Žemdirbiams 2021-ieji – vilčių metai. Tik ar joms tikrai lemta išsipildyti?

Bėgant paskutinėms 2020-ųjų metų valandoms „Ūkininko patarėjas“ žemdirbių, agroverslo atstovų paprašė įvertinti besibaigiančius metus ir pasidalyti mintimis, su kokiomis nuotaikomis bei problemomis žengia į 2021-uosius.

 

Gamta daugiau glostė, negu kenkė

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos direktorius Ignas JANKAUSKAS: „Grūdų augintojų sėkmę reikėtų vertinti per keletą prizmių. Gamyba šiemet buvo ganėtinai sklandi, derlius tikrai didesnis negu ankstesniais metais, todėl nemažai ūkių galėjo užlyginti per ankstesnius trejus metus atsiradusias finansines duobes.

Sutapo ir iškart keli ūkininkams palankūs veiksniai – netikėtai grūdų kaina pakilo labai anksti, spalio pabaigoje ji buvo tokia, kokios sulaukdavome tik apie sausį ar vasarį. Tai suteikė galimybę ūkiams, neturintiems didelių sandėlių, pasinaudoti kainos šuoliu.

Nėra namų be dūmų, todėl ir šiemet grūdų augintojai neišvengė prastesnės grūdų kokybės, išgulimo, nuimti derlių buvo sunkiau. Javų derliaus sezono pradžia, atrodė, buvo nebloga. Tikėtasi, kad grūdai sunoks ir juos bus galima kulti jau liepos viduryje, tačiau prasidėję drėgnesni orai javapjūtę atitolino, ją teko pradėti tik apie rugpjūčio vidurį. Nuo liepos vidurio visą mėnesį nelietingos buvo tik kelios dienos, todėl teko didesniais pajėgumais paleisti džiovyklas. Kviečių drėg­mė daug kur perkopė ir 20 proc. Vėliau po truputį vis palynodavo, todėl kūlė nebuvo labai sklandi ir užsitęsė. Kiekvienais metais neišvengiame gamtos pokštų, bet šiemet jie nebuvo kritiniai. Taigi, dauguma ūkių lūžio tašką, kai rezultatai jau tampa nenuostolingi, pasiekė.

Šiemet išryškėjo stipri kombainų nuomos rinka. Per keletą pastarųjų metų net ir savo kombainų parką turintys ūkininkai dar nuomojosi, nes stengėsi kuo greičiau nuimti derlių, tai pasiteisino. Išplitus nuomos paslaugai, kai kurie grūdų augintojai net svarstė, ar verta savo kombainą naudoti.

Vakarų ir Pietų Lietuvoje, kur žemės mažiau derlingos arba turi specifinių gamtinių sąlygų, didelio derliaus šuolio nebuvo. Labiausiai derlius džiugino Vidurio Lietuvos ūkininkus.

Vertinome ir politinį žemės ūkio reguliavimą, kurį ūkininkai jaučia labiau negu kiti verslai. Liūdna, kad Aplinkos ministerija, 2018 metų pabaigoje pristačiusi Nacionalinio energetikos ir klimato kaitos mažinimo plano projektą, nesugebėjo Europos Komisijai (EK) nusiųsti ir suderinti pataisyto plano. Metų pradžioje buvo įdėta nemažai darbo, aktyviai diskutuota, kol radome daugiau priemonių rezultatui pasiekti nepatiriant didesnės žalos. Nesuderinę su EK, turėsime ne optimalų planą, o ankstesnį nepataisytą ir nepagerintą variantą. Tai, mūsų nuomone, kitais metais bus vienas skausmingiausių neišspręstų žemės ūkio reguliavimo politinių klausimų.

Kita aktyviai nagrinėta tema – purkštuvai. Buvo numatyta, kad kiekvienas ūkininkas turi įsirengti savo purkštuvų plovimo aikštelę. Kreipėmės į Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM), argumentuodami užsienio valstybių patirtimi, kad tam reikalingas pereinamasis laikotarpis, turi būti skirta lėšų investicijoms. Vėliau ŽŪM su tuo sutiko ir padarė pakeitimų, tačiau su pakeitimais atsirado visiškai neišdiskutuotas drąsus reikalavimas, kad jau nuo kitų metų ūkininkas per dvi paras kiekvieną purškimą turės registruoti naudodamasis elektronine bankininkyste, per elektroninius valdžios vartus. Įrankio dar net nėra, gal net nesukurtas, juolab neišbandytas, o reikalavimai įsigalios jau kovo mėnesį. Mūsų skaičiavimais, toks apkrovimas seniūnijoms bus 7–8 kartus didesnis negu per pasėlių deklaravimo laikotarpį. Juk laukus purškiantis ūkininkas turės šešis kartus keliauti į seniūniją.

