Vietos valdžios finansinio savarankiškumo didinimas: kas lems pertvarkos sėkmę?

Šiandien toliau kalbame apie savivaldybių finansinio savarankiškumo didinimo pertvarkos aiškaus pagrindimo būtinybę, kuri yra sėkmės pagrindas.

Moksliniuose tyrimuose vietos valdžios (savivaldybių) finansinio savarankiškumo pagrindas dažniausiai siejamas su nuosavo finansinio kapitalo formavimu, kuris savivaldybėms leidžia disponuoti nuosavomis pajamomis ir mokesčiais savarankiškai. Mokslininkai (Dziekanski, 2020; Hajilou, et. al., 2018) nuosavas pajamas traktuoja kaip vietos valdžios gerovės rodiklį ir pagrindinį informacijos apie jos finansinę padėtį ir savarankiškumo lygį šaltinį.

Kai vietos valdžia aiškiai žino, kokios yra jų nuosavos pajamos, turi galimybę savarankiškai nustatyti mokesčius, gali mėgautis vienu svarbiausių autonomiškumo principu – laisve (disponuoti savo uždirbtomis pajamomis, jas naudoti taip, kad būtų kokybiškai ir efektyviai tenkinami vietos poreikiai), – tuomet atsiranda ir tvaraus finansinio savarankiškumo užtikrinimo galimybė.

Europos Komisijos (EK) apibrėžtoje ilgalaikėje ES kaimo vietovių vizijoje iki 2040 m. teigiama, kad „kaimo vietovės yra mūsų visuomenės struktūra ir mūsų ekonomikos ritmas“. Anot EK pirmininkės Ursulos von der Leyen, kaimas yra neatsiejama Europos dalis. Dokumente akcentuojamas ne tik ES kaimo vietovių neatsiejamumas nuo europinės gyvensenos, bet ir pabrėžiama kaimo vietovių, kaip aktyvių ES žaliosios ir skaitmeninės pertvarkos dalyvių, svarba.

Tačiau reikia pripažinti, kad už viltingos ES kaimo vizijos iki 2040 metų išpildymą, BŽŪP tikslų iki 2027 metų, naujosios Europos ekonomikos augimo strategijos – žaliojo kurso nuostatų – įgyvendinimą didžiąja dalimi yra ir bus atsakingos kaimiškosios savivaldybės. O joms yra svarbūs pakankami nuosavi ištekliai, autonomijos ir finansinio savarankiškumo laipsnis įgyvendinant kompleksiškai visus siekius.

Kaimiškųjų savivaldybių laukia ypatingas laikotarpis. Jos turės parengti kaimo vietovių problemoms spręsti skirtas strategijas ir veiksmų planus, įvertinti ir pagrįsti savo išteklius bei tuo pačiu ieškoti galimybių svarbiems projektams įgyvendinti. Žinoma, ypatingo dėmesio sulauks struktūrinių permainų valdymas, kuris leistų įgyvendinti kaimo vietovėms labiausiai tinkamus sprendimus.

Lietuvoje Seimas 2022 metų rudens sesijoje pradėjo svarstyti savivaldybių finansinio savarankiškumo pertvarkos klausimus. Vienas jų – skolinimosi lankstumas įgyvendinamiems projektams bendrai finansuoti. Tačiau čia kyla klausimas, ar kaimiškosios savivaldybės galės lanksčiai skolintis neturėdamos aiškiai apibrėžtų nuosavų išteklių (pajamų, mokesčių) potencialo ir neįvertinus jų realiai disponuojamų finansinių išteklių.

Pagal EBPO (2020) Lietuvoje vietos valdžios nuosavi mokesčiai sudaro tik 4,2 proc. visų jų pajamų. Tai mažiausia dalis tarp tokių šalių kaip Danija, Suomija ar Naujoji Zelandija, pasižyminčių itin aukštais nuosavų mokesčių dalies rodikliais (atitinkamai 36 proc., 46 proc. ir 52 proc.) ir mažiausia tarp EBPO šalių (EBPO, 2020).

Aukšto finansinio savarankiškumo vietos valdžios institucijoms suteikiama didelė laisvė ne tik didinant pajamų srautus, bet ir juos laisvai disponuojant.

Finansų ministerija nurodo, kad apie 13 proc. Lietuvos vietos valdžios (savivaldybių) biudžeto pajamų galima laikyti savarankiškomis savivaldybių pajamomis. Tačiau prielinksnis „apie“ nesuteikia tikslumo. O taip yra todėl, kad savivaldybių nuosavų pajamų sąvoka teisiniu požiūriu nėra aiškiai išdetalizuota. Viena vertus, Lietuvoje vietos valdžiai apskritai nesuteikta teisė savarankiškai nustatyti vietiniams priskirtinų mokesčių dydžių, išskyrus nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio tarifus. Kita vertus, pačios savivaldybės dėl politinės valios stokos menkai išnaudoja visas leistinas galimybes.

