Dzūkijoje, netoli Liškiavos seną sodybą puoselėjanti Malijonų šeima jau aštuonerius metus grybauja iškasto tvenkinio pakrantėje. Nors grybų netrūksta ir greta esančiame miške, nuosavame „darže“ per sezoną jie prisirenka apie baravykų. Regis, joks stebuklas, nes šiais laikais šalyje ne tik kuriasi, bet ir keletą metų sėkmingai veikia grybų ūkiai, tačiau Malijonai tokio tikslo nesiekė, be to, beržų, pušelių ir jaunų ąžuoliukų atokaitoje dygsta tik lietuviški ir tik baravykai.
„Kai prieš maždaug 30 metų nusipirkome sodybą, buvo mažas tvenkinukas. Ji padidinome, o už jo pradėjome pilti įvairias organines atliekas: tai, kas atlikdavo nuėmus derlių, apgenėjus sodo medžius ir krūmus. Atsirado savotiška komposto vieta. Ten pat pildavome ir grybų nuovalas, o prieš aštuonerius metus pastebėjome, kad toje vietoje ėmė dygti baravykai – tiek daug ir tokie gražūs!“ – neįprasto daržo istoriją papasakojo Jolanta Malijonienė. Nors gretimame miške dygsta ir lepšiai, ir raudonviršiai, ir voveraitės, pievelėje prie tvenkinio „įsikūrė“ tik baravykų kolonija.
Sykį net nutiko smagus nesusipratimas. Socialiniame tinkle moteris pasidalijo nuotraukomis, kaip anūkė renka baravykus, o jų kepurės sulig vaikiška galvele. „Mano draugės vaikai, pamatę tuos vaizdus, pamanė, kad jau prasidėjo grybavimo sezonas ir miške yra daug grybų. Išėję grybauti, grįžo tuščiomis. O tuo metu ir prie mūsų esančiame miške grybų nebuvo, tik sodyboje – tad gavosi, kad visus apgavau“, – linksmą nuotykį prisiminė Jolanta.
Ji pastebėjo, kad vasariniai grybai paprastai būna gerokai didesni nei dygstantys rudenį. Tarp žolių kyšančius rudagalvius šeima pamato net pro namų langą. „Rudeniniai priešingai, yra mažučiai, tarp žolių nesimato. Kartais jų nė nepastebiu, užminu arba su karučiu pervažiuoju, – pasakojo pašnekovė. – prie tvenkinio auga ir beržų, ir pušelių, yra išdygę keli jauni ąžuoliukai, tačiau kai kurie baravykai dygsta tiesiog ant paties tvenkinio krašto, tarp akmenų.“
J. Malijonienė užsiminė, kad prieš aštuonerius metus specialiai netoliese į specialiai paruoštą žemės mišinį įkasė ir pirktų grybienos sportų, tačiau derliaus vis dar laukia. „Tie metai buvo sausoki, stigo lietaus, tad laistėme tą vietą, kur įmaišėme sporų, bet grybai nedygsta. Gal žemė nepatiko, gal per mažai buvo drėgmės, o gal dar reikia kantriai palaukti... Užtat ten pridygo labai gražių piktžolių!“ – juokavo floristikos mokytoja dirbanti J. Malijonienė.
O štai derliaus kasmet pridaiginantis „baravykų daržas“ daug dėmesio ir priežiūros nereikalauja, tereikia laiku susirinkti grybus ir atsargiau statyti kojas. Tiesa, kai rečiau lyja, šeima šį daržą palaisto ir laukia, kada pradės dygti baravykai. Tik ši vasara nebuvo dosni, stingant drėgmės, išdygo vos keletas rudakepurių. Gal šiltas ruduo dar atneš gausesnį derlių..!
„Jei grybų daugiau, džioviname, bet mažesnį kiekį iškart pietums ant sviesto išsikepame. Žinoma, iš miško parneštus baravykus džioviname pirtelėje, o jaunesnių kepurėles marinuoju – labai skanios!“ – kaip panaudoja gamtos gėrybes pasakojo Jolanta ir mielai pasidalijo daug kartų išbandytu receptu.
Marinuotos baravykų kepurėlės
Marinatui:
Jolantos MALIJONIENĖS nuotraukos
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.