Kaimą brangu moderninti?

2005 m. Lietuvoje pradėtas plačiajuosčio interneto plėtros projektas RAIN, turėjęs suteikti kaimiškų seniūnijų gyventojams, ambulatorijoms, mokykloms, bibliotekoms, muziejams greitą prieigą prie pasaulinio informacijos tinklo. Iš dviejų dalių sudaryto RAIN projekto iškilminga pabaiga planuota 2013-ųjų kovo mėnesį. Valdžios atstovai „Ūkininko patarėjui“ tvirtino, kad „dėl organizacinių nesklandumų šiek tiek atsilikus nuo plano“ RAIN projektas be didelių fanfarų užverstas tik dabar, 2015-ųjų lapkričio 11-ąją, bet projekto kokybė esą nenukentėjo. Redakcijos kalbinti nepriklausomi informacinių technologijų ekspertai sukritikavo oficialią statistiką, kad per dešimtmetį pavyko gerokai sumažinti virtualųjį kaimo atsilikimą nuo miesto, padidinti kaimo žmonių internetinį raštingumą, atokiausius ša­lies kampelius sujungti interneto ryšiais – juk nuo lapkričio startavus elek­troninio recepto sistemai paaiškėjo, kad kaimų ambulatorijos kol kas neįtrauktos į ją, ir neaišku, kiek kainuos tas procesas. Elektroninės komunikacijos specialistai nurodė pagrindinę Lietuvos visuotinės internetizacijos kampanijos ydą – valdžia tikėjosi, kad paskutinius šviesolaidinio kabelio metrus iki vartotojų nuties privačios bendrovės, kurioms pelningiau daugiabutį mies­to namą su šimtu gyventojų negu atokų kaimo vienkiemį internetizuoti.

Atsilieka, bet vejasi „Kaimiškų vietovių namų ūkių kompiuterizavimo dinamika labai iškalbinga. Kai RAIN dar tik įsibėgėjo, šio amžiaus pradžioje interneto ryšiu galėjo džiaugtis vos keli procentai Lietuvos kaimo žmonių. 2014 m. duomenimis – beveik 60 proc. Todėl RAIN projektą galima pavadinti sėkmės istorija. Kaimas vejasi miestą, nors vis dar atsilieka“, – kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“ pripažino Informacinės visuomenės plėt­ros komiteto prie Susisiekimo ministerijos direktorius Ramūnas Čepaitis. Viešosios įstaigos „Plačiajuostis internetas“ direktorius Gytis Liaugminas papildė R. Čepaitį. „Statistikos departamento duomenimis, namų ūkių, turinčių kompiuterį ir galinčių naudotis plačiajuosčiu internetu, kaimiškosiose vietovėse nuo 2006 m. padaugėjo per 12 kartų (iš viso Lietuvoje – 3,4 karto). 2006 m. vos 4,9 proc. kaimiškųjų vietovių namų ūkių buvo įsigiję kompiuterį ir įsidiegę plačiajuostį ryšį, 2015-ųjų duomenimis – jau 58,4 proc. (šis rodiklis miestuose ir kaimiškose gyvenvietėse kartu sudėjus nuo 19,4 proc. 2006-aisiais išaugo iki 66,1 proc.)“, – „Ūkininko patarėjui“ nurodė G. Liaugminas.

Populiariausia elektroninė paslauga Bendraujant su valdžios institucijomis, kredito įstaigomis, tvarkant verslo, finansinius reikalus žmonėms vis mažiau prireikia popierinių dokumentų. Popierinius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos („Sodros“) nedarbingumo lapelius pakeitė elektroniniai pažymėjimai, elektroniniai vaistų receptai iki 2018 m. kovo 1-osios, sumanytojų nuomone, turėtų išstumti popierinius. Bene svarbiausias požymis, apibūdinantis šalies informacinių technologijų pažangą ir masiškumą, – elektroninės bankininkystės vartotojų kiekis. Pasak R. Čepaičio, 64 proc. Lietuvos gyventojų savo finansines operacijas atlieka internetu. „Elektroninė bankininkystė – viena iš populiariausių komercinių paslaugų“, – pabrėžė Susisiekimo ministerijos padalinio vadovas R. Čepaitis, tačiau atsiprašė negalįs pasakyti, ar ir šiuo atveju miestas smarkiai lenkia kaimą.

