Atsinaujinanti energetika ir jokių abejonių?

Kitokios nuomonės praktiškai negirdime, vien tik tai, kad vėjo ar saulės energetika yra švari, tvari, žalia. Ar tuo besąlygiškai tikima visame plačiajame pasaulyje, o atsinaujinančios energetikos verslas išties toks tyras, be lašelio nuodėmės? Realybėje – paveikslas sudėtingesnis nei piešiamas plačiajai visuomenei.

Geografinis tvarumo paradoksas

123rf nuotrauka

Saulėje spindintys saulės kolektoriai tapo simboliu viso to, kas žalia, draugiška aplinkai. Išties rinkoje yra puikių tvarumo pavyzdžių saulės modulių, kuriems suteiktas specialus sertifikatas, patvirtinantis jų atitiktį griežtiems ES žiedinės ekonomikos, aplinkosaugos bei kitiems reikalavimams. Galėtume didžiuotis, kad tokie saulės moduliai gaminami ir Lietuvoje.

Vis dėlto daugelis autorių atkreipia dėmesį, kad saulės baterijų draugiškumas aplinkai labai skiriasi priklausomai nuo jų gamybos technologijos ir… geografijos.

Geopolitika tampa bene pagrindiniu saulės pramonės plėtros veiksniu. Europos, JAV, Japonijos pramonininkams apie 2008 m. įsigudrinus gamybą perkelti ten, kur pigesnė darbo jėga, beveik pusė pasaulio saulės pramonės pajėgumų buvo sutelkta Kinijoje. Jungtinės Karalystės informacijos ir paslaugų teikimo įmonės „IHS Markit“ (ihsmarkit.com) teigimu, dabar Kinijai tenka apie 70 proc. saulės baterijų pasaulinės gamybos, dar didesnė šios pramonės komponentų tiekimo dalis. Vyriausybės vis labiau nerimauja dėl priklausomybės nuo Kinijos, ypač, kai per COVID-19 pandemiją ėmė trūkinėti tiekimo grandinės.

Nepaisant to, šiais metais pasaulyje numatoma rekordinė saulės elektrinių plėtra, palyginti su praėjusiais metais, įrengtoji galia augs penktadaliu. Pasaulio lyderiai siekia sustiprinti savo šalių saulės pramonę. Procesus stebinti „IHS Markit“ teigia: prekybos barjerai ir geopolitika pradės pertvarkyti pasaulinį gamybos žemėlapį.

Aplinkosauginis paradoksas

Kiti autoriai atkreipia dėmesį, kad atsinaujinančios technologijos turi tamsesnę, nei daugeliui atrodo, egzistavimo pusę, pasigenda sąžiningesnės komunikacijos apie technologijų ir gamybos grandinės „žalumą“.

JAV nepriklausoma aplinkosauginių tyrimų organizacija „Environmental Progress“ (environmentalprogress.org) prieš kelis metus paskelbė savo tyrimo išvadas, pasak kurių, saulės baterijos per savo gyvavimo ciklą vienam energijos vienetui sukuria apie 300 kartų daugiau toksiškų atliekų nei atominės elektrinės (AE). Darant prielaidą, kad per 25 metus saulės ir AE pagamins tiek pat energijos kaip 2016 m., ir atliekas suvežus į aikštę, susidarytų įspūdingi kiekiai: branduolinės energetikos atliekos pasiektų Pizos bokšto aukštį (52 m), o saulės baterijų – sulig dviem Everesto kalno aukščiais (16 km).

Nors saulės kolektorių šalinimas įprastuose sąvartynuose nerekomenduojamas, nes lūžus moduliams toksiškos medžiagos gali būti išplautos į dirvą ir užteršti vandenį, elektroninių atliekų sąvartynai plyti Kinijoje, Indijoje ar Ganoje. Gyventojai juose rausiasi, degina atliekas, norėdami atgauti ir parduoti varinius laidus, kvėpuoja toksiškais degančio plastiko dūmais.

Nuo „lopšio“ iki „kapo“

Saulės kolektorių istorijos šešėlius nuo „lopšio“ iki „kapo“ tyrinėjo mokslo, technologijų ir inžinerijos internetinis žurnalas „Interesting Engineering“ (JAV, interestingengineering.com).

Istorija prasideda nuo neapdorotų išteklių gavybos. Paprastai tai specialios rūšies silicis – viena labiausiai Žemėje paplitusių medžiagų. Jos gavyba ir perdirbimas vyksta ne visada pagal europietiškus standartus, taip pat ir Afrikos žemyne. Kasybos darbininkai, įkvėpdami silicio dioksido dulkių, ilgainiui rizikuoja susirgti į asbestozę panašia plaučių liga – silikoze.