Kol nėra bendros nuomonės, kurios mokestinės ir nemokestinės pajamos yra savivaldybių nuosavybė, ekonominiu požiūriu kyla iššūkis teisingai įvertinti ir finansinių išteklių situaciją. Pajamų rodikliai, kurie realiausiai apibūdina savivaldybių finansinį savarankiškumą, yra labai svarbūs. Jie leidžia įvertinti situaciją, kiek iš tikro savivaldybės stokoja lėšų. Juo labiau skelbiant vietos valdžios finansinio savarankiškumo pertvarkos procesus labai svarbu mums visiems susipažinti su kaimiškųjų savivaldybių turimais finansiniais ištekliais ir jų (pajamų) rodikliais, atskleidžiančiais savivaldybių finansinę būklę.

Straipsnio autorė, vertindama kaimiškųjų savivaldybių finansinį savarankiškumą 2009–2019 m., pirmiausia apibrėžė esminius pajamų rodiklius, atspindinčius Lietuvos fiskalinės politikos principus (žr. 1 pav.).

Siekiant objektyvaus Lietuvos kaimiškųjų savivaldybių pajamų visų rodiklių įvertinimo, buvo paimti faktiniai, o ne prognozuojami savivaldybių mokesčių ir pajamų duomenys. Kadangi Lietuvos teisiniuose dokumentuose nėra aiškios savivaldybių nuosavų pajamų apibrėžties, atliekant mokslinį tyrimą nuosavomis pajamomis laikytos visos mokestinės ir nemokestinės pajamos.

Tyrimas rodo, kad visose kaimiškosiose savivaldybėse reikšmingiausi santykiniai pajamų rodikliai 2009–2019 m. susiję su mokestinėmis ir nemokestinėmis pajamomis, tenkančiomis 1 gyventojui.

Tačiau įvertinus kiekvienos kaimiškosios savivaldybės finansinių išteklių situaciją santykiniais rodikliais 2009–2019 metų laikotarpiu (žr. 1 lentelę) išryškėjo, kad bendrose pajamose dominuoja dotacijų dalis (r7). Didžiosios dalies kaimiškųjų savivaldybių (25) biudžetuose dotacijos sudarė daugiau kaip 50 proc. (šis rodiklis svyravo nuo 39,96 proc. – Klaipėdos r. sav. iki 54,74 proc. – Kalvarijos sav.).

Kitas labai svarbus rodiklis – gyventojų pajamų mokesčio (GPM) proc. nuo visų pajamų (r3). Lietuvos kaimiškųjų savivaldybių mokestinių pajamų struktūroje jis sudaro didžiausią dalį (vidutiniškai 83 proc.) ir užima beveik pusę viso jų biudžeto (žr. 1 lentelę).

Svarbu paminėti, kad šios pagrindinės pačių savivaldybių uždirbtos pajamos yra perskirstomos. Todėl šiandien perskirstomą GPM galima laikyti iš esmės dotacija.

Nemokestinės pajamos vienam gyventojui (r6), kaip vienas iš reikšmingiausių pajamų rodiklių, labai menkas visose savivaldybėse. Tai reiškia, kad savivaldybės neišnaudoja nemokestinių pajamų srautų didinimo galimybių.

Apskritai atlikta kaimiškųjų savivaldybių finansinių išteklių situacijos vertinimas parodė, kad šalies fiskalinės politikos nuostatos yra menkai palankios kaimiškųjų savivaldybių finansinio savarankiškumo raiškai bei jų nuosavų, tvarių pajamų formavimui. Tačiau kartu iškilo klausimas, kiek pačios savivaldybės išnaudoja visas turimas galimybes (apie tai pakalbėsime kitąkart).

Politinio proceso vystymo veikėjai, sprendimų priėmėjai – tie, kurie modeliuoja savivaldybių finansinio savarankiškumo pertvarkos procesus, viešųjų finansų tvaraus valdymo veiksmus, taip pat kaimiškų vietovių plėtros sprendimus, – turėtų atkreipti dėmesį į svarbiausius visų savivaldybių finansinio savarankiškumo pajamų rodiklius. Juk savivaldybių finansinio savarankiškumo pertvarka be nuolatinio pajamų potencialo vertinimo ir aiškaus nuosavų pajamų teisinio apibrėžimo kelia ne tik klausimų ir nesusišnekėjimą tarp ekonomistų, politikų, vietos valdžios ir praktikų, bet ir turi menkų galimybių būti įgyvendinta.

Dr. Laima SKAURONĖ, VDU ŽŪA administravimo grupės vadovė, VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto Taikomosios ekonomikos, finansų ir apskaitos katedra

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.