ŽŪM jau ir pati pradeda suprasti sprendimą nukėlusi į praktinį lygmenį tam nė nepasiruošus. Tokia praktika veda į nežinią ir aklavietes. Per keletą pastarųjų metų buvo priimta dar keletas visiškai neišdiskutuotų sprendimų. Anksčiau džiaugėmės aktyviu bendradarbiavimu su ŽŪM ir tikimės, kad jis bent jau nesumažės. Kartais problemas galima išspręsti labai paprastai, nenaudojant drastiškų priemonių.

Į metų pabaigą pradėjo ryškėti, kad Vyriausybės pozicija keičiasi grūdininkams nepalankia linkme. Svarstant DNR priemonę, buvo pareikšta, kad grūdų sektorius yra vos ne parazituojanti žemės ūkio šaka, nesukurianti pridėtinės vertės. Tokia pozicija mus nuliūdino, su ja niekaip negalime sutikti. Kita vertus, buvo priimtas geras Žemės ūkio paskolų garantijų fondo sprendimas taikyti COVID-19 lengvatinių paskolų priemonę. Tai ūkiams padėjo atkurti savo ūkių apyvartinį kapitalą, todėl grūdų sektoriui lėšų kitam sezonui dar pakaks.

Esame atlikę keletą tyrimų, kurie rodo, kad Europos žaliasis kursas žemės ūkyje įgyvendinamas nepamatuotai ir neproporcingai. Planuojama mums panaikinti susietąją paramą, reikalauti laukus apsėti sertifikuota sėkla, sumažinti paramą baltyminiams augalams. Vokietijoje prieš 15 metų Žemės ūkio ministerijai pradėjus vadovauti žaliosios partijos atstovui, ūkininkai šaipėsi, bet baigėsi tuo, kad Vokietijos mokyklose mokiniams lig šiol kalama, kad ūkininkas yra teršėjas, neva pilantis pesticidus į upę, ir vaikas iš mokyklos grįžta turėdamas tokią nuostatą. Tikimės, kad Lietuvoje taip neatsitiks.

Grūdininkus politikai kritikuoja dėl sukuriamos per mažos pridėtinės vertės. Tai labiau mitas, nors pripažįstame, jog daug grūdų išvežame kaip žaliavą, bet juk šis sektorius sukuria visą logistikos, perdirbimo, prekybos grandinę, tiesiog sukuriame daugiau produkto, kurio viso nesugebame perdirbti. Radikalus posūkis dabartiniame etape būtų ne tik labai sudėtingas, bet ir rizikingas, nes kiekvienas naujas produktas atsineša ir pardavimo, technologinių, gamybos, rinkos rizikų. Grūdus pardavinėti, eksportuoti sugebame, tai darome gerai. Ilgainiui atsiras ir pridėtinė vertė. Tam reikia pribręsti.“

 

Užtenka pykčio ir niūrių spalvų

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos prezidentas Algis GAIŽUTIS: „Šiuos metus vertinu optimistiškai ir raginčiau kitus taip daryti, nes gyvenimą reikia piešti šviesiomis, o ne niūriomis spalvomis. Juk iš tikrųjų dauguma žmonių gyveno neblogai. Pasikeitus valdžiai, miško ir žemės savininkams atsirado ir naujų lūkesčių, ir rūpesčių. Bet svarbiausia – Lietuva liko žalia, žmonės gyvena taikoje. Jei būtų daugiau susiklausymo, teigiamo požiūrio, gyvenimas būtų dar geresnis. Visas problemas paprastai susikuriame patys. Linkėčiau ir visiems, ir sau, kad kitais metais būtume sveiki ir sveikai mąstytume, geros nuotaikos, pozityviai vertintume ir sėkmes, ir negandas. Turime pradėti mąstyti pozityviai. Kai pradedi šypsotis, šypsosi ir aplinkiniai, o kai vaikštai niūrus, susiraukęs, ir oras atrodo blogas, ir žmonės nepatenkinti.

Šiemet dalies visuomenės pasipiktinimą dėl miškų kirtimo laikyčiau bailiu, emocijomis rodytu nepatiklumu, mitų skleidimu. Taip einama savanaudiško populiarumo link. Miškų kirtimo tema eskaluojama žmonėms neaiškinant ir nesitariant su tais, kurie dirba miške, jį tvarko ir prižiūri, kurie išmano ir yra sukaupę didelę gyvenimo patirtį, atlieka mokslinius tyrimus ir gali darbus miškų ūkyje pagrįsti platesniu akiračiu, o ne emocijomis.

