Žemės ūkį užklupusios krizės ženklai – mažėja ir ožkų ūkių

Lietuvoje dėl valdžios vykdomos politikos, nepalankių ūkininkavimo sąlygų, mažos žmonių perkamosios galios, senstančio kaimo, klimato pokyčių mažėja ožkų ūkių. Ožkų augintojai vietos rinkoje plėtros galimybių nemato, o tam, kad galvotų apie eksportą, yra per maži. Mažėja žmonių, galinčių patikėti, kad ožka gali būti ūkinis pelningo verslo gyvūnas.

Tragiški skaičiai neramina

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, per metus ožkų ūkių sumažėjo 2,17 proc.

„Lietuvoje mažėja ne tik ožkų, bet ir karvių, avių. Liūdinantys skaičiai. Nors ožkų pieno produktai ir mėsa – vertinama produkcija, turi paklausą, ožkų ūkių mažėja, nes nesudaromos sąlygos gyvulininkystei skatinti. Kadangi dabar paramą galima gauti nepriklausomai nuo to, ar turi, ar neturi gyvulių, nueinama lengviausiu keliu. Kol yra išmokos be tikslinės gamybos, vargu ar situacija pasikeis. Jei išmoka būtų susieta su gyvulių laikymu, pavyzdžiui, laikai ožkų ar bet kokių kitų gyvulių – avių, triušių, išmoką gausi. Nelaikai – negausi. Dabar to nėra“, – teigia Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Kazys Starkevičius.

Europos Sąjungos (ES) bendroji žemės ūkio politika, kai tiesioginės išmokos nesiejamos su gamyba, ir parama skiriama už geros agrarinės būklės plotus, o ne už derlių, neskatina užsiimti žemės ūkiu ir gaminti produkciją.

„Vyksta diskusijos ir ruošiamasi keisti terminą „aktyvus ūkininkas“. Tikimasi, kad po 2020 metų „aktyvus ūkininkas“ bus suprantamas kaip ūkininkas, kurio ūkis sukuria pridedamąją vertę. Dabar ūkis ar sukuria, ar nesukuria pridedamosios vertės, vis vien išmokos jam mokamos. Taip atpratiname žmones nuo darbo“, – tvirtina K. Starkevičius.

ŽŪIKVC Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, Lietuvoje 63,09 proc. ožkų ūkių yra smulkūs – juose laikomos 1–2 ožkos (2 562 ūkiai), ir 23,34 proc. ūkių, kuriuose laikomos 3–5 ožkos (948 ūkiai). Lietuvoje įregistruoti tik 2 ūkiai, kuriuose laikoma daugiau nei 151 ožka. Daugiausia šių gyvūnų laikoma Vilniaus, Molėtų, Širvintų, Alytaus rajonų savivaldybėse.

Kaimo senoliai nebepajėgia auginti ožkų

Lietuvoje dabar auginama per 14 tūkstančių ožkų. Dominuoja smulkūs augintojai. Dauguma laiko ožkas savo reikmėms ir nedaro iš to verslo. Laikantys daugiau ožkų prekiauja jų pieno produktais dažniausiai tik vietos rinkoje, bet ir tokių mažėja.

„Ožkų ūkių mažėja ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Tendencija panaši visame pasaulyje – apskritai mažėja gyvulininkystės ūkių, nes tai labai sunki ūkio šaka, žmonės nebenori auginti gyvulių. Kartais pradeda auginti ožkas, investuoja į ūkį, manydami, kad užsidirbs, bet visko gerai nepasveria, neįvertina, kad tai labai sunku, reikia dirbti be laisvadienių, atostogų, nes gyvulį reikia kiekvieną dieną šerti, melžti, prižiūrėti, pašarų jam priruošti. Norinčio ūkininkauti jaunimo yra mažai, o vyresni žmonės jau pavargo nuo gyvulių, daug kas atsisako juos auginti“, – pasakoja Lietuvos pieninių ožkų augintojų asociacijos pirmininkė Dalia Ėmužytė.

Asociacijos vadovės nuomone, viena iš priežasčių, kodėl ūkių mažėja, yra ir klimato kaita, kuri ūkininkams sukelia daug problemų.

