Ar tikrai Lietuva virsta braziliškų latifundijų kraštu?

Kasmet Lietuvoje deklaruojančių žemės ūkio naudmenas tiesioginėms iš­mokoms gauti žemdirbių mažėja, bet plotai, už kuriuos prašoma europinės paramos, didėja. Prieš 15 metų valdų stambėjimas buvo vadinamas žemės konsolidacija, racionalia žemėnauda, dabar – žemgrobyste. Bet didelių žemvaldžių daugėja visoje Europos Sąjungoje, išskyrus Airiją ir Maltą. Ar Lietuva virto, anot kai kurių politikų, europie­tiškas agrarines tradicijas laužančių braziliškų latifundijų kraštu?

Paveikė muilo opera 1988–1989 m. per Sovietų Sąjungos televiziją buvo transliuojama iškart beprotiškai populiari tapusi muilo opera – brazilų serialas „Vergė Izaura“. Jį galėjo matyti ir Lietuvos žiūrovai. Tais vakarais, kai melodramos dalis rodydavo per televiziją, prie žydrųjų ekranų susėsdavo daugiau žmonių, negu ateidavo į pačius garsiausius Sąjūdžio mitingus. Tada mūsų visuomenė pirmą kartą išgirdo žiaurius, negailestingus išnaudotojus, didžiulių žemės plotų savininkus apibūdinančią sąvoką „latifundininkai“. Filmo veikėjas, stambus XIX a. Brazilijos žemvaldys Leonsijus Almeida engė ir persekiojo ketvirtį afrikietiško kraujo turinčią (kvarteronę) savo vergę Izaurą. Priešiškas požiūris į didžiažemius ūkininkus Lietuvoje išliko iki dabar.

Dažniausiai „tarkuojami“ pirmieji „Stambinti ūkius iki tam tikro dydžio – ekonominė būtinybė. Lietuvos teisės aktų nustatyta riba – 500 hektarų. Išimtis – gyvulininkystės ūkiai (1 sutartinis gyvulys – 1 ha žemės). Lietuvos stambieji ūkininkai – ne latifundininkai. Dažnai tie didesni, nei dabar leidžia įstatymai, dirbamų žemių plotai – tėvų ir vaikų atskira nuosavybė. Kritikai reikalauja: sudėkite viską į vieną krūvą ir sumažinkite iki pusės tūkstančio hektarų, susijusiais tiesioginiais arba šoniniais giminystės ryšiais asmenimis laikykite turinčius ne 25 proc., bet 10 proc. bendrovės akcijų! Kas po to? Vyresnio amžiaus žemdirbiams liautis gaminus prekinę žemės ūkio produkciją ar jų sūnums emigruoti?“ – retoriškai „Ūkininko patarėjo“ klausė Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas. Jo duomenimis, Lietuvoje yra 19 bendrovių ir ūkininkų, valdančių daugiau nei 500 ha. Dažniausiai „tarkuojami“ didžiažemiai, kurie dabartinę savo nuosavybę įsigijo iki 2006 m.

Panašiai ir Danijos Karalystėje „2003 m. vasario 24 d. įsigaliojus Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajam įstatymui, fiziniams asmenims leista įsigyti iki 300 ha, žemės ūkio bendrovėms – iki 2 000 ha, žemdirbių kooperatyvams – iki 1 000 ha. 2004 m. liepą Seimas fiziniams asmenims paliko 300 ha, o juridiniams asmenims leido turėti iki 2 000 ha. Konstitucinis Teismas paskelbė, kad tokia nuostata prieštarauja pagrindiniam valstybės įstatymui. 2006 m. liepą Seimas pataisė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą: ir fiziniams, ir juridiniams asmenims maksimalus leistinas įsigyti žemės plotas nustatytas vienodas – 500 ha. Iš tų, kurie prieš dvylika metų ar anksčiau išsiplėtė iki 2 tūkst. ha, ko gero, žemės nebeatimsime“, – priminė A. Stančikas. Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko teigimu, žemės ūkio valdos stambėja visoje Europoje – pastaraisiais dešimtmečiais Danijoje ūkių per pusę sumažėjo, bet žemės nedirvonuoja, yra dirbamos. „Didžiųjų ūkininkų įpėdiniai irgi ne visada lieka kaime ir renkasi žemdirbystę. Jaunieji ūkininkai dairosi, iš kur gauti pagrindinį verslo įrankį – žemės. Būtų galima kredituojant paremti jaunimą, kad jis įsigytų dalį nedirbamų plotų“, – svarstė A. Stančikas.

Europietiškas saulėlydis Seimo narį, ekspremjerą Andrių Kubilių stebina, kad vos visuomenė susidomi, iš kur ūkininkai ar kitokie verslininkai aiškiai apeidami įstatymus įsigijo tūkstančius hektarų, savininkai iškart prisimena kitus asmenis, kuriems esą priklauso perviršis: sužadėtinius, sugyventines, dukras, sūnus, gyvenančius užsienyje, Vakaruose ir Rytuose, iki tol nesidomėjusius žemės ūkiu, išgarsėjusius visai kitokiomis veiklomis. „Lietuvos žemė labai netolygiai paskirstyta. Trims procentams savininkų priklauso beveik 50 proc. dirbamos žemės. Tačiau ne vien Lietuva yra latifundininkų rojus. Pernai Europos Parlamentas paskelbė ataskaitą apie ES žemės rinką. Europa susirūpinusi. Visame žemyne tokia pati žemės nuosavybės koncentracija kaip ir Lietuvoje, be to, Europos Komisijos statistikos generalinio direktorato duomenimis, 76 proc. kitų ūkininkų valdo vos 11 proc. plotų. ES apgailestauja, kad Senasis žemynas tampa panašus į Lotynų Ameriką, o tai labai prieštarauja tradicinei europietiškai žemdirbystei, smukdo Bendrijos kaimus, trukdo stiprėti jauniesiems ūkininkams“, – tvirtino A. Kubilius.