Miškas – ne tik grožis, bet ir materialus turtas, kurį pūdyti vien dėl vaikystės prisiminimų ne tik neatsakinga, bet ir nuostolinga valstybei, t. y. mums visiems.

Ateinančiu laikotarpiu Lietuva turi galimybę pertvarkyti ekonomiką. Klausydamasis Vyriausybės posėdžio, girdėjau, kad valstybės biudžeto deficitas kitąmet bus 7 proc., o ne iš pradžių planuoti 5 proc., skolinsimės apie 7 mlrd. eurų didesniam biudžeto deficitui padengti. Tad kiek galėsime gyventi nieko neuždirbdami? Lietuviai juk darbštūs. Galime išsilaikyti patys ir dar turėti teigiamą valstybės biudžeto balansą uždirbdami ir protu, ir rankomis, kurdami švarų, saugų maistą ar investuodami į būstą, kuriam galime naudoti miškuose užaugintą medieną ne naikindami miškus, o prižiūrėdami juos.

Miškininkai aktyviai atakuojami nuo pat miškų reformos 2018 metų, kai buvo juodinami ir privatūs miškų savininkai, ir valstybinių miškų valdytojai, tačiau didžiausia kampanija buvo pradėjus urėdijų reformą. Tada buvo apjuodinti visi. Reikia prižiūrėti valstybės turtą, pirmiausia galvoju apie miškus, remdamasis mokslu pagrįstais faktais ir praktine patirtimi, o ne steigti teritorijas, siekiant panaudoti ES paramą. Galimybių plėsti miško plotus yra, bet tam reikia stipriai ruoštis ir valstybei sutarti su privačiais savininkais, nes plėsti miškus galima tik privačiose žemėse.

Seimo Kaimo reikalų komitete buvo kalbama, kad, savivaldybių vertinimu, apie 12 tūkst. ha valstybinės žemės yra apleista ir nenaudojama. Jeigu valstybė žemės nenaudoja, nes tinka tik piktžolėms, tai gal verčiau įveisti miškus. Tai būtų didelis iššūkis, nes dabar per metus įveisiama 1,5–2 tūkst. ha naujų miškų. Įvertinant Vyriausybės programos teiginius, per metus reikėtų įveisti apie 80 tūkst. ha miškų, arba dešimteriopai daugiau nei dabar. Lieka neatsakyta, kas tą darys, kas skirs pinigų, iš kur bus gauta pakankamai sodinamosios medžiagos. Nežinia, ir kokiomis lėšomis naujus miškus prižiūrėsime. Kaip visada, pasakius viena, iškart reikia galvoti ir apie kita. Žvelgiant labai pozityviai, jei dabartinėje valdžioje esantys žmonės įsiklausys, o ne bandys kaip kurtinys per tuoktuves girdėti tik save, sutelkus išmanančius žmones, galima su nauda ir mūsų žmonėms tapti vieniems pirmaujančių ES šioje srityje.“

 

Daugiau kiaušinių, ne paukštienos

Lietuvos paukštininkystės asociacijos prezidentas Vytautas TĖVELIS: „Buvo sunkūs metai. Valstybė šiek tiek padėjo, todėl naujų metų paukštininkai dar sulaukė. Jei nebus pagalbos dėl antrojo karantino padarinių, 2021 metai bus nepaprastai sunkūs, ypač pirmasis pusmetis.

Kalbama, kad auga paukštienos vartojimas, bet iš tikrųjų liko panašus, koks buvo prieš metus. 2019 metais Lietuvos žmonės suvalgydavo vidutiniškai po vištą per mėnesį, o šiemet po dvi tikrai nesuvalgo. Šiek tiek padidėjo tik kiaušinių vartojimas.

Tikimės, kad pavyks suvaldyti koronaviruso pandemiją. Reikės bent pusmečio, kad atsigautų ir mūsų ūkių verslas, ir prekybos santykiai – juk visa maisto tiekimo grandinė sutrūkinėjusi.

Paukščių augintojams nėra nei rudens, nei vasaros, nei žiemos. Tai nesezoninis verslas. Paukštiena vartojama ir gaminama ištisus metus be jokių pertraukų. Daugumai verslų 2021-ieji bus visu mėnesiu trumpesni dėl iki sausio 31 dienos užtruksiančio karantino, tačiau vežti paukštieną į parduotuves visais metų laikais reikia kasdien. Paukštis – gyvas padaras, kuriuo rūpintis reikia kasdien nepriklausomai nuo oro sąlygų ir karantino. Vartotojai nori kasdien šviežio, o ne šaldyto produkto, tad iš anksto atlikti darbų irgi negalime. Tempą visada diktuoja ekonomikos sąlygos, tad kitais metais bus dar sunkiau ieškoti būdų, kaip išgyventi ir pragyventi.“