Tinklo užteko visiems Vyriausybinio Informacinės visuomenės plėtros komiteto vadovas stojo ginti RAIN projekto. „Dėl organizacinių nesklandumų projektas baigtas tik dabar, 2015-ųjų rudenį, šiek tiek atsilikus nuo plano. Darbų rangovai nenutiesė kelių šimtų kilometrų požeminio kabelio, bet jo kokybė dėl to nenukentėjo. Tačiau pasauliniu informacijos tinklu „apsiautėme“ tiek gyvenamųjų kaimiškų vietovių, kiek ir buvo numatyta“, – tikino R. Čepaitis. G. Liaugminas dėstė, kad RAIN projektų tikslas – elektroninių tinklų infrastruktūra ir didmeninės plačiajuosčio ryšio paslaugos. „Pagerinti kaimo žmonių internetinį raštingumą, išugdyti sugebėjimą naudotis internetine bankininkyste ar įtraukti kaimų ambulatorijas į neseniai startavusią elektroninio recepto (sveikatos) sistemą – kitų projektų uždaviniai, nors jie įgyvendinami pasitelkiant RAIN infrastruktūrą“, – pabrėžė G. Liaugminas. VšĮ „Plačiajuostis internetas“ vadovas priminė, kad pirmasis projekto RAIN etapas vyko 2005–2008 metais. „Antroji stadija – projektas „Kaimiškųjų vietovių informacinių technologijų plačiajuosčio tinklo RAIN plėtra“ (RAIN-2) – pradėta 2009 m. gruodžio mėnesį. RAIN-2 tikėtasi visiškai įgyvendinti iki 2013 m. kovo mėnesio, tačiau 2012 m. liepą nusprendus prijungti 180 papildomų gyvenviečių, pakloti apie 1000 km šviesolaidinių kabelinių linijų, terminas pratęstas iki 2015 m. lapkričio 11-osios. Šiandien projektas įgyvendintas“, – garantavo G. Liaugminas.

Poreikis nemažėja Tačiau iki gruodžio 31 d. teberenkamos kaimo bendruomenių paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos veiklos sritį „Parama plačiajuosčio ryšio infrastruktūrai“. „Tai Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai finansuojamas (numatyta 4 mln. 431 tūkst. 200 Eur lėšų), su Lietuvos žemės ūkio ministerija (ŽŪM) drauge vykdomas projektas. 2014-2015 metais paklota 485 km šviesolaidinės infrastruktūros bei prijungta 426 agrarinių institucijų ir organizacijų, gamybos ir perdirbimo įmonių, kaimo bendruomenių, stambiausių ūkių. Antrojo etapo prireikė, nes dar daugiau ūkininkų ir kitų potencialių vartotojų paprašė jų valdas taip pat prijungti prie šviesolaidinio tinklo“, – informavo VšĮ „Plačiajuostis internetas“ direktorius G. Liaugminas.

Verslas nepaiso nurodymų Anot R. Čepaičio, Susisiekimo ministerija dabar skatina verslininkus naudotis jau sukurtu tinklu ir nuvesti plačiajuosčio ryšio liniją iki vartotojų. „Pagal pirminę idėją valstybė padėtų įrengti mobiliojo ryšio bokštus, o tokių rūpesčių nekamuojami komerciniai operatoriai pigiau ir greičiau atliktų projekto „paskutiniosios mylios“ darbus. Dabar komercinės struktūros ne visada suinteresuotos tai daryti. Todėl valstybė ir skatina informacinių technologijų verslą atsigręžti į vartotojus, artėti link jų“, – aiškino valstybės informacinių ir ryšių technologijų politiką koordinuojančios įstaigos vadovas R. Čepaitis.

