Vietoj naujakurystės – ES remiama dykaduonystė

ES pieno gamybos kvotų sistema jau panaikinta, o tuo pat metu, XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje, ir dėl panašios priežasties (mėsos, pieno, vaisių, daržovių perprodukcijos krizės) sugalvota civilizuoto Europos Bendrijos ūkininkų išbuožinimo schema girgždėdama tebeveikia. Nuo 2004 metų ES vilionėms pasidavusiems ir prekinę žemės ūkio produkciją nustojusiems gaminti Lietuvos ūkininkams išmokėta 210 mln. Eur (beveik milijardas - 725 mln. litų!). Europine ankstyvo pasitraukimo į užkrosnį parama iš viso pasinaudojo daugiau nei 22 tūkst. gyvybingų, darbingų ūkininkų. 1949 m. kovo 25–30 dienomis tiek pat okupuotos Lietuvos ūkininkų Kremlius įsakė išvežti į Sibirą per masinių tremčių operaciją „Bangų mūša“. Manoma, kad šiemet bus patenkinti dar keli tūkstančiai ūkininkų prašymų leisti kryžmai lentomis užkalti savo tvartų duris. Pagal visas paraiškas buvusiems ūkininkams gamybininkams reikėtų išmokėti 17 mln. Eur išeitinių pašalpų dar iš praėjusios 2007-2013 metų Kaimo plėtros programos fondų. Buvę svarbiausių šalies agrarinių institucijų vadovai pripažįsta, kad politikams nereikėjo taip lengvabūdiškai žaisti Lietuvos ūkininkų likimais. Nepriklausomi ekspertai tvirtina, kad šiandien kaime būtina skatinti naujakurystę, o ne ES remiamą dykaduonystę.

Tikėtasi daugiau savanorių Buvęs Seimo kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininkas (2001-2004 metais), viešosios įstaigos „Valstybės iniciatyvos“ direktorius Gintautas Kniukšta prisimena, kaip 2004-aisiais, Lietuvai ką tik įstojus į ES, tuometis Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) direktorius Valentinas Miltienis aiškindavo KRK nariams, kad per dvejus metus prekinės žemės ūkio gamybos turėtų atsisakyti 30 tūkst. žemdirbių, ir nerimaudavo, ar pasiseks įgyvendinti šią priemonę – nors ūkininkai domėjosi galimybe perleisti savo verslą kitiems, tačiau paraiškų nešti neskubėjo, todėl NMA stengėsi „veiksmingiau įtikinėti žemdirbius“. Seimo nariai tada dar nenujautė, kokia baisi uždelsto veikimo bomba yra planas, pagal kurį darbingi ūkininkai buvo viliojami atsisakyti tėvų, senelių amato. Pirmiausia ūkininkauti atsisakė kelis hektarus žemės ir vieną dvi karves turėję kaimo žmonės.

Kaime neatsirado kooperacijos lyderių „Europos Sąjungai labiausiai rūpėjo sumažinti Bendrijos maisto produktų perteklių, todėl naujosios ES šalys nebuvo skatinamos gaminti daugiau žemės ūkio produkcijos. Savi perdirbėjai, mažindami superkamo pieno kainas, privertė smulkiuosius ūkininkus tiesiog parduoti karves“, - teigė G. Kniukšta. Be to, anot G. Kniukštos, kaime neatsirado lyderių, kurie būtų suvieniję smulkius, vidutinius ūkininkus, suagitavę juos kooperuotis. „Visi drauge smulkieji, net teturėdami kiekvienas po 3-5 karves, galėjo būti svarbūs verslo partneriai perdirbėjams. Deja, nelemtai susiklosčius vietinėms ir europinėms aplinkybėms, šiandien lietuvišką gyvulininkystę ištikusi didžiulė katastrofa. Jautienos neturime, iš kitų kraštų vežamės kiaules, galvijus. Per pirmąjį narystės Europos Sąjungoje dešimtmetį viskas buvo Lietuvos politikų rankose. Tačiau neužteko ryžto. O juk galėjome šiandien matyti kitokį kaimą. Gerų prekinių ūkių liko labai mažai“, - apgailestavo buvęs Seimo KRK pirmininkas. Vis dėlto G. Kniukštai atrodo, kad sąlygos susigrąžinti žemdirbiškas Lietuvos tradicijas dabar palankesnės.

