Viešviliečiai nepanoro dalytis namais su pabėgėliais

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija buvusiuose Viešvilės vaikų globos namų (Jurbarko r.) pastatuose norėtų apgyvendinti iki 450 nelegalių migrantų – šeimų su mažais vaikais ir neįgalių žmonių. Toks pasiūlymas suskaldė ir supriešino kaimo bendruomenę, pamiršusią skaudžią Mažosios Lietuvos, kurioje dabar gyvena, istoriją. 1944-aisiais į šį kraštą įsiveržus sovietų kariuomenei tūkstančiai žmonių bėgo gelbėtis į Vakarus ir pateko į tokią padėtį, kokią dabar priversti kęsti mūsų krašte sulaikyti nelegalūs migrantai.

Valdžia mato būsimą naudą

Viešvilės seniūnas Valentinas Kucinas išgirdo, kad gyventojai juo nepasitiki.

Diskusijos apie nelegalių migrantų apgyvendinimą Viešvilėje prasidėjo pirmosiomis rugsėjo dienomis. Į pasitarimą sukviesti Jurbarko savivaldybės tarybos nariai buvo linkę manyti, kad Viešvilei iš to būtų daug naudos: atsirastų darbo vietų, o kartu ir gera proga iš Vyriausybės pareikalauti malonės – papildomų investicijų Viešvilei ir visam rajonui. Nesipriešino tokiam norui ir Viešvilės seniūnijos, mokyklos ir bendruomenės vadovai bei gyventojų rinkti seniūnaičiai.

Viešvilės seniūnas Valentinas Kucinas netgi parengė netrumpą sąrašą, kam ir kiek pinigų reikėtų paprašyti, jei miestelio gyventojai sutiktų su SADM pasiūlymu. Pirma tame sąraše – rekonstrukcijos laukianti centralizuoto šildymo katilinė. Savo norų sąrašą Vyriausybei jau pateikė ir Jurbarko savivaldybės vadovai. Rajono meras Skirmantas Mockevičius neslėpė, kad padarius ministerijai nuolaidų lengviau būtų tartis dėl būsimų investicijų.

Vietų, kuriose galėtų greitai apgyvendinti pažeidžiamiausių grupių nelegalius migrantus, ieškanti SADM į Viešvilę atkreipė dėmesį dėl to, kad jau daugiau nei dveji metai 4 tūkst. kv. m ploto pastatas stovi visiškai tuščias. Bene pusšimtį metų tarnavę vaikų globos namams, 1902 metais statyti Viešvilės teismo rūmai savivaldybės iniciatyva atiteko Turto bankui, o šis paskelbė aukcioną.

Ir sutapk tu man taip: kai valstybei pagaliau to pastato prireikė, aukcione jis buvo parduotas už 141 tūkst. Eur. Iškart pasigirdo mintis, kad Turto bankas nepasirašys pastato pardavimo sutarties, todėl dabar bendruomenės aistras kursto ne tik vietinės valdžios noras iš nelegalios migracijos išplėšti naudos. Daugelis linkę tikėti, kad aukcioną laimėjęs verslininkas išpildys jų svajonę – pastate įkurdins senelių namus.

Nuotoliniu būdu į diskusijas įsitraukusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė neslėpė, kad pastatas dėl to ir reikalingas valstybei, jog jame būtų galima apgyvendinti šeimas su mažais vaikais. Jokių papildomų investicijų į remontą ir pertvarkymą neprireikėtų.

„Pirmiau pasirūpinkite mumis!“

Aldona Palavinskienė surinko 340 priešiškai nusiteikusių gyventojų parašų.

Planų dėliojimas už jų nugaros supykdė Viešvilės miestelio gyventojus. Per savaitgalį buvusi mokytoja Aldona Palavinskienė surinko 340 miestelio gyventojų parašų, kuriais patvirtino, kad tokių svečių nelaukia. Jurbarko rajono merui S. Mockevičiui pirmadienį susitikus su miestelio bendruomenės nariais A. Palavinskienė pareiškė, kad žmonės pikti ir nepasitiki rajono valdžia, kuri keletą metų kišo koją net kelių verslininkų planams buvusiuose vaikų globos namų pastatuose įkurti senelių pensionatą.

„Mes jus renkame, todėl pirmiausia turite rūpintis mūsų reikalais. Esame ne prieš nelegalių migrantų apgyvendinimą, o prieš vietą, kuri jiems parinkta. Tai miestelio širdis, pats centras, kuriame sueina visų keliai – čia mokykla, vaikų darželis, ambulatorija, seniūnija. Žmonės nori būti saugūs ir žinoti, kad saugūs jų vaikai“, – iš visos širdies rėžė A. Palavinskienė.

Buvusi pedagogė pareiškė, kad mokyklos direktorė neturėtų tikėtis sulaukti naujų mokinių ir emigrantų dėka išgelbėti mokyklą nuo uždarymo.

„Atvirkščiai – galiu pasakyti, kad kai kurios šeimos jau ruošiasi savo vaikus išvežti į kitas mokyklas – bijo, kad čia jiems mokytis bus nesaugu“, – tikino bendruomenės aktyvistė.

Kultūros centro salėje susirinkę žmonės stebėjosi, kad ministerija planuoja apgyvendinti pabėgėlius tokiomis didelėmis grupėmis – po 300–450 žmonių ir siūlė suteikti jiems prieglobstį kitose miestelio vietose esančiuose nenaudojamuose pastatuose. Pavyzdžiui, buvusioje siuvykloje, kuri vėliau tapo poilsio namais. „Šalia gyvena seniūnas, galėtų prižiūrėti“, – tikino bendruomenės nariai ir salė jiems pritarė visuotiniu juoku ir plojimais.