 

Paknopstom į Laimės žiburį

Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis BARAVYKAS: „Šie metai kiaulininkystės ūkiui buvo labai sudėtingi, tai rodo šokinėjusios kainos. Metų pradžioje kiaulienos gyvojo svorio kilogramas rinkoje kainavo 1,5 euro, o dabar – 70 centų. Laikyti kiaules jau buvo nuostolinga metų viduryje. Tačiau kiaulė – gyvas padaras, kurį reikia prižiūrėti kasdien bet kokiomis sąlygomis. Rudenį, nuėmus javų derlių, ėmė kilti grūdų, sojų kainos, todėl trečdaliu pabrango ir pašarai. Tad kiaulienos ir pašarų kainos judėjo į priešingas puses ir šis procesas tęsiasi.

Dabar gyvas 30 kg paršelis kainuoja apie 20 eurų, o gyva užauginta kiaulė – 80–100 eurų. Tai ir visas pelnas auginant kiaules, kai reikia ir pašarus pirkti, ir atlyginimus mokėti, o kur dar kitos išlaidos… Patekome į „žirkles“, kurios gali nukirpti ne tik kiaulės uodegą, bet ir visą verslą. Tikimės, kad rinka atsigaus. Tada galėsime galvoti ir apie tai, kaip išgyventi.

ES rinka dabar yra bendra, bet, Vokietijoje nustačius afrikinį kiaulių marą, krito ir ES rinka, nes Kinija nustojo iš jos importuoti kiaulieną iš visų ES valstybių. Vokietijoje dabar per mėnesį susidaro 80 tūkst. tonų kiaulienos perteklius. Lietuva per visus metus suvartoja apie 60 tūkst. tonų.

Kai kurių šalių kiaulių augintojai sugeba lengviau išgyventi vien dėl to, kad jų žmonės išlieka lojalūs savo gamintojų produkcijai ir, skirtingai nei Lietuvoje, renkasi vietinę produkciją. Lietuvos prekybos centruose, kurie anksčiau prekiaudavo tik kiauliena, šią mėsą vis aktyviau keičia ne tik paukštiena, bet ir jautiena. Ši tendencija siejama ir su karantinu, kai žmonės daugiau dirba namie, mažiau fizinio darbo, todėl jiems daug kaloringo maisto nereikia. Be to, žmonės gauna mažiau pajamų, todėl pereina prie santykinai pigesnės paukštienos, mažiau kaloringų žuvų, nors jos irgi pabrango.

Vadinamasis Žaliasis žemės ūkio kursas dar labiau tęsia anksčiau pradėtą žygį. Esu išanalizavęs išskiriamų dujų rodiklius Europoje – aplinkai kenksmingų dujų išskiriame mažiausiai. Juk nuo 1990 metų išmetamųjų dujų kiekį sumažinome 87 proc., o žemės ūkyje – 50 proc., nors buvome įsipareigoję pasiekti 40 proc. mažesnį teršimą. Nė viena ES valstybė nebuvo priėmusi tokio įsipareigojimo.

Lietuvoje per 20 metų smarkiai sumažėjo ūkinių gyvūnų: kiaulių – 80 proc., paukščių – 50 proc., galvijų – 70 proc., tačiau Lietuva skuba pirmoji lipti į Laimės žiburį. Kodėl taip skubame, nepalaukiame kitų? Vis žalesni politikai mus vis labiau pliekia, kad net ir būdami žaliausi Europoje dar labiau stengtumėmės. To negalime suprasti. Lipdami į kalną, turėtume kiek atsikvėpti, pakvėpuoti mūsų neužterštu oru, palaukti, kol kiti bent kiek prisivys, ir tada su dar didesne jėga kopti dar greičiau. Gali būti, kad be atvangos lipdami sulauksime infarkto, kai jau nieko nereikės.“

 

Pieno kainų neapibrėžtumas lieka

Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus SIMONIS: „Dėl COVID-19 pandemijos šie metai visam pieno sektoriui buvo sudėtingi. Šalims gyvenant griežto karantino režimu, sutriko pieno produktų transportavimas ir tiekimas tarp ES valstybių. Daugelis ES šalių karantino laikotarpiu sustabdė viešbučių, restoranų ir viešojo maitinimo veiklas, todėl smarkiai smuko ir pieno gaminių vartojimas.

Nepaisant kilusių sunkumų ir iššūkių, Lietuvos pieno pramonei pavyko stabilizuoti padėtį sektoriuje: pienas buvo perdirbamas nenutrūkstamai, o perdirbimo gamyklos įvykdė savo įsipareigojimus ir iš ūkininkų supirko visą pateiktą žaliavinį pieną.

