Artūras Bogdanovas: „Išgryninsime ir žemėtvarką, ir žuvininkystę“

Žemės ūkio viceministras 34 metų Artūras Bogdanovas yra vienas jauniausių XVII Vyriausybės narių, tačiau kuruoja bene pačias sudėtingiausias valstybės ūkinės veiklos sritis – žemėtvarką ir žuvininkystę. Ne paslaptis, kad žemės sandoriai ir žuvininkų įmonių konkurencija sukelia labai daug aistrų.
A. Bogdanovas tikina, kad, turėdamas aukščiausią inžinieriaus matininko kvalifikaciją, gali veiksmingai padėti žmonėms, kurie kreipiasi į Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM), skųsdamiesi dėl žemės naudojimo ir tvarkymo nesklandumų. Apie savo specialybę, geodeziją, kuri, pasak A. Bogdanovo, yra įvairiapusiška, įdomi ir nė kiek ne monotoniška, viceministras gali vaizdingai pasakoti valandų valandas.
Žemės ūkio viceministras Artūras BOGDANOVAS atsako į „Ūkininko patarėjo“ korespondento Arnoldo ALEKSANDRAVIČIAUS klausimus, kuo pagrįstas ministerijos optimizmas, kad iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio visi paveldėtojai atgaus nuosavybės teises į turėtą žemę kaimo vietovėse, kodėl mūsų piliečiai negali dažnai smaguriauti Baltijos jūros menkėmis ir kada ūkininkai, gavę ES paramą, galės veisti žuvis uždarosiose recirkuliacinėse sistemose, kurias dabar monopolizavusios stambiosios įmonės?

– Kiekviena Vyriausybė nuo praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio vidurio įsipareigodavo per savo kadenciją visiems paveldėtojams atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę kaimo vietovėse, bet po naujų Seimo rinkimų kita valdančioji koalicija į savo programą įsirašydavo tą patį siekį. Ir 17-oji Vyriausybė tradiciškai įsipareigojo grąžinti turėtą žemę rajonuose paskutiniesiems pretendentams, turintiems nuosavybės dokumentus (arba suteikti sklypus kitur, skirti piniginę kompensaciją, jeigu atgauti tėviškės žemės dėl įvairių priežasčių negalima). Nauja nebent tai, kad valdžia žada tai padaryti iki Lietuvos Respublikos šimtmečio jubiliejaus. Kodėl ministerija taip optimistiškai nusiteikusi?
– Tikrai tokio tikslo siekiame. Pagal tą dinamiką, kaip atkuriamos nuosavybės teisės, visiškai įmanoma 2018-aisiais baigti šį procesą. Nuosavybės teises kaimo vietovėse liko atkurti 7 166 piliečiams (pretenduojantiems į maždaug 10 tūkst. ha žemės).
2 400 piliečių jau suprojektuoti sklypai (apimantys 5,7 tūkst. ha ploto). Asmenų, neatgavusių nuosavybės teisių, eilė tirpsta. Stengiamasi 2017-aisiais suformuoti nuosavybės teisėms į žemę atkurti reikalingus sklypus visiems piliečiams, kuriems tai rūpi. O iki 2018-ųjų vidurio numatytos ir paskutinės procedūros.
Dabar siūloma pakeisti teisės aktus, kad tuomet, kai nuosavybės teisių negalima atkurti dėl pačių pretendentų neveiklumo (nenurodė pageidaujamo sklypo vietos, kviečiami neatvyksta aptarti kitų galimybių, nenori jokių alternatyvų arba galbūt toje kadastro vietovėje apskritai nėra laisvos valstybinės žemės), tokiems piliečiams būtų atlyginta pinigais. Numatyti ir laikotarpiai, per kuriuos išvados stabdomos, siunčiamos iš vienos teritorijos, kadastro vietovės į kitą. Įstatymo pataisos pateiktos Seimui, svarstomos. Viskas vyksta taip, kaip suplanuota, todėl manome, kad tesėsime pažadą.
– Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT), panašiai kaip Lietuvos geležinkeliai, buvo vadinama „valstybe valstybėje“. Ši Vyriausybė ryžosi pertvarkyti NŽT. Kokie svarbiausi reformos etapai, kada ją numatote baigti, kaip bus atsižvelgta į Prezidentės Dalios Grybauskaitės nuomonę, kad valstybės žemės nevalia iš NŽT dispozicijos perduoti savivaldybėms?