„Dėl besikeičiančio klimato ožkų augintojų išlaidos pašarams ruošti žymiai išaugo, – tvirtina D. Ėmužytė. – Sunku paruošti pašarus. Kai vasaros lietingos, jie paprasčiausiai supūva, kai sausringos, kokia buvo pernai ir yra dabar, viskas išdžiūvę, žolė neauga, ožkoms nėra ko ėsti, neturėsime iš ko tų pašarų paruošti. Praėjusiais metais mes visą sezoną ožkas šėrėm šienu.“

Lietuvoje daugiausiai auginama pieninių ožkų. Jų pieno produktai labai vertinami, daugelis juos vartoja kaip sveikatai itin palankius, turinčius daug naudingų žmogaus organizmui medžiagų.

„Ožkos Lietuvoje auginamos nuo seno. Visi žino, kad ožkų pieną gerti yra labai sveika, todėl nemažai kaime gyvenančių žmonių ožkas augina savo reikmėms. Be to, ožkai nereikia tiek daug pašarų, kiek jų reikia karvei. Senoliai įpratę ir nori laikyti gyvuliukų. Tie, kurie neišgalėdavo dėl sveikatos, amžiaus auginti karvių, augindavo ožkas. Vaikai savo tėvams pirkdavo ožkų, daugėjo žmonių, laikančių jų po kelias, tad ožkininkystės srityje buvo matomas pakilimas, tačiau laikui bėgant žmonės nuseno, dabar jie nebegali nė dviejų ar penkių ožkų auginti, taigi ir tokių ūkių skaičius mažėja“, – sako D. Ėmužytė.

Dalis potencialių pirkėjų emigravo

Stambesnių ožkų ūkių savininkams išsilaikyti taip pat nelengva. „Ožkų produkcija brangi, o kadangi daug žmonių išvažiavo gyventi į užsienį, pirkėjų mažėja. Dalis Lietuvos gyventojų tiesiog neįperka ožkų pieno produktų, mėsos. Ūkininkams vis labiau nebeapsimoka auginti ožkas. Didžiausias kazusas įvyko, kai buvo įvestas euras. Tuomet ožkų produkcija atpigo, o išlaidos ožkų augintojams išaugo: išlaidų vienas litas tapo vienu euru, o pajamos žymiai sumažėjo. Seniau kilogramas ožkų sūrio kainuodavo 60–70 litų, o dabar kainuoja 20 eurų – produkcija atpigo, išlaidos išaugo. Nepardavinėsi ožkų sūrio po 60–70 eurų už kilogramą, kai žmonės dejuoja, jog ir 20 eurų jiems brangu. Kas gi dabar esant tokioms sąlygoms norėtų investuoti į dideles ožkų bandas?“ – retoriškai klausia D. Ėmužytė.

Mažėja žmonių, galinčių patikėti, kad ožka gali būti ūkinis pelningo verslo gyvūnas.

Širvintų rajone, Griciūnų kaime, ūkį turinti D. Ėmužytė yra viena didžiausių ožkų augintojų Lietuvoje. Jos ūkyje – beveik 600 ožkų, bet ir ji teigia, kad vien iš ožkų ūkio išgyventi būtų sudėtinga.

D. Ėmužytės ūkis ne tik gamina ožkų sūrio ir įvairius mėsos produktus, bet ir vykdo edukacines programas, organizuoja ekskursijas, šventes, festivalius. Tradicinė „Gurmanų fiesta“ kasmet sulaukia daugybės ožkų produkcijos gerbėjų ir ožkų augintojų ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų šalių.

Ūkyje veikia ožkų produkcijos parduotuvė, yra salių, kuriose rengiamos produkcijos degustacijos, konferencijos. Ožkų ūkis turi ekologinio ūkio, tautinio paveldo, kulinarinio paveldo sertifikatus.

„Kai buvo euro įvedimo pradžia, visi sakė, kad kainos nekils, bet, deja, taip neįvyko. Jau tada numačiau, kad vien iš ožkų teikiamos produkcijos išsilaikyti bus sunku, todėl orientavausi ir į agroturizmą, kitas veiklas“, – pasakoja D. Ėmužytė.

Realizacijos sunkumai

D. Ėmužytės ūkyje daugiausia auginamos pieninės ožkos, bet yra ir mėsinių ožkų.

„Ožkų mėsa yra dietinė, jos poreikis auga. Mėsines ožkas labiau apsimoka auginti nei avis, su jomis mažiau problemų, nereikia jų kirpti. Manau, kad Lietuvoje populiarės mėsinės ožkos, nes tai perspektyvu. Nusipirkti veislinių mėsinių ožkų brangu, bet ateityje jos atsipirktų. Juo labiau kad dabar kompensuojama 30 proc. įsigijimo kainos. Tačiau žmonės vis tiek nesusigundo įsigyti mėsinių ožkų, nes jų mėsą realizuoti ne taip paprasta“, – teigia asociacijos vadovė.