Kitame etape silicis milžiniškose krosnyse gryninamas iki saulės pramonei reikalingo švarumo, sudeginami milžiniški kiekiai iškastinio kuro. Metalurginės klasės silicis vėliau dar apdorojamas įvairiais cheminiais elementais, taip pat ir labai toksiškais. Gamybai vykstant kur nors Tolimuosiuose Rytuose, į aplinkos apsaugą neretai žvelgiama pro pirštus. Tik kilus taršos skandalams, tarptautinės visuomenės nuomonės spaudžiama Kinijos vyriausybė įvedė reikalavimą perdirbti bent 98,5 proc. gamybos atliekų. Tačiau kas tai kontroliuoja – nėra aišku.

Keliaujam toliau gamybos grandine. Fotoelektros efektui sukurti yra gyvybiškai svarbūs saulės elementų komponentai. Jiems suformuojamos silicio plokštelės, kurios sluoksniuojamos su tam tikromis medžiagomis, pvz., galiu, kadmiu, arsenu, stibiu, bismutu, ličiu. Dauguma šių cheminių elementų gali būti labai pavojingi aplinkai. Pavojingos medžiagos vos ne kiekviename žingsnyje naudojamos ir vėlesniuose gamybos etapuose. Tai dar ne visas saulės pramonės aplinkai daromos galimos žalos mastas. Gamyboje sunaudojama daug vandens: aušinimo, cheminio apdorojimo, oro taršos slopinimo procesuose.

Tikrasis saulės šviesos pavertimo elektros energija procesas gali būti laikomas „žaliu“, tačiau yra keletas kitų problemų, susijusių su saulės kolektorių masyvais. Dideliems saulės parkams reikia daug vietos, tai gali neigiamai paveikti vietos ekosistemas. Kyla dirvožemio suslėgimo problema, dirvožemio erozijos rizika ir pan.

Kas atsitinka su senais saulės kolektoriais, kai pasibaigia jų tarnavimo laikas? Tarptautinė atsinaujinančios energetikos agentūra (IRENA) prognozuoja, kad iki 2050 metų gyvenimo pabaigos sulauks apie 78 mln. t saulės baterijų skydų. Su jais reikės kažką daryti.

Dauguma elektronikos gali būti perdirbama, tačiau išlaidos paprastai pranoksta perdirbtos medžiagos ekonominę vertę. Saulės modulio „sumuštinis“ išardomas, siekiant sugrąžinti viduje esančius metalus, o likusi dalis dažnai tiesiog susmulkinama. Didžioji tos masės dalis yra stiklas, kuris paprastai jau negali būti perdirbamas, nes jame yra plastikų, metalų priemaišų.

Be abejonės, viskas sparčiai keičiasi. Atitarnavusiuose saulės kolektoriuose yra labai daug vertingų medžiagų. Jei verslui apsimokės, tos medžiagos bus susigrąžinamos, gerųjų pavyzdžių yra ir dabar. Tikėtina, kad atitarnavę saulės kolektoriai vis plačiau bus pritaikomi „antram gyvenimui“ – tarkim, pakartotinai panaudojami pertvarkant į mobilius įrenginius elektriniams dviračiams įkrauti. Nors pranešimai apie artėjančią saulės pramonės atliekų „krizę“ kelia nerimą, jau kuriamos strategijos, kaip ją spręsti. Vienintelė reali problema bus vaizduotės ir valios trūkumas.

Varžovė – atominė energetika

Tačiau šiandien ant tvarumo svarstyklių greta atsinaujinančiosios energetikos dedama ir atominė energetika. Nors po Černobylio ir Fukušimos katastrofų branduolinė sauga Europoje vis dar itin jautri tema, Prancūzija ketina statyti naujas AE. Šio vasario pradžioje Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas pristatė savo naują branduolinę strategiją: pratęsti senesnių AE tarnavimo laiką, o iki 2050 metų pastatyti mažiausiai šešis naujus branduolinius reaktorius. Tokius ketinimus lemia ambicingi ES tikslai per tris dešimtmečius neutralizuoti anglies dioksido išmetimus. Svarbus argumentas yra ir dabartinės energijos kainos bei Europos susirūpinimas dėl priklausomybės nuo rusiškų dujų.

AE pajėgumus taip pat planuoja plėsti Lenkijos, Rumunijos, Nyderlandų vyriausybės. Europa skilo į dvi stovyklas. Vokietijos koalicinė vyriausybė rengiasi iki šių metų pabaigos uždaryti likusius šalies branduolinius reaktorius. Tą patį daro Šveicarija, pavyzdžiu paseks Ispanija.