Už natūralų pieną ūkiams šiais metais mokėta vidutinė kaina atitiko trejų pastarųjų metų kainų vidurkį, o tai yra geras rodiklis šiais sunkiais metais. Lietuvos ūkiuose per vienuolika šių metų mėnesių išaugo pieno gamyba. Tikimės, kad ši tendencija tęsis.

Į 2021-uosius pienininkai žvelgia su atsargiu optimizmu. COVID-19 vakcinos ar gydymo proveržis bus neabejotinai teigiamas ženklas pasauliniam pieno sektoriui ir ekonomikai. Tačiau kol kas padėtis išlieka neapibrėžta – pasaulinės pieno atsargos didėja, o tai turėtų apriboti ir žaliavinio pieno, ir jo produktų kainų augimą, kol paklausa ir vartojimas negrįš į tvaraus augimo kelią.“

 

Mažiau trikdžių kooperatyvams

Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkas Jonas KUZMINSKAS: „Kooperacijos judėjimas Lietuvoje nėra labai aktyvus, bet tai nereiškia, kad gyvenimas nevirė asociacijų viduje. Džiaugiamės, kad pavyko išjudinti darbo grupę, kuriai pavyko pakoreguoti Kooperacijos įstatymą. Ne visi mūsų norai buvo įgyvendinti. Jį pavyko šiek tiek liberalizuoti.

Nuo XVIII a. buvo įprasta, kad kooperatyvo narių balsai vienodai stiprūs sprendžiant prekybos, prekių srautų klausimus. Šiandien padėtis truputį kitokia. Palikome nariams patiems spręsti, ko jiems reikia. Atsirado stebėtojų taryba, į kurią kooperatyvo nariai gali pasikviesti specialistų, todėl valdybai lengviau priimti sprendimus naudojantis pagrįstomis specialistų išvadomis. Kooperatyvas gali kviesti bet kokius specialistus plėtros klausimais. Tai būdavo galima daryti ir anksčiau, pavyzdžiui, samdyti konsultantus. Naująją tvarką paėmėme iš Akcinių bendrovių įstatymo, dėl to nieko blogo neįžvelgiame. Partijų rinkimų programose prieš kooperaciją niekas nepasisakė, bet ir neminėjo, kad ją reikia skatinti, padėti.

Labai tikėjomės, kad bus pakeistos kooperatyvų pelningumo rodiklių normos, nes dabar tai riboja galimybes pretenduoti į paramą. Dabar kooperatyvų pelningumas gali siekti 2 proc. Mūsų siūlymo tikslas – siekti, kad daugiau naudos gautų nariai, o ne uždirbti daugiau pelno. Didelė dalis žemės ūkio kooperatyvų stengiasi kuo daugiau uždarbio atiduoti savo nariams. Tam reikia turėti pelno, o minėti 2 proc. yra didžiuliai pinigai. Pavyzdžiui, 2 proc. pelningumui užtikrinti į kooperatyvą turi suplaukti 160 tūkst. eurų. Šiuos pinigus galėtume išmokėti mūsų nariams – ūkininkams, tačiau nežinome, ar bus paramos šaukimai perdirbimo rinkodarai, baldams modernizuoti ir panašiai. Pasilikome pinigų, kad galėtume pretenduoti į paramą, jei sulauktume šaukimų.

Įvyko apskritojo stalo diskusija su Nacionaline mokėjimo agentūra dėl klausimų, kurie labiau priklauso nuo ŽŪM. Tikimės, kad atėjęs naujasis ministras imsis spręsti mums rūpimus klausimus, juolab kad jų kyla nuolat. Per karantiną daug ką galima spręsti paprasčiau, nuotoliniu būdu, nors trūkumų yra daugiau negu privalumų. Bandysime bendromis jėgomis susisiekti su ŽŪM vadovais ir pristatyti savo problemas.

Mums kelia nerimą sprendimas dėl galvijų mėšlo vežimo į laukus prasidėjus žiemai. Kodėl tokia galimybė naikinama, mums niekas neaiškina. Jeigu mėšlas kietas, kraikinis, kodėl jo negalima vežti į laukus? Suprasčiau skystojo mėšlo papildomą apsaugą pusmetrio gylio grioviais, kad per plačiai neišsilietų, bet niekaip nesuvokiu, kam tokios apsaugos reikia kietam mėšlui. Nei iš jo srutų atsiranda, nei jų bus.

