant Neries upės, yra Vileikos vandens saugykla, Minskas geria Neries vandenį ir nefiksuojami su vandens kokybe susiję normų neatitikimai. Prieš kelerius metus atlikdami tyrimus radome tik kelias vietas geriamo vandens tinkle Lietuvoje, vieną Vilniaus mieste, kur pasitelkus perteklinį vandens slėgį būtų galima pagaminti gana daug energijos, bet tai – pavieniai atvejai. Žymiai daugiau galimybių Lietuvoje teikia nuotekų tinklai“, – pasakoja hidroenergetikos ekspertas.

Siūlo išnaudoti nuotekų tinklų mikro hidroenergijos potencialą

Nors efektyviausiai ši technologija veiktų su švariu vandentiekio vandeniu, bet, pasak mokslininko, ji veikia ir su laisvos tėkmės nuotekomis, kurių vamzdynai turi žymesnį aukščių skirtumą ir žymesnę tėkmę, kurią galima panaudoti.

„Žinoma, nuotekų vanduo nešvarus ir energijos išgavimas ne toks efektyvus, bet galima turbinas statyti už vandens valymo stočių, tokių kaip Kauno (Marvelės), Vilniaus ir Alytaus vandens valymo įrenginių, ir naudoti išvalytą vandenį. Kitose šalyse sėkmingai naudojamas ir nevalytas nuotekų vanduo, yra paprastos technologijos, tereikia jas įgyvendinti ir pasiimti laisvą energiją. Skaičiavome, kiek energijos galėtų būti išgaunama iš Lietuvos miestų vandens ūkių. Kiekiai nėra stebuklingi, perversmo nepadarysime, nes Lietuva – lygumų kraštas. Kaip lygumų upės, taip ir lygumų vandens ūkio tinklai neturi didelio hidroenergijos panaudojimo potencialo, bet gaunamos energijos užtektų, kad būtų galima sumažinti augančias geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainas“, – teigia mokslininkas ir pastebi, kad miestų vandens ūkiai ypač imlūs elektros energijai.

Technologija tvari ir saugi aplinkai

Šios technologijos privalumas –išgaunat energiją iš vandentiekio ar nuotekų tinklų nėra neigiamo poveikio aplinkai ar jis visiškai minimalus. „Statant turbinas upėse, siekiant išnaudoti jų tėkmės energiją, fiksuojamas poveikis gamtai – pakenkiama žuvims, tvenkiniai akumuliuoja kitų šaltinių skleidžiamą vandens taršą. Siekiant to išvengti, reikalingos papildomos investicijos – žuvitakių įrengimas ir kitos priemonės. Tuo tarpu miesto vandens ūkio tinklai – visiškai izoliuotos sistemos, tereikia pasinaudoti ten esančia tėkme – po žeme šulinyje įdėti turbiną ir išgauti elektros energiją“, – mintimis dalijasi profesorius P. Punys.

Pašnekovas pastebi, kad nuotekų tinklai turi ir daugiau energijos gamybos galimybių – nuotekų valyklose susidaro dumblas, kurį fermentuojant išgaunamos aplinkai nekenkiančios biodujos. Pasak profesoriaus, nauda – ne tik dujos, bet ir sumažintas nemalonių kvapų patekimas į aplinką, kuris pradėjus išgauti biodujas sumažėjo ir netoliese Kauno Marvelės nuotekų valykloje.

Hidrotechninė statyba – perspektyvi sritis

Profesoriaus teigimu, hidrotechnikos srityje visada reikia profesionalių specialistų, tai vieta, reikalaujanti specifinio išsilavinimo ir žinių, todėl baigusieji studijas lengvai randa savo nišą – VDU Žemės ūkio akademijoje ruošiami kvalifikuoti specialistai, po studijų galintys rinktis jiems artimiausią sritį.

„Hidrotechninės statybos inžinerijos specialistai šiandien sprendžia ne tik energetines problemas, jie gali dirbti vandentiekos ar vandenvalos srityse, gali statyti ar tvariai demontuoti užtvankas, apsaugoti nuo žalingo vandens poveikio arba jį panaudoti ūkio tikslams. Iš tikrųjų jie yra statybos inžinieriai, giliai išmanantys vandenų ir jų apsaugos reikalus. VDU Žemės ūkio akademijos Hidrotechninės statybos inžinerijos studijų programos studentai bei absolventai prisideda prie vykdomų tarptautinių tyrimų, kurių hidroenergijos objektai yra Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, specializuojasi norimose srityse ir toliau sėkmingai dirba“, – apie magistrantūros studijų programos Hidrotechninės statybos inžinerija patrauklumą kalba VDU Žemės ūkio akademijos Inžinerijos fakulteto Vandens inžinerijos katedros profesorius P. Punys.

Šaltinis: VDU ŽŪA