Paprastas kaimo žmogus iš Joniškio r. Petras Šonta pasiryžo sudėvėti geležines klumpes ir įveikti visas nerealias užduotis, kad pasiektų tikslą – elektros skirstomųjų tinklų operatoriaus kompensacijos už naudojimąsi nuosavybės teise jam priklausančia žeme ir su tuo susijusių nepatogumų. Kelerius metus pastangos buvo kaip žirniai į sieną, tačiau ledai pajudėjo ir vilties atsirado šį pavasarį. Aukščiausiojo Teismo sprendimas buvo tarsi gaivus vėjas – teisėjų kolegija panaikino žemesnių instancijų nutarimus. Civilinė byla buvo atnaujinta. Su „Lesto“ bylinėtis pradėjęs P. Šonta gyvena be elektros, tačiau rankų nenuleidžia, nes jaučia žemdirbių iš visos Lietuvos palaikymą. Akivaizdu – jeigu teismas tenkintų šį ieškinį, būtų sukurtas precedentas, kuris paskatintų į teismus dėl kompensacijos už servitutą kreiptis ir kitus.
Galiojo sovietinė nuostata Prieš aštuoniolika metų, kai P. Šonta Joniškio r. Gataučių seniūnijoje įsigijo žemės sklypą, tie įrenginiai čia jau buvo: elektros oro linijų atramos, transformatorinė pastotė. Inžineriniai objektai įrengti tolimais sovietiniais metais – 1965, 1977 m. Anuomet buvo nustatyta ir elektros linijų apsaugos zona. Tie ploteliai aplink stulpus sukelia nepatogumų – juos reikia prižiūrėti, o ūkinė veikla apribota. Čia nei sėsi, nei pjausi, sudėtingesnė viso lauko priežiūra, didesnės degalų sąnaudos. Daugelį metų kaimo žmonės su tuo taikstėsi. Dar ir nepriklausomoje Lietuvoje ilgai galiojo sovietinių laikų nuostata dėl servituto. Pagal 1964 m. Civilinį kodeksą, savininkas privalėjo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei. Tačiau ir Lietuvos teisė pripažįsta, kad servitutu yra varžoma savininko nuosavybės teisė, o jeigu savininkas patiria nepatogumų ir praradimų, jie turėtų būti atlyginti. Prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją gali būti nustatyta įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu.
Aukščiausiasis Teismas išaiškino Savo teises pasiryžęs ginti P. Šonta 2012 m. kreipėsi į teismą prašydamas iš bendrovės „Lesto“ jam priteisti piniginę kompensaciją. Kokia ji turėtų būti, mokslininkai metodiką pasiūlė dar 2008 m. Atsižvelgiama į stulpų skaičių, papildomas sąnaudas kiekvienam stulpui apvažiuoti, apsaugos zonų priežiūrą. Pagal šią metodiką, dėl kiekvieno stulpo žemdirbiui susidaro 80 Lt (23,17 Eur) papildomų sąnaudų. Ieškinyje išreikštas pageidavimas, kad kompensacijos būtų periodinės, mokamos kartą per metus, pradedant nuo elektros energijos tiekimo sutarties sudarymo, kol nepasikeis žemės savininkas ir galios servitutas. Į kaimo žmogaus ieškinį žemesniųjų instancijų teismai pažvelgė pro pirštus. Iš naujo atversti bylą paskatino tik Aukščiausiasis Teismas. Jis pripažino, kad bylą nagrinėję teismai ieškovo reikalavimą atmetė neįrodžius tiesioginės žalos, patiriamos dėl elektros įrenginių eksploatavimo, ir iš esmės nesvarstę reikalavimo priteisti kompensaciją servituto atlygintinumo pagrindu. Pasak teisėjų kolegijos, žemės savininko nuosavybės teisė dėl servituto iš tiesų akivaizdžiai gali būti varžoma ir patiriami nuostoliai, kurie galėtų būti kompensuojami.