Tęstinė priemonė Daugiausia Lietuvos ūkininkų (beveik 21 tūkst. ) pagal ES direktyvas prekinę žemės ūkio produkciją atsisakė gaminti 2004-2006 metais. 2007-2013 metais – gerokai mažiau (2 325). Metinėmis 1549 eurų ankstyvo pasitraukimo išmokomis paramos gavėjas džiaugdavosi, kol sulaukdavo 70 metų (bet prarastos pajamos buvusiam ūkininkui kompensuojamos ne ilgiau nei 15 metų). Pasak Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Kompensacijų ir investicijų skyriaus vyriausiosios specialistės Ingos Miknevičiūtės, Kaimo plėtros programos priemonė, skirta ūkininkams, nebegaminantiems prekinės žemės ūkio produkcijos, - tęstinė. Pagal 2004-2006 metų Kaimo plėtros planą karves į skerdyklas nuvarę pieno gamintojai, aruodus išardę grūdų augintojai europines pašalpas gaudavo iš 2007-2013 metų programos lėšų.

Socialinis poveikis nežinomas „2014-2020 metais šios priemonės jau nebebus, nes ji vis menkiau domina žemdirbius. 2007-2013 metais pareiškėjų tolydžio mažėjo, todėl ir atsisakyta. Pinigėliai bus išmokami pagal ankstesnes paraiškas, bet naujos nerenkamos“, - aiškino I. Miknevičiūtė. Anot ŽŪM pareigūnės, nebuvo tiriamas priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos” socialinis poveikis kaimui. Todėl neaišku, koks tolesnis ūkininkauti atsisakiusių kaimiečių likimas – ilgai ir laimingai gyvena ar pagausino valstybės išlaikytinių, socialinių pašalpų prašytojų būrį. „Sudėtinga būtų kiekvieną atvejį išnagrinėti. Kadangi šią priemonę rinkosi pagyvenę žmonės, abejoju, ar jie vėliau pabandė kokias nors alternatyvias veiklas“, - sakė I. Miknevičiūtė.

Briuselio ultimatumas „2000-2004 metų Specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa stojančioms į Europos Sąjungą Rytų Europos šalims (SAPARD) nevertė kandidačių dalį savo ūkininkų pasiųsti į išankstinę pensiją. Paramos kryptis, pobūdį rinkosi pačios šalys, siekiančios narystės Europos Sąjungoje. Tačiau 2004-2006 metų Kaimo plėtros plane atsirado ta parama nusprendusiems nebegaminti prekinės žemės ūkio produkcijos. Europos Komisija mums pateikė ultimatumą – imate pinigus su visu specifiniu krepšeliu arba apskritai išbraukiame tą sumą. Negalėjome rinktis“, - prisiminė buvęs žemės ūkio ministras (2001-2004 metais), Lietuvos žemės ūkio bendrovių asocia­cijos prezidentas Jeronimas Kraujelis.