– Ministerija ir Vyriausybė laikosi panašios nuostatos kaip Prezidentūra. Jau net „klasika“ tapo pavyzdžiai, kai savivaldybės nesugebėdavo kontroliuoti, kad valstybinės žemės sandoriais nebūtų piktnaudžiaujama. Nesakau, kad dėl Nacionalinės žemės tarnybos viskas gerai. Daug NŽT trūkumų sužinojau kalbėdamasis su Generalinės prokuratūros pareigūnais, bendraudamas su verslininkais Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose. Bet savivaldybių korupciniai reitingai jas nusmukdo gerokai žemiau NŽT. Mūsų požiūriu, sunku patikėti, kad 60 atskirų tarnybų sklandžiau spręstų žemėtvarkos klausimus, parengtų tikslesnę žemės apskaitą, negu dabar tai daro NŽT.
Pirmasis Nacionalinės žemės tarnybos pertvarkos etapas: sutvarkyti NŽT „galvą“ – centrinę būstinę. Tapęs žemės ūkio viceministru pajutau, kaip smarkiai NŽT aukščiausioji vadovybė susipriešinusi su žemesniais pavaldiniais. Rengėme apklausas, kad sužinotume NŽT darbuotojų nuotaikas. Jos yra prastos, nes kiekvieną dieną žiniasklaida, politikai šią tarnybą linksniuoja kaip kažkokį korupcijos židinį. Iš tiesų, padėtis nėra jau tokia dramatiška, tačiau pertvarka būtina, kad NŽT viešasis įvaizdis pagerėtų. Keičiame labai daug vadovaujančių darbuotojų. Apie 30 proc. vadovų postų apskritai naikinama. Centrinėje NŽT įstaigoje mažėja apytikriai 10 proc. darbuotojų. Jau matome pirmuosius reformos vaisius. Iki šiol NŽT santykiai su Žemės ūkio ministerija buvo gana prasti, dabar gerėja.
Planuojame, kad iš 189 „centro“ darbuotojų liks 171 etatas. Balandžio 14 d. atleidimo lapeliai buvo įteikti, jeigu neklystu, 97-iems žmonėms. Tačiau jau tą pačią dieną daugiau nei pusšimčiui pasiūlyta likti, bet eiti naujas pareigas. Dabar kviečiamų pasilikti darbuotojų sąrašas pailgėjo – daugiau nei 70 žmonių. Kai kurie šią žinią išgirdo grįžę iš atostogų. Aišku, dalis NŽT pareigūnų jau nebesulauks naujų darbo pasiūlymų. Deja, tokia tikrovė.
NŽT reforma ir restruktūrizacija vyksta labai nuosekliai. Pagal numatytas procedūras nauja NŽT struktūra įsigalios rugpjūčio 14-ąją. Iki tos dienos tikimės viską sudėlioti, bet ir dabar NŽT darbai nesustoję, tarnyba funkcionuoja, nes dauguma darbuotojų ramūs dėl ateities.
– Ministerija kasmet gauna apie 3–4 tūkst. prašymų ir skundų. Dažniausiai kreipiamasi dėl neatgaunamų teisių į žemę, kadastrinių matavimų, žemės naudojimo ir tvarkymo nesklandumų. Tai Jūsų kuruojami klausimai. Žinoma, su interesantais tiesiogiai ir telefonu bendrauja ministerijos Nekilnojamojo turto kadastro, geodezijos ir kartografijos, Žemės tvarkymo ir administravimo skyriai. Ar Jums irgi tenka spręsti žemės ginčus? Kiek laiko jiems numatyta Jūsų darbotvarkėse?
– Sunku pasakyti, kiek iš tiesų ministerija gauna skundų. Bet jų kiekiai iš tiesų milžiniški. Galbūt netgi daugiau, negu paminėjote. Prašymus ir skundus dėl žemės nagrinėja visas ŽŪM Žemės ir išteklių politikos departamentas. Ir man tenka. Du kartus bendravau su gyventojais, kurie kreipėsi į Vyriausybės priimamąjį. Iš pradžių talkinau ministrui Broniui Markauskui, o kitą kartą ministras negalėjo, tad teko pačiam atsakinėti interesantams. ŽŪM vadovas manimi pasitiki ir leidžia žemės klausimais imtis didesnės iniciatyvos.