Dabar cheminių trąšų pilk kiek nori, o mėšlo reikia saugotis, nors tai nuo seno geriausia trąša, pagrindinis humuso šaltinis. Dabar mineralinėms trąšoms nuleidžiame kartelę, o į mėšlą žiūrime pro didinamąjį stiklą.“

 

Didėjo technikos apyvarta bei pasiūla

UAB „Dotnuva Baltic“ vykdantysis direktorius Dangis VALAITIS: „Besibaigiant metams, UAB „Dotnuva Baltic“ gali konstatuoti, kad bendrovės parduodamos ir prižiūrimos žemės ūkio technikos apyvarta per metus padidėjo 30 proc., o pagal rinkos dalį Lietuvoje grįžome į pirmąjį trejetuką. Rekordiškai didžiausias buvo „Case IH“ traktorių (10 vnt.), turinčių daugiau kaip 540 AG, ir rotorinių javų kombainų (24 vnt.) skaičius Baltijos šalyse, itin sėkmingai įvedėme prekių ženklus „MacDon“, „Agrisem“ ir „Mandam“.

Galime vis garsiau kalbėti apie gerėjantį serviso efektyvumą, kuris paaugo dešimtadaliu. Tai rodo, kad geriau valdome laiką ir išgirstame kliento poreikius. Geriausias indikatorius, rodantis kompanijos pokyčius, yra požiūris į klientą. Siekiame dirbti kaip laikrodis, kad mumis rinkoje pasitikėtų.

Visų šių rezultatų nebūtų, jei ne komanda, kuri įsiklausė į pastabas, priėmė sprendimus ir siekė tikslų. Tai buvo komanda, kuri dalyvavo mokymuose, kaupė žinias ir sėkmingai jas pritaikė tiesioginiame darbe, neskaičiavo darbo valandų, kad technika būtų paruošta ir pristatyta laiku, būtų apmokyti klientai, kad, technikai sustojus lauke, mūsų servisas iškart pasirodytų ir nedelsdamas spręstų iškilusius uždavinius.

Puiku dirbti komandoje, kuri nori tobulėti, kasdien siekia daugiau. Rytoj būsime dar stipresni ir sieksime tikslo – tapti pirmuoju kliento, atsigręžiančio į naujoves, partneriu.“

 

Parama – nebent 2023-iaisiais

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorius Mindaugas KINDERIS: „Šie metai buvo įtempti ir sudėtingi vien jau dėl pandemijos ir dėl nestabilių, žemų jautienos kainų. Kitais metais, jei naujoji valdžia įsiklausys į socialinius partnerius ir ieškos sprendimų, turime vilčių atsitiesti. Ankstesnei valdžiai ir siūlėme, ir kėlėme idėjas, tačiau tai reglamentas neleisdavo, tai dar dėl kitų priežasčių mūsų siūlymai strigo. Norėtume ir geresnio finansavimo, ir akivaizdesnio ūkininkų palaikymo, pavyzdžiui, per pandemiją, ypač kai krinta produkcijos kainos.

Viena ryškiausių problemų – mėšlo ir srutų tvarkymo reikalavimai. Niekur nenurodyta, nei kiek naudos bus, nei koks bus papildomas finansavimas jiems vykdyti. Nieko nepasako, tik reikalavimus pateikia be jokių aiškių priežasčių, naudos ir sąnaudų analizės. Nežinia, kiek iš to laimės gamta.

2021-ieji yra naujo ES finansinio periodo metai, tačiau labiau tikėtina, kad iš tikrųjų naujoji parama prasidės nebent tik 2023-aisiais, Seimo kadencijai jau įpusėjus. Juk vyks visokios derybos, bus ruošiami, planuojami nauji darbai ir konkretizuojama 2021–2028 metų laikotarpio parama. Tai tikrai užtruks apie porą metų, nes ES lėšas reikia ne tik „įsisavinti“, bet ir investuoti su didžiausia nauda. Mums reikia lėšų tinkamoms mėšlidėms įsirengti, įrangai. Labai žemos mūsų pajamos, todėl vien savomis jėgomis viso to nepajėgsime.

Neskaičiuojame metų mėnesiais, nors 2021-ieji bus visu mėnesiu trumpesni. Mums svarbiau tai, kad yra sudėtingas laikotarpis. Kai finansavimas dar nesuplanuotas, nesąžininga įvesti naujų griežtesnių aplinkosaugos reikalavimų žemės ūkiui, ypač kai jie paprasčiausiai pateikiami „iš viršaus“, neišdiskutavus. Ūkininkas kaip verslininkas negali papildomų išlaidų imtis vienas pats, todėl savaime stengiasi jas perkelti vartotojui, tačiau ir čia galimybės ribotos, nes nuo ūkininko rinkoje mažai kas priklauso. Mes negalime daryti įtakos maisto kainoms parduotuvėse.“

 

Yra už ką padėkoti

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė Renata VILIMIENĖ: „Didžiausias iššūkis pienininkystės ūkiams šiemet buvo karantinas dėl koronaviruso, dėl to smarkiai sumažėjo pieno supirkimo kainos. Čia galėčiau pagirti valdžią, kuri įsikišo ir šiek tiek pagelbėjo ūkininkams, skyrusi paramą verslui, patyrusiam nuostolių. Bet pasigedome valdžios nuoseklumo, nes, pradėjusi nemažai darbų, jų taip ir neužbaigė. Pirmiausia galvoje turiu Nesąžiningų veiksmų pieno rinkoje įstatymo projektą, kuris taip ir pakibo ore.

