Biržoje išaugusios kainos grūdų augintojų dar nedžiugina

Pastarosiomis savaitėmis grūdų kainos pasiekė žemdirbių seniai svajotus skaičius: kviečiais biržoje prekiaujama po 250 eurų, rapsais – po 500 eurų už toną. Ar tokie skaičiai rodo, kad grūdų augintojai ir už šiųmetį derlių gali tikėtis didesnio pelno? Apie tai mintimis pasidalijo Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys MACIJAUSKAS:

„Nors biržoje kainos yra aukštos, nebūtinai tokias žemdirbiai ir gauna. Dažniausiai atsitinka taip, kad žemdirbiai ne iki galo pasinaudoja situacija rinkoje ir neretai kainos pas mus, Lietuvoje, būna žemesnės nei biržos. Galima sakyti, jos gerokai žemesnės, priežastys yra kelios.

Viena iš jų – Lietuvoje neturime grūdų perdirbimo pramonės ir grūdus eksportuojame kaip žaliavą. Esame vieni iš didžiausių grūdų eksportuotojų pasaulyje. Skamba gana keistai, bet Lietuva patenka į didžiausių grūdų eksportuotojų dešimtuką. Kiekvienais metais eksportui parduodame nuo 4 iki 5 mln. tonų grūdų. Tai milžiniškas kiekis. Esant tokiai situacijai, tikėtis gauti pačią palankiausią kainą turbūt neverta, nes visą laiką prekybininkai, tarpininkai nori pasinaudoti tokiu grūdų pertekliumi Lietuvoje ir tų biržos kainų mes negauname. Aišku, mes turime šiek tiek grūdų perdirbimo pajėgumų, naudojame grūdus maistui gaminti, bet tam reikia labai nedaug. Taip pat yra perdirbimo įmonių, kurios gamina grūdų krakmolą, tačiau šios vietinės perdirbimo įmonės irgi naudojasi situacija, kad esame eksportuojanti šalis, nesiūlo didesnių kainų, nei moka gamybininkai Klaipėdos jūrų uoste. Galiu pasakyti tik tiek, kad aukščiausios kainos mūsų žemdirbiai negaus.

Kita priežastis – dalis grūdų jau yra parduota. Mat įprasta, kad, norėdami sumažinti kainų svyravimo riziką, ūkininkai dalį grūdų parduoda iš anksto – ankstyvą pavasarį, įvertinę pasėlių būklę. Jeigu mato, kad žieminiai javai ar rapsai gerai peržiemojo, dalį jų skuba parduoti, ypač tuo metu, kai būna palanki situacija tarptautinėse rinkose. Kitą dalį grūdų parduoda pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje, kai jau matyti būsimo derliaus potencialas. Ir tik pusė arba net mažiau parduodama jau nuėmus derlių. Tad akivaizdu, kad tokiu kainų šuoliu, kuris buvo pastarosiomis savaitėmis, dalis ūkininkų su dalimi grūdų derliaus jau nebepasinaudos. Todėl manyti, kad, jei kažkurią dieną biržoje kaina iššoko iki rekordinių aukštumų, visi ūkininkai parduos grūdus už tą kainą, yra neverta, nes taip gyvenime nebūna.

Kitas dalykas, kuris mums, grūdų augintojams, kelia labai didelį nerimą, – brangsta ne tik grūdai, bet ir pagrindinės žaliavos – trąšos, degalai, augalų apsaugos priemonės, kyla atlyginimai. Įvertinę situaciją, šiandien jau galime konstatuoti, kad grūdų pabrangimas iš dalies yra dėl infliacijos. Jeigu pažiūrėtume ir į kitas rinkas, pavyzdžiui, metalo, medienos, naftos, elektros, chemijos ar kitų produktų, kuriais prekiaujama biržoje, visur pastebimas pabrangimas. Tai rodo, kad Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje yra prasidėjusi infliacija, kurią greičiausiai sukėlė ekonomikos gaivinimo pinigai. O jų ekonomikai buvo skirta trilijonai eurų ar dolerių, jeigu skaičiuotume visame pasaulyje. Daugiau produktų 2020 metais nebuvo sukurta, tačiau pinigų rinkoje cirkuliuoja gerokai daugiau. Tai neabejotinai paskatino infliacijos augimą. Todėl nedrįsčiau sakyti, kad jei šiandien grūdų tona kainuoja 230 eurų, jie yra brangesni, nei, pavyzdžiui, prieš 10 metų, kai buvo mokama po 190 eurų už toną. Pabrango viskas – reikėtų įvertinti infliaciją. Tai padarę pamatytume, kad tie 230 eurų už toną grūdų nėra rekordiniai. Tokie tik infliacijos paveikti pinigai. Už tą patį kiekį parduotų grūdų šiandien nesusipirktume tiek metalo, kiek galėjome įsigyti prieš 10 metų.

Tokia pasaulyje situacija, kuri mums kelia nerimą. Ir žemdirbiui kaip niekam kitam sunku laviruoti tame kainų vandenyne, kuris dabar yra stipriai banguojantis. Žiūrėkime, kaip elgiasi prekybininkai: šiandien jie statybines medžiagas parduoda kainas nurodydami tik artimiausiai savaitei, teigia, kad vėliau jos bus kitokios.

Ūkininkas užaugina grūdus vieną kartą per metus ir tik vieną kartą juos parduoda. Jam labai sunku prisitaikyti prie tokio smarkaus kainų svyravimo. Ir dažniausiai esant tokiam bangavimui ūkininkas ne laimi, o pralaimi.

Ir ketvirtas ne mažiau svarbus dalykas – neaišku, koks bus šių metų derlius. Dar tik gegužės pradžia, iki derliaus nuėmimo – dar daugiau nei trys mėnesiai. Tad gali visko būti. Svarbiausias faktorius ūkininkui yra jo gautas derliaus kiekis, kiek grūdų užaugins. Kainos gali būti ir be galo didelės, bet jei derlius prastas, apie pelną galvoti neverta. Yra begalė faktorių ir dažnai žmonės nesupranta, kokioje rizikingoje zonoje ūkininkas yra priverstas dirbti. Juk šiandien į ūkius jau investuotos didžiulės sąnaudos, o pakeisti ūkininkas ko nors nebegali – nei kainų, nei derliaus prasme.

Jeigu ištiktų kokios nors stichinės nelaimės, pvz., sausra, liūtis, kruša ar dar kas nors, visi pasėliai yra po atviru dangumi, todėl ūkininkas gyvena nuolat patirdamas stresą. Tokio streso turbūt nepatiria jokios kitos verslo šakos atstovas. Yra verslų, kurie irgi priklauso nuo oro, bet ne taip stipriai, kaip priklauso žemės ūkis. Jis – rizikingiausia verslo rūšis. Visus metus augini pasėlius, nuolat patiri didžiulių sąnaudų, tikėdamasis, kad gausi gerą derlių, parduosi už gerą kainą, bet ne visą laiką taip pavyksta. Tiksliau pasakius, taip atsitinka labai retai.“

Parengė ŪP korespondentas Stasys BIELSKIS

Redakcijos nuotrauka

Aušrys Macijauskas, birža