Ką pasakė turto ekspertė Atkaklus joniškietis įsitikinęs, kad elektros stulpai menkina žemės kainą rinkoje. Ar įmanoma tai įrodyti? „Nustatytas servitutas, apsauginė zona. Priežiūra įskaičiuojama į tarifą, o rūpestis šienauti lieka man. Dvigubai apvagia“, – sako teisminį ginčą su elektros skirstomųjų tinklų operatoriumi pradėjęs P. Šonta. Vilniaus miesto apylinkės teismas paskyrė turto vertinimo ekspertizę, kuri turėjo atsakyti į svarbiausius klausimus – ar patiria žmogus nuostolių dėl jo žemėje esančių skirstomųjų tinklų operatoriaus įrenginių, ar turi įtakos sklypo vertei rinkoje. „Laukia linksmoji dalis“, – prognozavo Joniškio r. gyventojas, kuris dėl garbaus amžiaus ir sveikatos jau seniai neūkininkauja. Turto vertinimo ekspertizę atlikusi Dalia Aleknienė lankėsi vietoje, suskaičiavo energetikų statinius ir įvertino jų užimamą plotą, kuriuo sklypo savininkas negali naudotis. Ji atkreipė dėmesį, kad dalis elektros stulpų yra ūkininko sodyboje, taigi buvo statomi namų valdai aptarnauti. Šiuo atžvilgiu elektros oro linijos yra privalumas. (Tiesa, pats P. Šonta šiuo privalumu jau atprato naudotis – elektros tiekimas jo sodybai nutrūko prieš devynerius metus.) Ar stulpai trukdo vykdyti įprastą žemės veiklą – arti, sėti? Ar sukelia sunkumų? Ekspertė pripažino, kad disponavimas žemės ūkio paskirties žeme susijęs su tam tikrais apribojimais. Nors elektros stulpai išdėstyti prie kelio, dėl to žemės ūkio technikai nėra itin didelių kliūčių, vis dėlto jų esama, ne visa savo žeme savininkas gali naudotis. Anot D. Aleknienės, teismui pateiktos išvados, sklypo vertė rinkoje dėl esamų apribojimų (oro elektros tinklų apsaugos juostų) gali būti apie 300 Eur mažesnė. Šią sumą ekspertė įvardijo remdamasi verte žemės plotelių, kuriais negali naudotis sklypo savininkas, nes jie užimti elektros objektų ir įrenginių.
Tikino, kad kompensacijai nėra pagrindo Teismui labiau įtikinantys pasirodė „Lesto“ atstovo Donato Kimsos argumentai. Viena, kad skirstomųjų tinklų operatorius nėra nei žemės valdytojas, nei naudotojas, kaštai neįskaičiuojami į jokius tarifus. Teisės aktai to nenumato – nupjauti žolę ar ko nors panašaus. Antra, kad P. Šonta neūkininkauja, o „hipotetinis kompensacijos apskaičiavimas nepagrįstas“. Anot advokato, žemės ūkio veiklos subjektams, kurie pajamų didžiąją pusę gauna iš žemės ūkio veiklos, taikoma nuolaida – savotiška kompensacija už suvaržymus ir nepatogumus. Bendrovės atstovas, be to, priminė, kad energijos tiekimas yra viešasis interesas, esą su tuo gali būti susiję tam tikri nepatogumai, suvaržymai.
Teismo sprendimą skųs Bylą išnagrinėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič P. Šontos ieškinį atmetė. Sprendimas grindžiamas keliais motyvais. Esą ieškovas nėra ūkininkas, reikalaujamą priteisti kompensaciją pateikia kaip galimai patiriamus nuostolius, tačiau jų nepagrindė, nepateikė įrodymų. Kitas argumentas – praleistas nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo pareikšti, teismas pasigedo aiškių argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino praleidimu. P. Šontą toks sprendimas nelabai nustebino. Teiginiai, neva jis nebeūkininkauja ir pan., žmogaus manymu, nėra esminiai. Tikroji tiesa esanti ta, kad baiminamasi ūkininkų bylinėjimosi su „Lesto“ (nuo sausio 1-osios, po jungtuvių su „Lietuvos dujomis“, bendrovė tampa ESO) bangos, teismas toliau palaiko stipriojo pusę. Tačiau Joniškio rajono gyventojas kieto būdo, nelinkęs nusileisti. Jis teismo sprendimą nusprendė skųsti Vilniaus apygardos teismui.
Irma DUBOVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė
Autorės nuotrauka