Lietuvos biokuro rinka – Baltarusijos diktatūros gniaužtuose

Dešimtys Lietuvos biokuro gamybos įmonių užsidarė, negalėdamos konkuruoti su Baltarusijos valdžios dėl geopolitinių sumetimų gausiai subsidijuojamų skiedrų kainomis, o kai kurios kiek galėdamos užsidirba iš šalutinių veiklų. Šią gilią žiemą baltarusiai, negalėdami ištempti medienos iš miško, biokuro eksportą smarkiai apribojo ir didžiąją dalį nukreipia į vidaus rinką. Lietuvoje biokuro gamintojų beveik nelikę, todėl pradeda kilti ir biokuro, ir iš jo gaminamos šilumos kainos.

Naikino importas

Šaltesnė šiemetė žiema padidino šildymo sąskaitas. Iš pradžių dėl to buvo kaltintos biokuro kainos, tačiau jau kurį laiką Lietuvos biokuro gamintojai dirba nuostolingai, nes dauguma šilumos gamintojų jau šildymo sezono pradžioje apsirūpino baltarusišku biokuru, tačiau šios atsargos senka. Vietinio kuro kainos „Baltpool“ biokuro biržoje dar žemos, todėl atnaujinti veiklą mūsų šalies biokuro gamintojams būtų nuostolinga, juolab kad tam reikalinga brangi technika arba parduota, arba guli patvoriuose laukdama geresnių laikų. Kuro kainos buvo kritusios daugiausia dėl dvigubai išaugusio importo iš Baltarusijos, kuris pradėjo gausėti dar 2017 m. ir kasmet vis padidėdavo penktadaliu. „Ūkininko patarėjas“ jau anksčiau perspėjo, kad, šildydami šalies patalpas pigesnėmis baltarusiškomis skiedromis, ilguoju laikotarpiu pralaimėsime – baltarusiai jau buvo monopolizuoją rinką.

Biokuras Lietuvoje sudaro daugiau nei 70 proc. patalpoms šildyti naudojamo kuro. Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ direktorė Vilma Gaubytė teigia, kad beveik visas įvežamas biokuras atkeliauja iš Baltarusijos, ji jo kainas dempinguoja, mat Baltarusijai bet kokiais būdais reikia gauti konvertuojamos valiutos. Lietuva savo miškų atliekinę medieną toliau pūdo, o savo pinigus sumoka Baltarusijai už pigesnį biokurą, kuris yra ir aukštesnės kokybės, mat gaminamas smulkinant ne tik šakas ir kitas miško kirtimo atliekas, kaip yra įprasta Lietuvoje, bet ir rąstus.

Šiuo metu biokuro rinkos kaina yra nepakankama, kad užtikrintų vietinių biokuro ruošimo įmonių rentabilumą. Dabar ji tesiekia 60–70 proc. kainos, kuri leistų mūsų gamintojams padengti veiklos sąnaudas, tad nedidelės regioninės įmonės bankrutuoja arba keičia veiklos profilį, o vežėjai toliau sudarinėja sutartis su baltarusių pardavėjais.

„Baltarusijai nutraukus ar smarkiai apribojus biokuro tiekimą, galime patekti į keblią padėtį, nes lietuviškos įmonės šiuo metu nepajėgios tiekti pakankamai žaliavos, o valstybinis miškų sektorius nėra pasirengęs jos paruošti, nes pastaruoju metu tokio poreikio nebuvo. Pirmieji to požymiai jau matyti“, – atkreipia dėmesį V. Gaubytė.

Krinta kaip lapai

Lietuvos biokuro sektoriuje dirba apie 7,5 tūkst. žmonių. Ekspertai perspėja: jei biokuro ruošimo sektorius susitrauks, regionuose gali išaugti nedarbas. Anot biokurą gaminančios bendrovės „Dzūkijos mediena“ vadovo Mariaus Valukyno, nedidelės regioninės įmonės krinta kaip lapai. Jis skaičiuoja, kad lietuviško biokuro rinka jau neteko kone trečdalio dalyvių.