Kvietė dalytis meile

1902 metais pastatytuose Viešvilės teismo rūmuose yra buvusi areštinė, bet gyventojai mūru stoja prieš „kalėjimą“ miestelio centre.

Į Jurbarko rajono mero kvietimą rasti širdyje atjautos ir į ministrės M. Navickienės, ir viceministrės Justinos Jakštienės argumentus, kad nelegalūs migrantai miestelyje nevaikščios, nes bus saugomi ir negalės išeiti iš teritorijos, niekas nekreipė dėmesio.

Šiek tiek labiau sukluso tik Viešvilės parapijos klebonui Kęstučiui Pajaujui prakalbus apie tai, kad Šventoji šeima – Juozapas ir Marija taip pat buvo nelegalūs migrantai, nes sapne įspėti angelo bėgo į svetimą kraštą nuo Erodo nemalonės.

„Dievas turi savo planų. Būdami krikščionys, turime dalytis meile vieni su kitais. Jei mums garantuoja, kad būsime saugūs, neturėtume per daug sielotis, nes tai laikinas projektas“, – tvirtino kunigas ir kvietė parapijiečius apsvarstyti, ką darytų, jei patys atsidurtų mirties akivaizdoje ir turėtų bėgti iš savo namų, savo krašto.

Raudonojo Kryžiaus pabėgėlių ir migrantų programos vadovė Eglė Samuchovaitė aiškino, kad net tose vietose, kuriose pabėgėliai turėjo judėjimo laisvę, bendruomenė nepatyrė jokių incidentų, o baimė sklinda tik iš Rūdininkų, kur yra daug jaunų, jokios veiklos neturinčių vyrų. „Viešvilėje tokių nebus – atvažiuos tik šeimos su mažais vaikais. Patikėkite, yra labai intelektualių šeimų, jų vertybės visai kitokios“, – tvirtino Raudonojo Kryžiaus atstovė.

Gali būti, kad žmonių reakcija būtų buvusi palankesnė, jei viceministrė J. Jakštienė būtų labiau pasiruošusi susitikimui. Viešviliečiai domėjosi, kiek migrantų iš tiesų ketinama apgyvendinti miestelyje ir kiek iš jų bus vaikų. Žmones klaidino ministerijos atstovų pateikiami skirtingi skaičiai: iš pradžių buvo kalbama apie 300, vėliau – apie 400 ar net 450 pabėgėlių. Į tokius klausimus viceministrė konkrečių atsakymų neturėjo, labiau koncentravosi į naudą, kurią turėtų gauti bendruomenė.

„Tie milijonai saugumo Viešvilei nesuteiks“, – lyg kirviu nukirto A. Palavinskienė, už pareiškimą sulaukusi garsių plojimų.

Meras nusprendė atsitraukti

Tokios pilnos kultūros centro salės seniai nėra buvę.

Išsiaiškinti miestelių gyventojų nuomonę buvo tikimasi paskelbus gyventojų apklausą – tokios iniciatyvos ketino imtis Jurbarko rajono meras S. Mockevičius. Tačiau baigiantis diskusijoms nuotoliniu ryšiu staiga prisijungė Arnoldu prisistatęs vyriškis ir pareiškė, kad tai jis nupirko Viešvilės teismo rūmus.

Savo veidą pabijojęs parodyti verslininkas ragino viešviliečius neleisti miestelio centre įrengti kalėjimo pabėgėliams ir žadėjo, kad vėliausiai pavasarį pradės veikti senelių globos namai, kuriuose galės dirbti iki 50 darbuotojų. Nors žmogaus, kurio niekas nėra matęs, pažadai, kaip sakoma Viešvilėje, šakėmis ant vandens rašyti, miestelio gyventojai juo besąlygiškai patikėjo.

Toks nusistatymas paveikė ir Jurbarko rajono merą S. Mockevičių. Pirmadienio vakare dar planavęs skelbti gyventojų apklausą, antradienio rytą meras pareiškė, kad priėmė sprendimą nebetęsti diskusijų dėl pažeidžiamų asmenų apgyvendinimo Viešvilėje. S. Mockevičius tikina, kad taip siekia išsaugoti bendruomenės vienybę ir sudaro galimybę pastatą įsigijusiam verslininkui laikytis gyventojams duoto pažado.

Po Jurbarko mero pareiškimo socialiniuose tinkluose pasipylė sveikinimai ir padėkos. Daugelis viešviliečių lengviau atsiduso, bet nemažai yra ir abejojančiųjų, ar sprendimas tikrai teisingas.

Viešvilė – ypatinga vieta: 1944 metais iš Mažosios Lietuvos prievarta buvo išvyti praktiškai visi vietiniai gyventojai: iš 2,6 mln. šiame krašte gyvenusių žmonių liko vos 160 tūkstančių. Dar ir dabar sklinda neįtikėtinai skaudžių istorijų apie „vilko vaikus“, pasimetusius nuo savo tėvų ir ėjusius per namus prašyti kąsnio duonos. Šimtai tūkstančių pabėgėlių žuvo pakeliui į Vokietiją, kentė badą, metų metus vargo pabėgėlių stovyklose. Jų paliktose sodybose įsikūrė kiti, pokario metais ieškoję pastogės savo šeimai ir geresnio darbo.

Senųjų viešviliečių palikuonys žino skaudžią savo krašto istoriją ir nejaukiai jaučiasi atsukę nugarą tiems, kurie prašo prieglobsčio ir bent laikinos šilumos savo mažiems vaikams.

Daiva BARTKIENĖ

ŪP korespondentė

Autorės nuotraukos

2021-09-17

           

nelegalūs migrantai, Viešvilė, Skirmantas Mockevičius