ES „skaistykla“ Anot J. Kraujelio, Europos Komisija aiškino, kad į tą „skaistyklą” buvo patekusios visos ES šalys, ankstyvo pasitraukimo priemonė tarsi natūrali atranka padėjo išlikti vien gyvybingiems, stipriems ūkiams. „Danijoje vidutinis ūkis padidėjo iki 60 ha, tačiau Lietuvoje, net ir sumažėjus ūkininkų, tebetūpčiojama ant 14 ha. Ir dabar pas mus yra 70 tūkst. ūkių, kurių vidutinis dydis - 2,7 ha“, - liūdnai pajuokavo buvęs žemės ūkio ministras. Jo nuomone, ūkininkų sluoksnį sumažino ne tik ES direktyvos, bet ir ankstesnės elementarios mūsų politikų žemės ūkio strategijos klaidos. „Praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje žemę išdalijome po tris hektarus, atsirado daug natūrinių ūkių. Trihektarininkams ankstyvo pasitraukimo išmokos buvo tarsi išganymas. Kaimo žmogus nebepajėgia pragyventi iš savo sklypelio, tai tegul pasinaudoja Kaimo plėtros planu (programa) ir užleidžia žemę tiems, kurie gali sukurti perspektyvesnį, bendrajai ES rinkai labiau tinkantį ūkį“, - svarstė J. Kraujelis.

Nauja politika dar blogesnė Buvęs žemės ūkio ministras tvirtina, kad dabartinės ES papildomos tiesioginės išmokos už pirmuosius ūkio valdų hektarus tik pratęsia merdėjančių smulkių ūkių agoniją. „2014-2020 metais pirmųjų hektarų išmokoms bus išleista pusantro milijardo litų (434 mln. Eur)! Šios paramos nebus leista susieti su jokia žemės ūkio produkcijos gamyba. Laikydamasis senos negeros tradicijos Briuselis stengiasi apsaugoti ES branduolio šalių fermerius nuo pokomunistinių valstybių ūkininkų konkurencijos. Tokia politika netgi blogesnė už ankstesnes paskatas atsisakyti žemdirbystės. 2004-2006 metų parama buvusiems ūkininkams, savanoriškai atsisakantiems savo verslo, bent buvo stimulas smulkiesiems gamybininkams toliau nebesikankinti“, - samprotavo Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas J. Kraujelis.

Patartina galvoti savo protu „Lietuvoje kasmet tyliai išnyksta apie 10 tūkst. ūkių, iš maždaug 145 tūkst. išlikusiųjų stipriai laikosi vos 5 tūkst. stambiųjų, vietoj 4 tūkst. buvusių kaimų – tik prisiminimai ir nuorodos senuose žemėlapiuose. Kadangi dabar madinga tik „pritraukti užsienio investicijas“, „visiškai panaudoti europines lėšas“, apie Vyriausybės paimtą 869 mln. eurų paskolą naujakurystės kaime programai, atsiperkančią per 15 metų, tegalima pasvajoti, nors priemiestyje pelningi ir 2 ha daržovių, uogų ūkiai“, - teigė nepriklausomas ekonominės ir kultūrinės politikos ekspertas Kęstutis Urba. Jo nuomone, 2004-aisiais nereikėjo aklai klausyti Briuselio.

Kompensacijos už išdavystę „Ir dabar nebūtina aukotis dėl ES bendrosios žemės ūkio politikos. Statistika rodo, kad netgi jos sudėtinė dalis, ES žemės ūkio produkcijos eksportas, yra „girta kaip šliurė“: du trečdaliai produkcijos, išvežamos į trečiąsias šalis (Afriką, Aziją), - stiprūs spiritiniai gėrimai, vynai, vermutai. Ir tik kuklus likutis – kitokie gaminiai iš grūdų“, - sarkastiškai kalbėjo K. Urba. ES struktūrinę paramą Lietuvos žemės ūkiui matematikas K. Urba vadina Vakarų reparacijomis už „laisvojo pasaulio“ išduotos Lietuvos netektis per sovietų okupaciją bei atlygiu už geriausius, brangiai išmokslintus protus, darbščias rankas, emigravusias į Vakarų Europą. „Be to, jau 2020 m. „europinės katino dienos” baigsis, nes išmokų iš ES „gausybės rago“ beveik neliks“, - perspėjo K. Urba.

