Ar galvos skausmą dėl infliacijos pakeis ūmi migrena dėl gresiančios recesijos?

Kol kas visų dėmesį yra prikausčiusi ir galvos skausmus kelia vis naujas aukštumas pasiekianti dešimtmečius nematyta infliacija. Tačiau daugėja ženklų, kad daugelyje šalių kainų ir palūkanų augimas gali ne tik prislopinti paklausą, bet ir sukelti recesiją.

infliacija; maisto produktai;

Atlyginimai didėja per sparčiai

Kainų augimas Lietuvoje pralenkė visas prognozes – infliacija pasiekė 18,5 procento. Prieš pusmetį dėl jos buvo kaltinamos pabrangusios žaliavos, dujos, nafta ir transportavo išlaidos, tačiau dabar jau aiškiai matome, kad didžioji dalis šios galvą spaudžiančios infliacijos atsiranda dėl vietinių priežasčių – itin sparčiai augančių atlyginimų.

Pirmąjį šių metų ketvirtį vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje buvo 14 proc. didesnis nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, o vien privačiame sektoriuje atlyginimai išaugo net 16,2 procento. Žinoma, daugelis pasakytų, kad viskas čia gerai – atlyginimų augimas turi bent jau kompensuoti kainų šuolius.

Nedarbo lygis šalyje išlieka itin žemas, ir kone kas trečia įmonė skundžiasi, kad jai trūksta  darbuotojų,  todėl darbuotojų derybinė galia išlieka didelė. Savo pageidavimus jie išsako badydami pirštais į infliaciją, o darbdaviai neretai neturi galimybių nesutikti.

Sąnaudas perkelia vartotojams

Tačiau čia atsiranda nemaža problema – beveik visas padidėjusias darbo sąnaudas įmonės perkelia galutiniams vartotojams, tai yra padidina prekių ir paslaugų kainas. Tai dar labiau kaitina infliaciją ir darbuotojų lūkesčius dėl atlyginimų didėjimo. Panaši situacija pastebima ir JAV, kuriose perteklinis ekonomikos skatinimas pigiais pinigais ir dosniomis išmokomis privedė prie gero gyvenimo krizės. Paklausa gerokai viršijo pasiūlą, įsibėgėjo kainų augimas, dėl darbuotojų trūkumo atlyginimai pradėjo augti dešimtmečius nematytais tempais. Tačiau ta klestinti paklausa ir įsibėgėjantis atlyginimų augimas dar labiau kaitina infliaciją.

Didinamų palūkanų smūgis 

JAV centrinis bankas, matydamas, kad su ekonomikos skatinimu perlenkė lazdą, pastaraisiais mėnesiais suskubo didinti palūkanų normas, kurios pandemijos metu buvo artimos nuliui. Šiuo metu finansų rinkose tikimasi, kad JAV federalinių rezervų sistema palūkanų normas iki metų galo pakels virš 3 procentų. Tokio infliacijos gesinimo pasekmės pradeda matytis jau dabar – JAV ilgalaikių būsto paskolų palūkanos pakilo virš 5 procentų, o dėl to norinčių gauti būsto paskolą gyventojų skaičius nukrito beveik į žemiausią lygį per pastaruosius 10 metų. Turbūt akivaizdu, kad tai prislopins ne tik būsto rinkos aktyvumą, bet ir daugelio kitų ilgalaikio vartojimo prekių, pavyzdžiui, baldų, elektronikos ir buitinės technikos paklausą.

Lenktynės su kainomis

Net ir be didelio palūkanų normų šuolio euro zonoje paklausą slopins mažėjanti gyventojų perkamoji galia, nes daugelyje šalių atlyginimai auga dvigubai lėčiau nei kainos. Vienas iš pagrindinių vaistų nuo per didelės infliacijos čia gali tapti pati infliacija – nes atlyginimų augimas kainų nepasiveja, daugelis europiečių per brangių ne pirmo būtinumo prekių ir paslaugų tiesiog nebeįpirks ir nebepirks.

Dar liūdniau situacija atrodo daugelyje besivystančių ekonomikų, kurios kenčia ir dėl brangstančio JAV dolerio, ir nuvertėjančių jų nacionalinių valiutų, ir didėjančios pinigų kainos.  Didžioji jų dalis yra itin pažeidžiamos dėl maisto kainų šuolio bei dėl tikėtino kai kurių maisto produktų trūkumo.

Bankai nepadės

Galiausiai visas šias problemas vainikuoja Kinija, vis uždaranti savo gyventojus į karantinus ir bandanti sustabdyti virusą ekonomikos stabdymu. Du mėnesius karantine mirkstantis Šanchajus, kuris yra vienas iš didžiausių ir svarbiausių pasaulio prekybinių mazgų, dar labiau paaštrins pasaulinę prekių trūkumo ir infliacijos problemą. Daugelis indikatorių rodo, kad Kinijos ekonomikos būklė šiuo metu yra prasčiausia per pastaruosius tris dešimtmečius – ir gana neįprasta, kad apie tai viešai prabilo net jos premjeras.

Visų šių iššūkių pašonėje  – ir aktyvi karo zona bei daugybė kitų geopolitinių iššūkių, kurie didina neapibrėžtumą ir, labai tikėtina, slopins lūkesčius ir ekonomikos augimą. Per pastarąjį dešimtmetį įpratome, kad kiekvieno ekonominio, geopolitinio ar pandemijos iššūkio kontekste į pagalbą šoka centriniai bankai – sumažina palūkanas ir padidina pinigų pasiūlą. Deja, šį kartą jie yra bejėgiai – jų prioritetas yra kovoti su infliacija, o ne su galima stagnacija ar recesija.

Santaupų taškymas – klaida

Tai ką gi daryti? Atsakymas − nieko ypatingo, neturėti neracionalių lūkesčių, prislopinti entuziazmą, neįsibėgėti su ne pirmo būtinumo išlaidomis. Nemaža klaida šiuo metu būtų ištaškyti santaupas, net jei jos nuvertėja sparčiau nei įprastai. Galbūt „kieto nusileidimo“ ir migrenos dėl recesijos scenarijaus pavyks išvengti – didesnės palūkanos ir plataus masto kainų šokas natūraliai prislopins paklausą ir pažabos kainų augimą, taip sugrąžindami perkaitusias ekonomikas tvaraus augimo kelio link. Tačiau kita vertus, ir liūdnesnių scenarijų tikimybė šiuo metu yra nemaloniai didelė.

 

Redakcijos nuotrauka

2022.06.26

Ekonomistas Dr. Nerijus MAČIULIS

Susijusios temos – skaitykite: infliacija, recesija, ekonomika, JAV, paskolų palūkanos