Didelis iššūkis yra ir naujos mėšlo tvarkymo nuostatos, pagal kurias nebus leidžiama mėšlo ir srutų laikyti laukuose. Šis reikalavimas – ne tik didelis iššūkis, bet ir prieštarauja EK reglamentui, nes daliai mažų ūkių ES valstybėse tai leidžiama, todėl mums šis reikalavimas neturėtų būti aktualus. Dabar tai lyg ir papildomas smulkių ūkių veiklos apsunkinimas, dėl kurio iš veiklos gali trauktis dar dalis smulkių ūkininkų.

Galime pasidžiaugti apsisprendimu diferencijuoti papildomas išmokas pagal pieninių karvių ūkio dydį. Toks projektas jau yra parengtas. Bet ar neužsigulės stalčiuose?

Galiu pasidžiaugti, kad 2020-ieji buvo metai, kai galėjome šnekėti tiesiogiai su valdžia, kuri suprasdavo, apie ką kalbama, bet jai pritrūko „stuburo“, kad pradėtus projektus įgyvendintų. Todėl valdžiai norėčiau palinkėti būtent stipraus „stuburo“, kad sprendimai būtų ne tik priimami, bet ir nuosekliai įgyvendinami. Jo reikia ir ginant Lietuvos ūkininkų interesus, kad, užuot aklai vykdžiusi ES reikalavimus, ŽŪM nevengtų diskutuoti su ūkininkais, stiprinti jų pozicijas ES rinkoje bei santykiuose su Aplinkos ministerija.

Iš naujojo ministro girdėjome, kad jis sieks labiau padėti smulkiems ir vidutiniams ūkiams. Džiugu girdėti, bet neramu, kad smulkūs ūkininkai savo užaugintas gėrybes turėtų patys ir perdirbti, ir parduoti, t. y. sukurti tiesioginę grandinę. Smulkus ūkininkas negali vienas atlikti trijų asmenų darbų. Mes irgi pasisakome ir už Žaliąjį kursą, ir už kooperaciją, manome, jog užsiimti žemės ūkio produkcijos perdirbimu, prekyba turėtų kooperatyvai. Mes to nepajėgsime fiziškai. Ūkininkas turi auginti gyvulius. juos melžti, o pieną parduoti supirkėjams. Tikiuosi, kad ministras šias mintis išgirs.“

 

„Tradicijos“ vietoj pamintų tradicijų

Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas Saulius DANIULIS: „Nuo kovo trunkantis karantinas valstybei turėjo parodyti, kas yra kas. Kur yra mūsų šaknys ir kur yra valstybės pagrindai. Šie metai tarsi ragina sustoti, pamąstyti, įvertinti savo ankstesnius veiksmus, padarytą žalą gamtai ir tik tada neskubant darbuotis. Iki karantino gyvenimo tempas buvo beprotiškas. Visi vertėsi per galvas, dalyvavo kažkokiame sąmyšyje, mūšiuose. Dabar žmonės verčiami pamąstyti, kur yra mūsų vertybės: ar griūnant gaudomi pinigai, ar blizgantys daikčiukai, ar sveikata, ar bendravimas. Kai viskas užsidarė, liko bendravimas tik su artimaisiais, o kitų gyvų kontaktų neliko. Galgi žmonės vėl išmoks bendrauti tarpusavyje, vertinti artumą, nors netikiu, kad pokyčiai bus staigūs.

Žvelgiant valstybiškai, jau irgi akivaizdu, kas sukrauna pagrindinį bendrąjį vidaus produktą, nors šios šlovės gviešiasi daug kas. Žemės ūkis turi svorį ir per krizes, ir per pandemijas, ir per kitus kataklizmus – ar eini į darbą, ar dirbi iš namų.