„Kai kurios įmonės užsidaro – parduoda techniką, atleidžia darbuotojus. Dalis jų kada nors grįš, kai biokuro rinka bus palankesnė, tačiau iš šio sektoriaus jau pasitraukė dešimtys įmonių ir šimtai darbuotojų“, – sako M. Valukynas. Anot jo, norint vieną vidutinę katilinę aprūpinti biokuru, į techniką reikia investuoti 2 mln. eurų, išlaikyti iki 10 darbuotojų, gauti pačios žaliavos.

„Biokuro kaina, kai žaliavos pakanka, gali būti nedidelė tik esant didelei biokuro gamintojų konkurencijai. Jei nebus kam konkuruoti, kainas lems arba baltarusiškos skiedros, arba kelios lietuviškos įmonės, nes rinka bus mažesnė. Negalime eiti taip, kad liktume be žaliavos“, – dėsto „Dzūkijos medienos“ vadovas. Biokuro poreikis smarkiai augs jau šiemet, pradėjus veikti Vilniaus kogeneracinei jėgainei ir kelioms kitoms stambioms katilinėms, tiekiančioms šilumą miestams. M. Valukynas tvirtina, kad žaliavos tikrai pritrūks, jei Baltarusija staiga apribos tiekimą. Porą metų besitraukiantis vietinis biokuro sektorius šiuo metu nėra pajėgus patenkinti visos šalies šilumos ūkio poreikių, tad staiga pritrūkus žaliavos jos kainos irgi pašoks. Anot jo, stebint Baltarusijos veiksmus, toks scenarijus darosi realus jau šį šildymo sezoną.

Pinigai tebepūva miškuose

Energetikos ministerija skaičiuoja, kad biokuro naudojimas šilumos kainą mažina apie 40 proc., todėl per metus šalis sutaupo 120–140 mln. eurų. M. Valukyno teigimu, mažėjanti vietinės biomasės dalis rinkoje neatitinka ir šilumos vartotojų interesų, nes, sumažėjus vietinei rinkai, tapsime visiškai priklausomi nuo Baltarusijos politinių sprendimų. Asociacijos „Litbioma“ duomenimis, maždaug 45 proc. pajamų už biokurą įprastai tekdavo valstybės biudžetui sumokėjus mokesčius, tačiau pirkdami biomasę iš Baltarusijos Lietuvos šilumos gamintojai sutaupo maždaug 30 eurų už toną naftos ekvivalento (tne), bet praranda apie 60 eurų už tne nepirkdama iš savo įmonių.

Lietuvoje per metus sunaudojama apie 0,5 mln. tne biokuro, tad valstybė netenka 15 mln. eurų per metus. Be to, dar daugiau išleidžiama sumokant už patį biokurą – 2019 m. už importuotą biokurą valstybė sumokėjo 25 mln. eurų. 2020 m. Lietuvoje nebuvo nupirkta ir kirtavietėse supuvo atliekų maždaug už 2 mln. eurų, neįskaitant dalies, tenkančios privatiems miškams.

Lietuvos šilumos gamintojai galėtų sunaudoti vietinio biokuro už 40–50 mln. eurų, tačiau sunaudoja tik trečdalį. Juos jau valdo baltarusiai, nors vietinės žaliavos apstu.

Rodo nagučius

Energijos išteklių biržos „Baltpool“ biokuro prekybos vadovas Vaidotas Jonutis patvirtino pastebįs, kaip kinta biokuro pardavėjų aktyvumas. Anot jo, palyginti su praėjusiu šildymo sezonu, pradėjo dominuoti importuojančios įmonės, o lietuvišką kurą pardavinėjančios išstumiamos.