Ministerija parengė naują tvarką žmonių prašymams ir skundams išklausyti (pagal naujas taisykles viceministras gyventojus pirmą kartą priėmė gegužės 2-ąją – red. past.). Galiu konsultuoti žmones ir tai darysiu. Žemėtvarką esu gerai perpratęs, šiai struktūrai seniai priklausau, turiu geodezininko ir matininko kvalifikacinius pažymėjimus. Taigi patarčiau žmonėms ir be kitų specialistų pagalbos. Išmanau matavimus, sklypų braižymus, suplanavimus, žemėtvarkos teisinius dalykus.
Problema kita – laiko turiu nedaug, nes viceministro funkcijos labai plačios. Bet pažadu reguliariai susitikti su žmonėms, kuriems kilo rūpesčių. Juk galima su kolegomis pasiskirstyti darbo valandas, sudaryti priėmimų grafikus, kad interesantams, įsirašiusiems į eilę, netektų bėgioti po kabinetus.
– Žemės ūkio rūmai ragina sudaryti sąlygas ūkininkams imtis alternatyvios akvakultūrinės veiklos – veisti, auginti vertingas žuvis uždarosiose recirkuliacinėse sistemose ir tikėtis ES paramos savo projektams. Ar ŽŪM nusiteikusi liberalizuoti akvakultūros sritį, kurią iki šiol buvo monopolizavusios stambiosios įmonės?
– Stebiuosi, kodėl, kaip sakote, ūkininkams taip atrodo. Specialiai pasidomėjau – per artimiausius du šaukimus ūkininkai tikrai gali kreiptis, teikti paraiškas. Be to, vienu atveju taisyklės supaprastintos, nereikės sudėtingo verslo plano. Tiesa, paramos sumos – iki 50 tūkst. Eur, bet pradžiai ir tokie pinigai pravers. Mielai kviečiame ūkininkus veisti ir auginti reikalingus žmonių mitybai vandens organizmus uždarosiose recirkuliacinėse sistemose.
– Ar Klaipėdos žuvininkystės produktų aukcionas, kurio įstatinį kapitalą Vyriausybė padidino beveik 200 tūkst. eurų, jau įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą?
– Neatsisakyta šio sumanymo. Svarstome, kaip tai geriausiai padaryti. Tikimės, kad vėliausiai gegužės mėnesį Klaipėdos žuvininkystės produktų aukciono akcijomis jau galės domėtis būsimieji pirkėjai.
– Ar aukcionas vėl veikia po dviejų mėnesių pertraukos?
– Aukciono „prastova“ truko ne du mėnesius. Ir pernai jis faktiškai neveikė.
Gal labiau buvo imituojama veikla, nežinau. Praėjusią savaitę išklausėme naujojo bendrovės vadovo Šarūno Nenartavičiaus planą, kaip numatoma atgaivinti įmonę. Ministerijai rūpi Klaipėdos žuvininkystės produktų aukciono likimas, nors bendrovę ir numatyta privatizuoti.
– Apie Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą (KPP) ūkininkai ir besidomintieji žemės ūkio politika gana gerai informuoti. Apie Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2014–2020 metų veiksmų programą visuomenė mažiau žino. Tai savarankiška strategija ar KPP sudėtinė dalis?
– Atskira programa, parengta vadovaujantis kitais ES teisės aktais negu tie, pagal kuriuos sudaryta KPP. ES žuvininkystės strategija nėra ES bendrosios žemės ūkio politikos dalis. Žuvininkystės programą administruoja kitos Briuselio institucijos. Nieko nuostabaus, kad žuvininkystės sektoriaus veiksmų programa mažiau aptarinėjama ir rečiau minima – juk ūkininkų Lietuvoje yra nepalyginamai daugiau negu žvejų. Žuvininkystei skiriamų ES lėšų krepšelis yra gerokai mažesnis negu kaimo plėtros programos lėšos. Buvome numatę įvairių žuvininkystės programos priemonių, Europos Komisija net subarė mus, kad per daug, teko mažinti. Iš viso žuvininkystės programai buvo skirta 80 mln. Eur. Tikrai nedaug palyginti su mūsų pageidavimais.
