Atsinaujinančiųjų išteklių vandenilis ES: auditoriai ragina patikrinti realią padėtį

Atsinaujinančiųjų išteklių vandenilis, arba žaliasis vandenilis, daro didelį poveikį pagrindinių ES pramonės šakų ateičiai, nes jis gali padėti sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro, visų pirma sunkiai elektrifikuojamuose sektoriuose, pavyzdžiui, plieno gamybos, naftos chemijos produktų, cemento ir trąšų sektoriuose. Jis taip pat gali padėti ES pasiekti 2050 m. klimato tikslus dėl nulinio išmetamo anglies dioksido kiekio ir dar labiau sumažinti ES priklausomybę nuo Rusijos iškastinio kuro.

„Įgyvendinant ES atsinaujinančiųjų išteklių vandenilio pramonės politiką būtina patikrinti realią padėtį, – teigė už auditą atsakingas Audito Rūmų narys Stefas Blokas. – ES turėtų nuspręsti, kokie bus tolesni strateginiai veiksmai siekiant mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro, tačiau nebloginant pagrindinių ES pramonės šakų konkurencinės padėties ar nesukuriant naujos strateginės priklausomybės.“

Pirmiausia, Komisija nustatė pernelyg plataus užmojo atsinaujinančiųjų išteklių vandenilio gamybos ir importo tikslus, t. y. po 10 milijonų tonų iki 2030 m. Šie tikslai pagrįsti politine valia, o ne išsamia analize. Be to, nuo pat pradžių jų siekiama gana netolygiai. Pirma, skirtingi valstybių narių užmojai ne visada yra suderinti su ES tikslais. Antra, koordinuodama veiksmus su valstybėmis narėmis ir pramonės subjektais, Komisija neužtikrino, kad visos šalys laikytųsi vienodos krypties.

Kita vertus, auditoriai palankiai vertina tai, kad Komisija per trumpą laiką pasiūlė daugumą teisės aktų: teisinė sistema beveik parengta ir suteikia tikrumo, kuris kuriant naują rinką yra labai svarbus. Tačiau susitarti dėl atsinaujinančiajam vandeniliui skirtų taisyklių prireikė laiko, ir daugelis investavimo sprendimų buvo atidėti. Projektų rengėjai investavimo sprendimų priėmimą atideda ir todėl, kad pasiūla priklauso nuo paklausos, ir atvirkščiai.

ES vandenilio pramonei kurti reikia didžiulių viešųjų ir privačiųjų investicijų, tačiau Komisija neturi išsamios poreikių ar esamų viešojo finansavimo galimybių apžvalgos. Be to, ES finansavimas, kuris, auditorių vertinimu, 2021–2027 m. laikotarpiu sudaro 18,8 milijardo eurų, yra paskirstytas kelioms programoms, todėl įmonėms sudėtinga nustatyti, kuri finansavimo rūšis konkrečiam projektui yra tinkamiausia. Didžiąją ES finansavimo dalį naudoja tos valstybės narės, kurioms tenka didelė dalis pramonės, kurios priklausomybę nuo iškastinio kuro sunku sumažinti, ir kurios yra labiau pažengusios pagal suplanuotus projektus, t. y. Vokietija, Ispanija, Prancūzija ir Nyderlandai. Tačiau vis dar nėra garantijų, kad bus galima visapusiškai išnaudoti ES vandenilio gamybos potencialą arba kad gavus viešąjį finansavimą bus galima transportuoti žaliąjį vandenilį ES viduje – iš šalių, turinčių didelį gamybos potencialą, į šalis, turinčias didelę pramonės paklausą.

Auditoriai ragina Komisiją atnaujinti vandenilio strategiją remiantis kruopščiu trijų svarbių sričių įvertinimu: kaip derinti rinkos paskatas atsinaujinančiųjų išteklių vandenilio gamybai ir naudojimui; kaip teikti pirmenybę turint menką ES finansavimą ir kurioms vertės grandinės dalims skirti daugiau dėmesio; kokias pramonės šakas ES nori išlaikyti ir kokia kaina, atsižvelgiant į tai, kokias geopolitines pasekmes turėtų ES vykdoma gamyba, palyginti su importu iš ES nepriklausančių šalių.

• 2030 m. atsinaujinančiųjų išteklių vandenilio gamybos ir paklausos tikslai buvo pernelyg plataus užmojo
• Vištos ir kiaušinio dilema: pasiūla priklauso nuo paklausos, ir atvirkščiai
• Kyla rizika, kad mažės pagrindinių pramonės šakų konkurencingumas ir atsiras nauja strateginė priklausomybė

Vandenilis gali būti gaminamas įvairiais būdais, pavyzdžiui, iš vandens naudojant elektros energiją (elektrolizė) arba iš gamtinių dujų (riformingas). Atsinaujinančiųjų išteklių vandenilis, t. y. vandenilis, pagamintas naudojant atsinaujinančiųjų išteklių elektros energiją arba biomasę, yra vienas iš būdų, kaip Europos Sąjungoje užtikrinti klimatui nekenkiančią sunkiąją pramonę.

Vis dėlto atsinaujinančiųjų išteklių vandenilis susijęs su įvairiais iššūkiais, įskaitant gamybos sąnaudas ir atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos bei vandens poreikį. 2022 m. vandenilis sudarė mažiau nei 2 proc. Europos suvartojamos energijos, o didžiausia paklausos dalis teko naftos perdirbimo gamykloms. Remiantis ataskaita, paklausa, kurią numatoma skatinti, iki 2030 m. net nepasieks 10 milijonų tonų, jau nekalbant apie Komisijos iš pradžių numatytą 20 milijonų tonų tikslą. Auditoriai taip pat pažymi, kad šiuo metu nėra bendros ES vandenilio importo strategijos.

Europos Audito Rūmų informacija