ES Jungtinio tyrimų centro (JTC) mokslininkai atliko techninį branduolinės energetikos vertinimą pagal Taksonomijos reglamento kriterijus „nepadaryk didelės žalos“ ir pripažino: nepaisant būtinybės saugoti branduolines atliekas, branduolinė energetika nesukelia pernelyg didelės žalos aplinkai. Be abejonės, tokia JTC ataskaita sulaukė griežtos branduolinei energetikai nepritariančių šalių (jų penkios) kritikos, tačiau nėra pėsčia ir kita stovykla.

Ginčas kol kas neišspręstas

Apie įsiliepsnojusį ginčą dėl to, kas yra žalia ir tvaru, technologijų žurnalas „IEEE Spectrum“ (JAV, spectrum.ieee.org) rašo remdamasis ekspertų įžvalgomis. Pasak tarptautinės konsultavimo bendrovės „Climate Focus“ klimato politikos eksperto Amsterdame Darago Konvėjaus (Darragh Conway), investuotojams nėra lengva suprasti, kas iš tiesų yra tvaru, o kur prasideda „žaliasis smegenų plovimas“.

JAV aplinkos tyrimų centro „Breakthrough Institute“ branduolinės politikos ekspertas Adamas Šteinas (Adam Stein) pripažįsta, kad globalius klimato tikslus pasiekti vien tik pasitelkiant atsinaujinančią energetiką yra neįtikėtinai didelis įpareigojimas net ir ambicingiausioms šalims, pagal ambicingiausius scenarijus. Kai kurioms šalims tai gali pavykti, tačiau tai veikiausiai reikštų, kad joms tenka per didelė pasaulio atsinaujinančios energijos infrastruktūros dalis, dėl to kitos šalys turi mažesnes galimybes pasiekti savo tikslus.

Žurnale „Nature“ (nature.com) vos prieš savaitę paskelbtas JAV Karnegio instituto Pasaulinės ekologijos departamento mokslininko Lei Duano su kolegomis tyrėjais straipsnis, taip pat siūlantis nenusigręžti nuo branduolinės energetikos, nes atsinaujinantieji energijos šaltiniai, tokie kaip vėjas ir saulė, nėra pakankami, norint pasiekti energetikos neutralumo klimatui tikslus.

Vėjas ir saulė natūraliai skiriasi kiekvieną dieną, taip pat visuose geografiniuose regionuose. Šiuo metu spragas, kai saulė nešviečia, o vėjas nepučia, užpildo gamtinės dujos. Reikalingi papildomi įrankiai. Mokslininkai ištyrė 42 šalių vėjo ir saulės energijos išteklius ir, remdamiesi šia informacija, įvertino, ar gali branduolinė energija pakeisti gamtines dujas, būti atsarginiu energijos šaltiniu. Į šį klausimą tyrėjai atsakė teigiamai. Tiesa, išvadoje pažymėjo: patobulėjus energijos kaupimo technologijoms, vėjo ir saulės energija galėtų būti ekonomiškai efektyviausias sprendimas.

Siūlo nepanikuoti

Tačiau yra ir kita grupė nuomonės formuotojų, kurie visuomenei siūlo nepanikuoti – nepasiduoti pasaulinėje žiniasklaidoje keliamam ekologiniam nerimui, o kai kurie apskritai neigia visuotinį atšilimą.

Vienas ryškiausių visuotinio atšilimo neigėjų yra vokiečių profesorius Fricas Farenholtas. Garbaus amžiaus mokslininkas turi tinklaraštį kaltesonne.de (pagal savo knygą su bendraautoriumi Sebastianu Liuningu „Die kalte Sonne. Warum die Klimakatastrophe nicht stattfindet“ – „Šalta saulė. Kodėl neįvyksta klimato katastrofa“). Jame tvirtina, jog elektros energijos ir dujų kainų sprogimą daugiausia lėmė Europos klimato ir energetikos politika; jos pasekmės vidutinei pramonei yra katastrofiškos; žalioji politika taip pat didina infliaciją.

Kritinį mąstymą skatina jau minėtos organizacijos „Environmental Progress“ įkūrėjas ir prezidentas Maiklas Šelenbergeris (Michael Schellenberger), kurio straipsniai energetikos temomis skelbiami Forbes.com, kituose didžiausiuose leidiniuose. Jo knyga „Apokalipsės nebus. Kodėl panika dėl aplinkosaugos mums kenkia?“ pernai išleista ir lietuvių kalba. Pasak M. Šelenbergerio, anglies naudojimas nėra toks blogis, kaip manoma, o kai kurie atsinaujinantieji energijos šaltiniai nėra tokie geri, kaip manoma. Nesvarbu, kurioje diskusijos pusėje esate, svarbu gebėti pagrįsti savo nuomonę.

 

 

2022.03.02

ŪP korespondentė – Irma DUBOVIČIENĖ

Susijusios temos – skaitykite: tvarioji ekonomika; atsinaujinanti energetika; energetika;