– Kokia Lietuvos žvejybos laivyno, kuris nepajėgia aprūpinti Lietuvos pirkėjų šviežiomis menkėmis, strimelėmis ir kitomis vertingomis Baltijos jūros žuvimis, ateitis?
– Į mūsų laivyną reikia žvelgti plačiau. Tai ne tik tinklus Baltijos jūroje traukiantys laivai. Nemažai tralerių žvejoja Atlanto, Ramiajame vandenynuose, prie Afrikos krantų. Kiti žūklauja vidaus vandenyse – ten, kur galima, pavyzdžiui, Kuršių mariose.
Baltijoje mūsų žvejai sugauna vos 2 proc. žuvies (galimybės – 3 proc.). Mažiausiai iš visų Baltijos jūros šalių žuvininkų. Būtų per drąsu pralenkti kaimynus. Šiuose vandenyse natūralūs žuvų ištekliai riboti. Mažai tikėtina, kad mūsų žvejyba Baltijos jūroje ir joje sugaunamų šviežių žuvų pasiūla Lietuvoje reikšmingai išaugs. Ne tik dėl mūsų laivyno dydžio. Ne paslaptis, kad žvejų bendruomenę drasko intrigos, nesutarimai, o sugautus laimikius stengiamasi parduoti užsienyje.
Todėl linkėčiau Lietuvos gyventojams atrasti ir akvakultūros ūkiuose užaugintų šviežių žuvų skonį. Tarp kitko, neseniai pas mane buvo atvykęs Danijoje leidžiamo didžiausio apie žuvininkystę rašančio ES žurnalo „Eurofish Magazine“ korespondentas. Jo paties paprašėme palyginti žuvų pasiūlą Lietuvos ir kitų ES šalių prekybos centruose. Žinokite, labai nustebau, iš svečio išgirdęs, kad mūsų žuvų asortimentas – įspūdingas.
– Ar numatoma pagyvinti Žuvininkystės tarybos veiklą? 2013–2016 metais ji rinkdavosi labai retai, nors žvejai pageidavo, kad ši struktūra taptų patariamuoju žuvininkystės politikos ir strategijos formavimo vienetu, sudarytu iš Seimo, Vyriausybės deleguotų narių, žuvininkystės verslo atstovų ir mokslininkų.
– Atnaujiname Žuvininkystės tarybos sudėtį. Kai baigsime, iškart kviesime tarybos narius į posėdį. Bet ir dabar dažnai bendraujame su žuvininkystės sektoriaus atstovais – ir ministras, ir aš. Nemanau, kad kuris nors žvejys galėtų pasakyti: ministerija mums skiria per mažai dėmesio. Bent jau viliuosi, kad tokios mintys jiems neateina į galvą…
Kitai mano kuruojamai sričiai, žemėtvarkai, sudarėme visuomeninę tarybą žemės klausimais. Ją atnaujinau nedelsdamas. Pirmasis posėdis įvyko jau sausį.
Žuvininkystės tarybai įsibėgėti sudėtingiau, nes daugiau jos narių keitėsi. Bet gegužės mėnesį jau tikrai tikrai įvyks atnaujintos Žuvininkystės tarybos posėdis. Iki jo planuojame surengti apskritojo stalo diskusiją, aptarti žvejų, žuvininkystės įmonių problemas.
– Iki tapdamas žemės ūkio viceministru vadovavote žinomai geodezinių paslaugų bendrovei. Ar turima inžinieriaus geodezininko profesionalo kvalifikacija labai Jums praverčia einant valstybės tarnautojo pareigas?
– Visai neseniai, vasario mėnesį, atnaujinau savąsias geodezininko ir matininko žinias. Gilinantis į žuvininkystės reikalus jos galbūt nelabai praverčia. Tačiau rūpindamasis didesniąja savo atsakomybės sritimi, žemėtvarka, be geodezininko kvalifikacijos neišsiversčiau.
Kartais netgi nustebina ir savimeilę savotiškai paglosto kolegų, net politikų žodžiai, kad viceministras vienas Seime gali apginti ministerijos poziciją. Tikriausiai mano žemėtvarkininko patirtis ir buvo svarbi priežastis, kodėl ministras B. Markauskas pasiūlė šias pareigas.

Redakcijos nuotrauka