Ilgiau delsti negalima Anot K. Urbos, nors vidutinė lietuvių gyvenimo trukmė - viena trumpiausių Europos Sąjungoje, o širdies kraujagyslių, onkologiniai susirgimai, nuolatiniai ekonominiai ir dvasiniai sukrėtimai Lietuvoje šienaute šienauja tokius žmones, kurie kitur dar ilgai džiaugiasi vaikaičiais ir provaikaičiais, tačiau sveiką maistą gaminančių ekologinių ūkių Lietuvoje - tik 2 600 (vos 5 proc.). „Estijoje - per tris kartus daugiau (17 proc.), Latvijoje - dvigubai daugiau nei pas mus, o Vokietijos tikslas - 20 proc. neteršiančių dirvos ir vandenų, pavalgydinančių visuomenę sveikais ir skaniais produktais ūkių. Jiems, skirtingai nei intensyviems chemizuotiems, robotizuotiems „kompleksams“, reikia daug darbo rankų ir bitininkystės, garantuojančios apie trečdalį derliaus, plėtros. Tai pats geriausias būdas įveikti masinį nedarbą Lietuvos kaime. Ilgiau delsti negalima - sunykus gyvulininkystei į Lietuvos laukus bei vandenis paplūdo mineralinės trąšos su pesticidų, herbicidų, fungicidų, Kanadoje ir kitur sunaikinusių pusę bičių šeimų, kokteiliais. Dėl geologinių priežasčių – intensyvių vandens klodų mainų - dramatiškiausia padėtis susiklostė šiaurės Lietuvoje. Biržų krašte ekologinis ūkininkavimas gyvybiškai svarbus“, - tvirtino analitikas.

Reikia vadovautis geriausiais pavyzdžiais K. Urba siūlo atsižvelgti į geriausius Vokietijos, Danijos ūkininkavimo pavyzdžius, esamus 5 proc. Lietuvos ekologinės žemdirbystės plotų papildyti 15 proc. savivaldybėms priklausančių žemių. „Deja, neprivatizuotos žemės nedaug belikę, todėl iš pradžių tegalima įsivaizduoti kelis eksperimentinius ūkius kai kuriose susipratusiose savivaldybėse ir tikėtis, kad pavyks įkalbėti tūkstantį registruotų sveikų, stiprių, netgi pilietiškų bedarbių ūkininkauti, už tai pažadėjus ne tik varganų eurų, bet ir dešimtadalį pačių išauginto, pagaminto sveiko maisto, taip pat galimybę mokytis agronomijos ir plėsti ūkį. Negi būtų labai sunku geltonais ar žaliais autobusiukais vežioti žmones į darbus priemiesčių laukuose?“ - stebėjosi K. Urba.

Stambiųjų ūkininkų auka Lietuvai Visuomeninio nepolitinio sam­būrio „Patirtis“ duomenimis, stam­bieji Lietuvos latifundininkai jau apglėbę apie 40 proc. Lietuvos žemių, nes per dešimtmetį apsukriai sugebėjo gauti daugiau nei pusę iš 9 mlrd. Lt ES paramos mūsų kaimui. „Kas trukdo nustatyti reikiamus žemės ir pelno mokesčius latifundininkams, o iš gautų lėšų kasmet supirkinėti po 10 tūkst. nunykstančių ūkių? Žinoma, apmokestinti stambiuosius galima tik jiems patiems sutikus, jei didžiažemiai iš tikrųjų nori dirbti vardan tos Lietuvos. Nelabai našūs smulkūs ir vidutiniai ūkiai turi kooperuotis (Brazilijoje, beje, žemės ūkio kooperacija siekia per 30 proc.!). Kooperaciją paspartintų sukurta valstybinė smulkių ir vidutinių ūkių aptarnavimo sistema. Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė pažadėjo vienur kitur parodomuosius šiuolaikinės technikos kiemus išmėginti, tačiau, sakyčiau, nėra ko laukti. Valdžiai reikia imti kreditą ir veikti, juolab kad pats socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius apie tai 2012 m. rugsėjį kalbėjo spaudai“, - nurodė matematinės analizės, makroekonomikos, informacinių karų ekspertas K. Urba.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.