Žmonės skatinami išdrįsti prašyti pagalbos

Pagalbos prašymai ir sutrikdo, ir pravirkdo

G. Mackevičienė pasakoja, kad pagalbos skambučių ir prašymų sulaukiama įvairių: nuo prašymo sukapoti malkas ar pavedžioti šunį, iki prašymo suremontuoti butą: „Tokių prašymų mes neatliepiame, kaip ir neteikiame slaugos, valymo, vaikų priežiūros ar taksi paslaugų, žmonės tikėdamiesi sutaupyti teikia užklausas, kurios, būna, nustebina ir mus pačius. Tačiau dažnai pasitaiko atvejų, kai pagalbos prašančio žmogaus istorija ir situacija tokia, kur vien išklausius telefonu akyse ima kauptis ašaros. Labai džiaugiamės, kai galime tikros nelaimės užkluptiems žmonėms padėti“. G. Mackevičienė sako, kad dažniausiai tie žmonės, kuriems tikrai reikia pagalbos, labiausiai ir gėdijasi jos paprašyti: bijo būti viešinami, nenori per daug apsunkinti organizacijos darbo ir žada daiktus, kuriuos dovanoja LRK, vos pagerėjus situacijai, grąžinti atgal.

„Norime žmonėms priminti, kad pagalbos prašyti ne gėda. Juk niekas nežinome, kada ir bet kurį mūsų gali užklupti bėda, nepriklausomai nuo statuso, užimamų pareigų ar finansinės padėties – o krizes vienam įveikti gerokai sudėtingiau. Todėl ir gimė trumpojo humanitarinės pagalbos numerio 111 idėja – kad gyventojams kreiptis pagalbos būtų dar paprasčiau ir žmogiška parama būtų dar lengviau pasiekiama“, – teigia G. Mackevičienė, raginanti ir drąsinanti nedvejoti, kai žmogus mato, kad pagalba jam reikalinga ir surinkti trumpąjį pagalbos numerį.

Daugelis skambinančių žmonių – labai vieniši

Anot G. Mackevičienės, dažnai žmonės paprašo pagalbos, bet nesitiki jos sulaukti taip greitai arba galvoja, kad tai tik tušti pažadai padėti: „Dažniausiai, ne tokiais skubiais atvejais, pagalbą reikalingais daiktais, konsultacijomis suteikiame per dvi darbo dienas. Jei tai skubus atvejis – pagalbą suteikiame per parą laiko arba dar mažiau. Štai tada žmonių akyse pasirodo ašaros. Jie būna tokie sujaudinti ir dėkingi, kad ir patiems savanoriams, darbuotojams, kurie vyksta suteikti pagalbą, neslėpsiu, nejučia ima virpėti lūpa“.

G. Mackevičienė sako, kad dažnai pasitaiko atvejų, kai žmonės nesulaukia pagalbos iš socialinių darbuotojų ir prispirti didelės bėdos kreipiasi trumpuoju pagalbos numeriu 111. „Štai ir šių Velykų rytą sulaukėme skambučio iš vienišos nevaikštančios senjorės, kuri prašė pagalbos, kad kažkas pas ją ateitų ir atneštų bent vandens, nes socialinis darbuotojas, kuris turėjo pas ją ateiti – neatėjo, o telefonu pasiekiamas nebuvo. Moteris šalia neturėjo net stiklinės vandens, jau parą buvo negėrusi. Kaip mat sureagavom ir pristatėme senolei vandens bei maisto. Ką jau kalbėti apie vienišas Velykas, žmogus net gurkšnio vandens atsigerti negalėjo. Daugelis į mus besikreipiančių žmonių yra tikrai labai vieniši ir paskambina mums prispausti tikrai didelės bėdos”, – pasakoja G. Mackevičienė.

Kadangi trumpasis pagalbos numeris veikia jau pusę metų, pastebėta, kad dažniausiai pasitaikančios situacijos, kuomet žmonėms prireikia pagalbos, yra sudegę namai – kai reikalingi daiktai ir konsultacijos, o kartais ir apgyvendinimas. Taip pat dažnai padedama vienišoms mamoms ir tėčiams, ypač pagalba reikalinga tada, kai šeima yra gausi ir joje auga daugiau, kaip du vaikai. Dar bene kasdien pasitaikantis atvejis – kai pagalbos paprašo vieniši senjorai, kurie patys sunkiai gali nusipirkti maisto, reikalingų daiktų. „Norime patikinti, kad visa informacija apie besikreipiantį asmenį lieka konfidenciali ir be sutikimo – nei istorija, nei asmenų veidai griežtai negali būti ir nėra viešinami, o pagalbą suteikiame tikrai greitai ir esame laimingi galėdami tai padaryti“, – ragina nesigėdyti kreiptis pagalbos G. Mackevičienė.

LRK informacija

Asociatyvi 123rf nuotr.