Nėra vietos viešajai prieigai Pasak Varėnos r. Merkinės seniūnijos Ilgininkų seniūnaitės Dalios Kašėtienės, prieš keletą metų, kai rajone tik pradėti kloti šviesolaidinio interneto kabeliai, prie interneto prisijungusių vietinių dzūkų buvo nedaug. „Dabar žmonės jau turi ir elektroninės bankininkystės kodų korteles. Jeigu ne namuose, tai darbe jomis naudojasi. Suprantama, vaikai dažniau už tėvus, vaikaičiai – už senelius“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo D. Kašėtienė. Tačiau Ilgininkuose nėra mokyklos, bibliotekos ar kitos vietos, kur galima būtų įrengti viešąją interneto prieigą, todėl kaimo žmonių galimybės naudotis elektroniniu paštu, internetinėmis duomenų paieškos sistemomis – apribotos.

Bokštai stovi, bet nešildo „Net parduotuvės nėra. Uždaryta. Neturime patalpų visi drauge susirinkti, todėl Ilgininkų kaimo bendruomenės taip pat nepavyksta suburti (ir prašyti ES paramos plačiajuosčio ryšio infrastruktūrai sukurti – red. past.) Atvažiuojantis kunigas naudojasi bevieliu internetu, nešiojamuoju asmeniniu kompiuteriu“, – liūdnai juokavo seniūnaitė. D. Kašėtienė sakė, kad Ilgininkų seniūnaitijoje stovi du mobiliojo ryšio bokštai. „Vienas „Omnitel“ ar „Bitės“ operatorių, kitas – „Tele2“ bendrovės. Bet nuo to internetinis ryšys Ilgininkuose ir aplinkiniuose kaimuose nepasidarė kokybiškesnis“, – apgailestavo Varėnos r. Ilgininkų seniūnaitė D. Kašėtienė.

Menkai panaudojamas daiktas Informacinių technologijų eksperto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto lektoriaus Tomo Jonušo nuomone, kaimas gerai internetizuotas, tačiau bėda kita. „Kiek man žinoma, visos kaimiškos seniūnijos turi plačiajuostį internetą. Ir jau seniai. Daiktas yra, bet nepakankamai panaudojamas“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino T. Jonušas. Elektroninės komunikacijos specialistas Džiugas Paršonis įsitikinęs, kad ir po dešimties Lietuvos kaimo visuotinės internetizacijos metų provincija vis dar gerokai rečiau naudojasi šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis negu didmiesčiai.

Nusiplovė rankas nebaigę darbo „Valstybė nutiesė pagrindines šviesolaidinio kabelio atšakas ir nusiplovė rankas, o vartotojų kompiuterius prie interneto turėjo prijungti privatūs operatoriai. Tačiau šiems buvo nenaudinga pasirūpinti paskutine jungtimi, nes esą kaime per menka „vartotojų koncentracija“, brangu į atokiai išsibarsčiusius vienkiemius tiesti šviesolaidinį kabelį – juk mieste internetizavus daugiabutį namą galima iškart vienu mostu gauti kelis šimtus naujų klientų. Kodėl verslui labiau už politikus turi rūpėti valstybės strateginiai tikslai?“ – „Ūkininko patarėjui“ kategoriškai kalbėjo D. Paršonis.

Be interneto – kaip be elektros Ekspertas įtaria, kad dabar valdžia tiesiog jau „nurašė“ šviesolaidinį internetą. „Gal manoma, kad su laidais neverta prasidėti, laukiama, kol patobulės internetinio ryšio priemonės. Bet mūsų gyvenimas, kuriam vis didesnį poveikį daro pasaulinis informacijos tinklas, sparčiai keičiasi, atveria naujas elektronines galimybes. Elektroninis parašas, receptas, mokėjimo kortelė apsaugo nuo popierinių dokumentų šūsnies, atpigina bankų, gydymo įstaigų, vaistinių paslaugas. Žmogus, neturintis interneto, kuo toliau, tuo labiau jausis tarsi sėdėtų kambaryje be elektros“, – tvirtino tinklaraštininkas D. Paršonis, kuriam Lietuvos politikų savigyra, esą mūsų šalis yra labiausiai internetizuota Europoje, primena seną anekdotą apie statistiką: jeigu kaimynas suvalgė vištą, o jūs atsigulėte alkanas, tai statistikai apskaičiuos, kad abu vidutiniškai suvalgėte po pusę vištos.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS „ŪP“ korespondentas

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.