„Vienintelis būdas biokuro įmonei augti ir išlikti dabar yra importuoti biokurą iš Baltarusijos“, – dėsto V. Jonutis. Anot jo, šiandien yra vienintelis žmogus, kontroliuojantis biokuro rinkos padėtį Lietuvoje: Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. „Viskas priklausytų nuo to, kuriuo laikotarpiu tai įvyks. Jei Baltarusija eksportą sustabdytų po šildymo sezono, balandį, didelės problemos tai nesukeltų. Lietuvoje šiek tiek pakiltų kainos ir kitas šildymo sezonas būtų normalus, nes nuo balandžio iki spalio yra laiko pasiruošti kitam šildymo sezonui“, – sako V. Jonutis.

Anot asociacijos „Litbioma“ atstovų, scenarijus, kad Baltarusija sustabdys biokuro tiekimą Lietuvai, nėra hipotetinis, ypač kai Lietuvą jau pasiekė žinios, kad Baltarusija nusprendė daugiau biokuro nukreipti į vidaus rinką. Nors tai aiškina sunkesniu įvažiavimu į mišką, bet ir sienų su visomis kaimyninėmis valstybėmis, išskyrus Rusiją, uždarymą A. Lukašenka argumentavo karantinu, kuris gali ir nesibaigti. Jau nėra slepiama ir tai, kad Baltarusija, atsiliepdama į Europos Sąjungos jai taikomus apribojimus, visus geležinkelio krovinius, anksčiau gabentus per Klaipėdos uostą, nukreipė į trigubai toliau esančius Rusijos uostus.

„Vyksta procesai, apie kuriuos kalbame jau kurį laiką. Trumpuoju laikotarpiu turime rasti atsakymus, kiek Valstybinė miškų urėdija gali paruošti žaliavos, ar gali užtikrinti tinkamą jos prieinamumą miškuose. Šie iššūkiai lems biokuro kainas artimiausiu metu“, – sako asociacijos „Litbioma“ vadovė V. Gaubytė.

V. Jonutis teigia, kad 2020 m. Lietuva importavo 1 mln. tonų, arba apie 10 tūkst. vagonų, biokuro. Vadinasi, reikėtų kontroliuoti 50 vagonų biokuro per dieną. Šį iššūkį, anot jo, Lietuva turės spręsti net ir neįvedusi importo apribojimų.

„Europos Komisijos direktyva numato, kad biokuras turi būti tiekiamas iš tvarių šaltinių. Tvarumas apima ne tik jo kilmę, bet ir tai, koks miškas nukirstas, kada jis buvo nukirstas, ar ta teritorija nėra saugoma aplinkosaugos požiūriu. Tai turės atsirasti kažkokioje sistemoje, nes priešingu atveju biokuro tiekimas nebus tvarus“, – pasakoja jis.

„Baltpool“ biokuro prekybos vadovo nuomone, sprendžiant problemą per aplinkosaugos prizmę, būtų pasiekiami teisingesni tikslai nei tiesiog apribojant baltarusiško biokuro importą. Jau dabar įmonės, išmetančios į atmosferą anglies dvideginį (CO2), turi įsigyti aplinkos taršos leidimus, tačiau galioja ir principas „teršėjas moka“. Jo turėtų būti laikomasi ir biokuro rinkoje.

„Iš toliau atgabentas kuras palieka didesnį CO2 pėdsaką. Mat kai biokuras atvažiuoja iš toli, tiekėjas turėtų už tai sumokėti kompensaciją pirkėjui, nes pirkėjas vėliau už tai turės įsigyti aplinkos taršos leidimą. Manau, tokia sistema viską sutvarkytų, nes paskatintų biokurą vežti kuo mažesnį atstumą“, – sako V. Jonutis. Tokia tvarka galioja beveik visose Europos Parlamento patvirtintose taisyklėse.

Kazimieras ŠLIUŽAS

ŪP korespondentas

Redakcijos nuotrauka

2021-03-02