Abrikosų derliaus ne visada pavyksta sulaukti – štai ką sugalvojo šveicarai

Abrikosai, kaip ir persikai ar persimonai, gana jautrūs šalčiams, jaunos vaisių užuomazgos gali žūti, esat ir 4 laipsnių temperatūrai. Todėl specialistai pataria juos sodinti šiltesnėse užuovėjose, pietinėje pusėje, arčiau pastatų, neužmirkstančioje dirvoje. Tinka ir aukštesnių medžių kaimynystė, bet svarbu nepamiršti, kad jie neturi užstoti saulės, nes abrikosai nepakenčia paunksmės.

Kaip ir visiems kaulavaisiams tinka priemolis, bet dirva negali būti per rūgšti. O durpinė žemė, sunkaus molio dirva ar smėlis visai netiks. Dar vienas svarbus faktorius yra aukšti gruntiniai vandenys, primena sodo specialistai. Dėl didelės drėgmės tokioje vietoje abrikosai tikrai neaugs.

Ne mažiau svarbu pasirinkti tinkamą veislę. Patyrę sodininkai rekomenduoja išbandyti veisles ‘Šiaurės triumfas‘, ‘Kaunas‘, ‘Velvet‘, ‘Maira‘, ‘Viktors‘, ‘Doneckij bielyj’, ‘Dniepr‘.

Jei paminėtus abrikosų „pageidavimus“ galime gana nesunkiai išpildyti, tai pakeisti lietuvišką klimatą, ypač žiemos ir ankstyvo pavasario orus, neturime jokių šansų. Net ir specialiai atšiauresniam klimatui sukurtos veislės ne visada atlaiko staigias šalčio ir atlydžio bangas.

Su panašiomis problemomis susiduria ir Šveicarijos sodininkai. Prie namų auginamiems kaulavaisiams sukurti palankias sąlygas lengviau, bet ką daryti, jeigu šilumamėgiai medžiai auga atvirame lauke įveistame sode?

Kai kurie Šveicarijos sodininkai jau išbandė abrikosus auginti specialiuose tuneliuose. Juose lietuviai dažniausiai augina braškes, avietes ar šilauoges, tad įdomu, kokių privalumų tokie įrenginiai suteikia kaulavaisiams.

Abrikosus šveicarai mėgsta ne mažiau nei lietuviai, bet didžioji jų dalis importuojama. Sunokinti savoje šalyje vaisiai, suprantama, gardesni ir geresnės kokybės, todėl išbandyti įvairius jų auginimo būdus verta.

Tiek šveicarų, tiek lietuvių sodininkai neretai susiduria su tuo, kad po ketverių–penkerių metų, kai medžiai jau turėtų duoti vaisių, ima ir nunyksta. Daugiausia žalos padaro per didelė drėgmė ir šaltis. Keletas versline sodininkyste užsiimančių Šveicarijos sodininkų šiai problemai spręsti išbandė plastikinius tunelius. Juose abrikosai auginami ištisus metus ir yra apsaugoti nuo šalčio, šalnų ir drėgmės. Šis būdas nėra pigus, bet, pasak sodininkų, patikimas.

Šveicaras Beatas Helblingas abrikosus augina aštuonerius metus. Plastikiniame tunelyje auginamų abrikosų derlių jis paprastai pradeda skinti liepos pradžioje ir baigia maždaug po dviejų mėnesių. Vaisius parduoda savo ūkio parduotuvėje ir regioninėje rinkoje. Paklausa didelė, žmonės linkę rinktis vietoje užaugintus produktus dėl geresnės kokybės ir skonio.

75 abrikosų medžiams B. Helblingas įrengė 80 m ilgio ir 5 m pločio tunelį. Vis tik vėlyvų pavasarinių šalnų metu įjungia ir granulinę krosnelę, kad nenušaltų kaulavaisių žiedai. Dar tiek pat abrikosų augina po atviru dangumi. Juos, kaip ir vyšnias, jis pridengia folija, tačiau toks būdas nėra labai patogus, nes tenka nukratyti sniegą kaskart pasnigus.

Griežtai reguliuojamas ir laistymas. Medžius jis laisto du kartus per savaitę, 2–3 valandoms atsukdamas vandens čiaupą. Apdairus drėgmės reguliavimas duoda ir daugiau naudos. Šiltas ir drėgnas oras sudaro itin palankias sąlygas kenkėjams daugintis ir pulti augalus. Abrikosus auginant tunelyje lengviau kontroliuoti aplinkos sąlygas ir kovoti su kenkėjais. B. Helblingas tvirtina, kad pesticidų naudoja labai mažai.

„Rasų“ informacija

ŪP redakcijos archyvo nuotr.