Ji savo užaugintų ožkų mėsą parduoda pagal užsakymus arba ūkyje ruošia iš jos patiekalus ir patiekia lankytojams. Seniau ožkų mėsą D. Ėmužytė eksportavo į Vokietiją, tačiau iš to labai mažai uždirbdavo, todėl eksporto atsisakė.

„Ožkų augintojai pagamina daug produkcijos, bet kur ją dėti? Užsieniui mes per maži. Mūsų produkcija domisi kinai, yra pasiūlymų vežti ją į Kiniją, bet tam reikėtų didžiulių produkcijos kiekių, kurių nesusidarytų, jei net visoje Lietuvoje augintume tik ožkas“, – sako ūkininkė.

Nepaisant visų sunkumų, ožkų ūkių mažėjimo, D. Ėmužytė įsitikinusi, jo ožkininkystė – perspektyvi ūkio šaka, ją reikia populiarinti, rengti veislininkystės parodas, ožkų pieno ir mėsos produktų degustacijas.

Tam pritaria ir Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas K. Starkevičius.

„Gal Vidurio ar Šiaurės Lietuvoje, kur žemės derlingos, ožkos ir nebus labai populiarios, bet nenašiose žemėse ožkos tikrai gali būti auginamos. Turint nors ir kelis hektarus žemės galima užsiimti ožkininkyste“, – sako K. Starkevičius.

Smulkūs ūkiai laikomi antrarūšiais

„Lietuvoje dėl vykdomos žemės ūkio politikos smulkieji ūkiai padaryti antrarūšiais, todėl jų ir mažėja. Visoje Europos Sąjungoje smulkusis arba šeimos ūkis yra žemės ūkio pagrindas, o mūsų šalyje pagrindas – žemės ūkio bendrovės ir stambieji ūkiai. Todėl ir turime tokias pasekmes, kai mažėja ne tik ožkų, bet ir kitų gyvulių ūkių“, – tvirtina Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas Vidas Juodsnukis.

ŽŪIKVC duomenimis, Lietuvoje 2019 m. sausio 1 d. buvo registruota 115 819 ūkininkų ūkių. Per pusmetį – nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. – Lietuvoje ūkių skaičius sumažėjo 4 231 ūkiu.

Stambiausieji Lietuvos ūkiai ES paramos gauna vis daugiau (1 proc. Lietuvos ūkių gauna net 50 proc. visos ES paramos), o smulkieji ir vidutiniai ūkiai jos nesulaukia pakankamai, todėl gyvena vis sudėtingesnėmis sąlygomis arba išvis išnyksta.

„Reikia tvirtos žemės ūkio politikos, kuri būtų orientuota į Vakarų Europos žemės ūkio sektorių, o ne į Rytų. Dažnai pavyzdžiu rodoma į Vengrijos pusę, bet ten nieko gero – įsivyravusios stambios žemės ūkio bendrovės, o kaimo gyventojams ten labai riesta. Tokiu keliu suka ir Lietuva“, – apgailestauja V. Juodsnukis.

ES nėra labai išplitę ožkų ūkiai, o ožkų produkcijos paklausa yra nemaža.

„Jei Lietuvoje atsirastų daugiau ožkų ūkių, susidarytų galimybių eksportuoti ožkų pieno produktus į kitas ES valstybes. Ypač paklausūs yra ožkų pieno sūriai. Mūsų šalies vartotojams jie gana brangūs, sunkiai įperkami, o vakariečiai juos mielai pirktų. Pas mus ne kartą lankėsi svečių iš Vokietijos, kitų šalių, kurie buvo sužavėti ožkų sūrių skoniu ir kokybe“, – pasakoja V. Juodsnukis.

Jo manymu, šalyje būtų puiki niša kurtis specializuotam smulkiajam šeimos ožkų ūkiui, bet bėda ta, kad nėra sukurto kaimo informavimo ir konsultavimo tinklo.

„Yra konsultavimo tarnyba, kuri dirba su labai stambiais ūkiais ir žemės ūkio bendrovėmis. Ji aptarnauja daugiausiai 5 tūkstančius ūkininkų, o Lietuvoje registruota yra beveik 116 tūkstančių ūkių. Taigi didžioji dalis ūkininkų nesulaukia nei konsultavimo, nei aiškinimo, nei parėmimo. Tokia politika niekur neveda, kaimai nyksta, žmonės išvažiuoja. Jei kaimą išvarysime, laukia labai liūdna ateitis“, – tvirtina V. Juodsnukis.