Kodėl BŽŪP „pamiršo“ žemės ūkio bioįvairovę?

1992 m. Rio de Žaneire susitariančios šalys pasirašė Biologinės įvairovės konvenciją. Lietuvos Seimas ją ratifikavo 1995 m. Periodiškai vykstančios šalių konferencijos (COP) yra konvencijos valdymo organas, kurio sprendimai skatina jos įgyvendinimą. Biologinės įvairovės konvencijos COP 5 sprendimas V/5 buvo skirtas žemės ūkio bioįvairovei. Vėlesniais metais vykusiose šalių konferencijose taip pat buvo grįžtama prie žemės ūkio biologinės įvairovės temos, tačiau šios sąvokos kažkodėl neliko nei Europos Komisijos Parlamentui ir Tarybai pasiūlytame Strateginio plano reglamente, nei Europos Audito Rūmų specialiojoje ataskaitoje dėl BŽŪP poveikio biologinei įvairovei, nei naujausioje 2030 m. ES biologinės įvairovės strategijoje.

Galbūt kaip tik dėl to, kad nėra specifinio požiūrio į žemės ūkio bioįvairovę, sektoriaus indėlis į bioįvairovės išsaugojimą vertinamas supaprastintai ar net populistiškai – dažniausiai lyginant paukščių ar apdulkintojų populiacijų pokyčių indeksus, teritorijai „Natura 2000“ skirtus plotus ir pan., ignoruojant teigiamą žemės ūkio indėlį kitose ne mažiau svarbiose bioįvairovės išsaugojimo srityse. Tada daromos išvados, kad „BŽŪP nesustabdė biologinės įvairovės padėties blogėjimo žemės ūkio paskirties žemėje“ ir už žemės ūkį atsakančios institucijos, nebedrįsdamos pasikliauti agrarinių mokslų atstovų rekomendacijomis, ieško aplinkosaugos specialistų pagalbos.

COP 5 sprendimo V/5 priede teigiama, kad žemės ūkio biologinė įvairovė yra platus terminas, apimantis visus biologinės įvairovės komponentus, susijusius su maistu, žemės ūkiu, ir visus biologinės įvairovės komponentus, sudarančius agroekosistemą: gyvūnų, augalų ir mikroorganizmų įvairovę ir kintamumą genetiniu, rūšių ir ekosistemų lygmeniu, kurie yra būtini pagrindinėms agroekosistemos funkcijoms, jos struktūrai ir procesams palaikyti.

Šalys konferencijoje pripažino „ypatingą žemės ūkio bio­loginės įvairovės pobūdį, jos išskirtinius bruožus ir problemas, kurioms reikia išskirtinių sprendimų“. Išskirtiniai bruožai yra šie:

a) žemės ūkio biologinė įvairovė yra būtina norint patenkinti pagrindinius žmonių poreikius apsirūpinti maistu ir pragyvenimo šaltiniais;

b) žemės ūkio biologinę įvairovę valdo ūkininkai; nuo šios žmogaus įtakos priklauso daugybė žemės ūkio biologinės įvairovės komponentų; vietinės žinios ir kultūra yra neatskiriama žemės ūkio biologinės įvairovės valdymo dalis;

c) šalyse yra didelė maisto ir žemės ūkio genetinių išteklių tarpusavio priklausomybė;

d) pasėlių ir naminių gyvūnų vidurrūšinė įvairovė yra tiek pat svarbi, kaip ir rūšių įvairovė, ir buvo labai išplėtota žemės ūkyje;

e) dėl žmogaus valdomos žemės ūkio biologinės įvairovės laipsnio jos išsaugojimas gamybos sistemose yra savaime susijęs su tvariu naudojimu;

f) nepaisant to, dabar didelė dalis biologinės įvairovės išsaugoma genų bankuose ar selekcininkų medžiagose;

g) aplinkos, genetinių išteklių ir valdymo praktikų sąveika, kuri vyksta agroekosistemose, dažnai padeda išlaikyti dinamišką žemės ūkio biologinės įvairovės portfelį.

Identifikuojamos šios žemės ūkio biologinės įvairovės dimensijos:

a) genetiniai maisto ir žemės ūkio ištekliai, įskaitant:

• augalų genetinius išteklius, įskaitant ganyklų rūšis, genetinius medžių išteklius, kurie yra neatsiejama ūkininkavimo sistemų dalis;
• gyvūnų genetinius išteklius, įskaitant žuvininkystės genetinius išteklius tais atvejais, kai žuvų gamyba yra ūkininkavimo sistemos dalis, ir vabzdžių genetinius išteklius;
• mikrobinius ir grybelinius genetinius išteklius;

(Tai yra pagrindiniai žemės ūkio gamybos vienetai, įskaitant kultivuojamas rūšis, domestikuotas rūšis ir valdomus laukinius augalus bei gyvūnus, taip pat laukinius kultivuojamų ir domestikuotų rūšių giminaičius.)

b) žemės ūkio biologinės įvairovės komponentai, teikiantys ekologines paslaugas. Tai apima ir įvairius organizmus žemės ūkio gamybos sistemose, kurie įvairiu mastu prisideda prie:

• maistinių medžiagų ciklo, organinių medžiagų skaidymo ir dirvožemio derlingumo palaikymo;
• kenkėjų ir ligų reguliavimo;
• apdulkinimo;
• vietinių laukinių gyvūnų, buveinių priežiūros ir gerinimo jų kraštovaizdyje,
• hidrologinio ciklo palaikymo;
• erozijos kontrolės;
• klimato reguliavimo ir anglies sekvestravimo;

c) abiotiniai veiksniai, turintys lemiamą poveikį žemės ūkio biologinės įvairovės aspektams;

d) socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai aspektai, nes žemės ūkio biologinę įvairovę daugiausia lemia žmogaus veikla ir valdymo praktika, jie apima:

• tradicines ir vietines žinias apie žemės ūkio biologinę įvairovę, kultūrinius veiksnius ir dalyvavimo procesus;
• turizmą, susijusį su žemės ūkio kraštovaizdžiu;
• kitus socialinius ir ekonominius veiksnius.

Kaip matyti, Biologinės įvairovės konvencijos rėmuose žemės ūkio bioįvairovės išsaugojimas yra neatsiejamas nuo žemės ūkio gamybos ir aprūpinimo maistu: žemdirbystės ir gyvulininkystės, dirvožemio maisto medžiagų valdymo, kalkinimo ir drėgmės režimo palaikymo, sėjomainų, kenksmingų organizmų kontrolės, eroziją mažinančių ir anglies sekvestraciją didinančių praktikų ir t. t. Todėl BŽŪP Strateginiame plane galbūt visgi reikėtų atsisakyti siauro aplinkosauginio požiūrio į bioįvairovę ir sugrįžti prie esmės – tvarios žemės ūkio veiklos, prisidedančios ir prie žemės ūkio bioįvairovės išsaugojimo, skatinimo ir rėmimo.