Viešojoje erdvėje nematėme žinių, pasakojimų apie tuos, kurie keliasi kasdien ketvirtą ar penktą ryto ir eina gyvulėlių pamaitinti, paskui į žemės darbus kimba, duoną kepa. Taip darbuojasi iki sutemų. Gerai, kad laidose pasakojama, kaip kaimynai padeda vieni kitiems. Bet niekas nekalba, kaip karantinas paveikė ūkininkus, paprastus kaimo žmones, jaunas šeimas kaime, kurios ir vaikų turi, bet negali išleisti į mokyklą, turi palikti vienus namuose, nes nei karvei, nei pasėliui nepaaiškinsi, kad dirbi nuotoliniu būdu. Jie savoje valstybėje jaučiasi antrarūšiai ir, matyt, todėl nenukentėję nuo COVID-19, skirtingai negu įsiregistravę bedarbiai ar „verkšlenantys“ viešbučiai, restoranai. Jiems atidėti visi mokesčiai, jie gauna finansinę paramą, o ūkininkas, kaimo žmogus – vis atokiau nuo europinių „vaišių“ stalo.

Jei kaimas sustotų, pradėtų „dirbti“ nuotoliniu būdu, pandemija būtų tik džiaugsmas, juokai. Valstybės vyrai, matyt, nesusimąsto, kiek vienas varganas pilietis, dirbdamas sunkų darbą su šakėmis, sukuria valstybei darbo vietų, o dar visus ir pamaitina.

Mes investuojame į tankus ir patrankas, o pieną vežamės iš Latvijos, Lenkijos, nes savas per brangus. Šiandien visą savo maistą paminame po kojomis ir negalvojame, kas bus, jei Lietuvos žemės ūkis negamins: taptume visiškai priklausomi nuo atvežtinės žaliavos, o ji tada tikrai nebus tokia pigi.

Valdžios vyrai daug kalba apie valstybės saugumą, kurį gali užtikrinti ginklais, elektros jungtimis, bet maisto strategija – kaip trečiasis brolis. Pandemija protingiems žmonėms atvėrė akis ir daug parodė, bet ne visi pamatė. Seime beveik visų susirinkusiųjų tėvai, protėviai yra iš kaimo, bet patekę valdžion jie labai greitai užmiršta, iš kurio krašto kilę ir kas yra kaimas.

Kalbame apie klimato kaitą, bet nepastebime, kad mūsų vaikai serga alergijomis, auga nesveiki dėl to, kad maitinasi chemikalais užterštu arba iš užsienio atvežtu nežinia kokios kokybės maistu. Chemikalai Lietuvos žemės ūkyje atsirado pokario metais ir vos per keletą dešimtmečių tapo neva neatsiejama tradicinės žemdirbystės dalimi. Man keista klausytis politikų, kurie kalba apie neva tradicinius ūkius ir apie žaliuosius – ekologinius – ūkius kaip apie kažkokią išrastą naujovę. Juk ir pirmykščiai žmonės žemę dirbo tradiciniu būdu, nenaudojo jokių chemikalų ir žemė jiems per tūkstantmečius visada už tai atsidėkojo. Tinkamai ūkininkaujant, žemė liko nenualinta tūkstančius metų. Galime ir dabar tai daryti, bet dominuoja „tradicinė“ žemdirbystė, grindžiama cheminiais preparatais.

Tikrąją, nepakitusią žemdirbystę ir šiandien matome didžiojoje Europos dalyje, ypač Skandinavijoje, kuri nematė „komunizmo“. Ten ir dabar žemė prižiūrima senoviškai. Ten 6–7 kartos dirba toje pačioje žemėje, gyventojai žino, pas ką skaniausia duona, mėsa, ir jokių importinių produktų jiems nereikia. Ten maisto galima nusipirkti mažose parduotuvėse, tik perteklius eksportuojamas. Pas mus viskas padaryta priešingai – mažiukus ištaškėme, o prekybos centrai aprūpina importiniu pigiausiu ėdalu. Savus kiaušinius išvežame čekams, o puse cento pigesnių prisivežame iš Ukrainos, gal ir nuo Pripetės…

Dabar vieni atveža produktų iš tolimiausių šalių, o aplinką labiausiai teršia, pasirodo, žemdirbys. Kaimas laikomas didžiausiu teršėju, o ne transportas, kuriuo atvežamas maistas į Lietuvą. Kaimas apkraunamas taršos mokesčiais, bet užmirštama, kad kaimas, užsodintas daugiamečiais medžiais, žolėmis, geriausiai absorbuoja anglies dioksidą. Apie tai nekalbama, bet, jei turi kokį traktoriuką, turi už jį mokėti. Jei turi gyvuliuką – tik nelaikyk jo mėšlo lauke, investuok į mėšlides.

Žmonės prarado saiką, gerą maistą išmeta, prisiperka importinio pigaus. Gal bent pandemija primins ir saiką, ir atsakomybę gamtai.“

 

2020-12-31

123rf nuotraukos