Sukūrus lanksčias vietos maisto gamybos ir vartojimo sistemas būtų užtikrintas sveikatai palankaus ir saugaus maisto prieinamumas visiems šalies žmonėms, tuo pat metu išsaugant biologinę įvairovę ir gamtinius išteklius ir užtikrinant gyvūnų gerovę. Tam reikia aplinkai nekenksmingų maisto gamybos ir organizavimo modelių bei daugybės smulkiųjų ūkininkų, daržininkų, sodininkų ir žvejų, kurie gamina ir perdirba vietos maistą, yra maisto sistemos pagrindinė jėga.
Gamyba arčiau vartotojų ir jokių tarpininkų
Žinių ir suvokimo dažnai trūksta, todėl svarbu nuolat pabrėžti ir padėti vartotojams atpažinti, pasirinkti ir vartoti vietos maisto produktus. Tai tokie produktai, kurie yra gaminami, parduodami ir vartojami toje pačioje geografinėje vietovėje, siekiant gamybą kuo labiau priartinti prie vartotojų ir sutrumpinti produktų transportavimo atstumą.
Vietos produktai gaminami vietoje ar artimiausiuose mikroregionuose, parduodami vartotojams per kuo trumpesnę, palankesnę ir veiksmingesnę grandinę. Neturi būti daugiau grandžių, išskyrus gamintoją (ar vietos gamintojų organizaciją, atsakingą už pasiūlos ir paklausos derinimą, ar gamintojų/valgytojų kooperatyvą) ir vartotoją.
Vietos produktas gali būti parduodamas vietos mažmeninėje parduotuvėje pagal vietos sutartį, tačiau pagal gerąją praktiką negali būti parduodamas mažmeninės prekybos megatinklui. Pastarajame vartotojai ieško pigesnių, labiau standartizuotų, masinio vartojimo produktų. Dažniausiai vietos produktas vartotojams siūlomas dėl vienos ar kelių išskirtinių savybių: skonio, labai geros kokybės ir šviežumo, sezoniškumo ir kt.
Vietos produktas parduodamas kuo arčiau gamybos ir vartojimo vietos, todėl maisto mylios yra 0 km arba labai trumpos, produktai nepakuojami arba mažai pakuojami, pasiūla su paklausa lengviau subalansuojamos. Detalės gali skirtis priklausomai nuo produkto, regiono ir kitų aplinkybių, tačiau turi būti užduodamas vienas svarbus klausimas: ar pardavimo vieta yra artimiausia vieta iki kurios vartotojas gali nuvykti (atstumas gali svyruoti nuo 1 iki 50 km, tačiau jei atstumas didesnis nei 7,4 km, anglies dioksido išlakos yra didesnės net tradicinėje maisto tiekimo grandinėje).
Esamas potencialas nepakankamai vertinamas
Vietos produktų maisto sistemos organizavimo procese dalyvauja vietos maisto gamintojai, smulkūs ūkiai, perdirbėjai, vartotojai, visuomenės sveikatos biurai, verslo ir turizmo informaciniai centrai, vietos bendruomeninės organizacijos, vietos valdžios ir viešąjį maitinimą organizuojančios institucijos, sodininkų bendrijos ir maisto bankas.
Vietos maisto sistemose galima turėti vietinių veislių augalų sėklų ir gyvulių rūšių įvairovę. Ji sudaro sąlygas skatinti tvarias ir įvairias maisto kultūros formas, ypač kokybiško vietos ir sezoninio maisto vartojimą. Todėl suvartojama mažiau gyvūninės kilmės produktų, o ir jie patys yra gaminami tik toje vietovėje, nenaudojant genetiškai modifikuotų pašarų.
Vietos maisto sistemos scenarijai gali būti įvairūs, tačiau visada jie yra priemonės, skirtos plėtoti vietovės potencialą bei stiprinti maisto sistemos atsparumą. Vietos maisto sistema gali būti visuomenės saugumą ir sveikatai palankų maistą užtikrinanti priemonė, vietovės rinkodaros priemonė, socialinė inovacija, žiedinės ekonomikos principais funkcionuojantis modelis ir kt. Šalies savivaldybėms tikslinga būtų parengti maisto ir maitinimo strategijas, diegti vietos maisto sistemos vystymo strategijas, numatant būtiniausias priemones, įgalinančias namų ūkius išvystyti ekonominę veiklą ir tuo pačiu geriau realizuoti turimą vietos maisto produktų gamybos potencialą.
Dabartiniu metu vietos ūkininkų, kaimo vietovėse namų ūkių ekonominis potencialas auginti ir gaminti vietos maisto produktus yra nepakankamai vertinamas (nėra formuojama vietos produktų paklausa). Siekiant vietos produktų gamybos greito proveržio būtina geriau panaudoti kaimo vietovėse namų ūkių ekonominės veiklos galimybes ir tuo pačiu spręsti daugelį besiformuojančių problemų.
Vietos maisto grandinės gerasis pavyzdys – kiemo turgus
Vienas iš vietos maisto grandinės gerosios praktikos pavyzdžių yra maisto bendrystės erdvės (HUB), vienijančios valgytojus ir gamintojus kūrimo procesas Vilniaus mieste.
Kiemo turgus yra socialinis projektas, kurio tikslas buvo suartinti kaimo ir miesto bendruomenes, sukurti maisto bendrystės erdvę, kuri padėtų sutrumpinti kelią „nuo lauko iki stalo“. Kiemo turgus inicijuotas valgytojų – Vilniaus miesto Naujamiesčio bendruomenės.
Maisto bendrystės erdvės (HUB), vienijančios valgytojus ir gamintojus, organizavimo žingsniai:
Maisto bendrystės erdvė vystosi, jungiasi amatininkai, naujos organizacijos, organizuojamos edukacinės programos. Kiemo turgus evoliucionavo į gatvės turgų.
Maisto bendrystės erdvės – kiemo, o vėliau gatvės turgaus, pagrindiniai veiklos principai gana paprasti, tačiau labai svarbūs ir veiksmingi, nes jų laikomasi:
Maisto vertės grandinė apima seką abipusiai naudingų funkcijų ir veiklų, kurios padeda kurti partnerystės ryšius tarp visų maisto produkto gamybos, pardavimo ir vartotojų ir kitų proceso dalyvių. Iš jų kiekvienas pagal savo tiesiogines funkcijas ir interesus gali prisidėti – dalintis informacija, žiniomis, įgūdžiais, patirtimi ir kitais ištekliais, siekti pagerinti galutinį produktą, jo prieinamumą, geriau patenkinti vartotojų poreikius.