Priekaištai ne tuo adresu „Mes ne latifundininkai. Tai ne argumentas, o įžeidimas. Paprasčiausiai tęsiasi politiniai žaidimai. Pirmiausia oponentai nori įgelti Seimo valdančiosios koalicijos lyderiui Karbauskiui, o kad būtų daugiau kaltinamųjų, pamini ir mūsų bendrovės pavadinimą. Bet viešosios statistikos, įvairių registrų duomenimis, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto skaičiavimais, visos žemės ūkio įmonės dirba tik 13 proc. žemės. Ir prieš dešimt metų, ir dabar. Sustambėjo didesni nei 50 ha ūkiai“, – „Ūkininko patarėją“ tikino apie 30 tūkst. ha žemių valdančios akcinės bendrovės „Auga Group“ valdybos pirmininkas Kęstutis Juščius. Anot bendrovės vadovo K. Juščiaus, plečiasi ūkininkų, o ne žemės ūkio įmonių valdos.

Ar gaila penkių hektarų? „Pasimirė smulkusis ūkininkas, neatsirado paveldėtojų, įpėdinių, štai ir priglaudė kaimynas tas žemes. Ar gaila, kad žmogus penkiais hektarais daugiau dirbs? Ūkio didumas Lietuvoje jau tapo gėdos ženklu. Belaukiant 2021-ųjų, kai ES agrarinis biudžetas dėl „Brexito“ gali sumažėti, vis garsiau siūloma mokėti tiesiogines išmokas tik už plotus iki 500 ha, o didesniems savininkams ne finansinė parama turėtų rūpėti, bet gamybos perspektyva“, – ironizavo K. Juščius. Verslininko nuomone, taip galima nuo tariamo vilko ant tikros meškos užšokti – nukentės efektyviai dirbančios, daug kokybiškos, ekologiškos žemės ūkio produkcijos pagaminančios įmonės, kaime atsiras 70–80 proc. europinių išlaikytinių.

Sveiką maistą gamina smulkieji Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos pirmininkas Vidas Juodsnukis nuolat primena kitiems žemdirbiams, Žemės ūkio rūmų tarybos nariams ir politikams, kaip XVI a. karalius Žygimantas Augustas, o XX a. atsikūrus Lietuvos valstybei – žemės ūkio ministras kunigas Mykolas Krupavičius įsitikino, kad labiausiai Lietuvos kaimui tinka 20 ha šeimų ūkiai. „Šiandien raškome daugelio metų absurdiškos žemės ūkio politikos vaisius. Net nesugebame suskaičiuoti, kas kiek hektarų turi, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas nuolat laužomas. Kanarų salose pramogaujantys latifundininkai planuoja dar daugiau Lietuvos teritorijos užgrobti. Reikėtų pagaliau apsispręsti, ką iš žemės ūkio tikimės gauti. Visada skaičiuosime didžiųjų ūkių laukuose chemikalais nupurkštus javus ir užsieniui parduotus milijonus tonų grūdų, o patys maisto važiuosime pirkti į Suvalkus ar kursime naujas darbo vietas kaime? Tik smulkieji ir vidutiniai ūkiai gali pagaminti sveiką maistą“, – „Ūkininko patarėjui“ įrodinėjo V. Juodsnukis.

Kaip sutrukdyti besočiams Seimas užvakar nutarė svarstyti opozicijos siūlymą sudaryti laikinąją parlamentinę komisiją, kuri tirtų, ar daug žemių Lietuvoje įsigyta neteisėtai, pasinaudojus įstatymų spragomis. Projektą nagrinės Seimo Teisės ir teisėtvarkos, Kaimo reikalų komitetai, į parlamento plenarinių posėdžių salę jis sugrįš kovo 20 d. Tyrimo komisija būtų įpareigota sugalvoti, kaip stambiesiems žemvaldžiams sutrukdyti kaupti žemes, o esamas didesnes nei 500 ha valdas nepažeidžiant laisvosios rinkos principų pertvarkyti į smulkesnius ūkius.

Neverta svaidytis kaltinimais

Kęstutis KRISTINAITIS Korporacijos „Matininkai“ prezidentas

Jeigu jau sutarėme, kad fiziniai ir juridiniai asmenys gali turėti ne daugiau nei 500 ha žemės, tad ir laikykimės žodžio. Dažniausiai agrarinėmis reformomis valstybė susiaurina žemės nuosavybę, apriboja leidžiamus įsigyti plotus, kad išsaugotų žemdirbystės tradicijas, sumažintų kaimiškųjų regionų nedarbo mastus. Kai nėra žemės rinkos saugiklių, ne tik vadinamieji latifundininkai jos gali prisipirkti kiek nori. Žemės ūkio bendrovės, kitos agrarinės įmonės, įkalbėtos susijusių asmenų, gali parduoti savo pajus, akcijas, perleisti nuomos sutartis pirkėjams iš priešiškų šalių. Tada valstybei kiltų pavojus. Žinoma, naujieji nelabai draugiški Lietuvai savininkai žemių neišsineš, bet niekada negali žinoti, kokie tikrieji jų ketinimai. Dabar neverta svaidytis kaltinimais. Ramiai nuspręskime, ką toliau daryti.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS ŪP korespondentas