Australijoje įteisintas vietinių bičių medus

Kaip praneša Australijos spauda, iki praėjusio mėnesio pabaigos bitininkai, pardavę retą vietinį medų, kurio mažmeninė prekyba kainuoja iki 500 dolerių už kilogramą, praktiškai veikė nelegaliai, nes šis produktas niekaip nebuvo įteisintas.

Turtingas biologiškai aktyvių ingredientų, vietinių bičių medus esą negalėjo būti teisiškai apibrėžtas kaip medus, nes jis neatitiko medaus apibrėžimo nacionaliniame maisto standartų kodekse. Tačiau Australijos vietinių bičių asociacijos Medaus komitetas (ANBA) siekė teisės aktų pakeitimų nuo 2019 m., o š. m. liepos 22 d. pagaliau gavo Australijos ir Naujosios Zelandijos maisto standartų (FSANZ) patvirtinimą.

Atitinka standartus

FSANZ atliko griežtą ANBA pateiktų duomenų ir kitų svarbių duomenų peržiūrą. Jų vertinime „nėra įtikinamų įrodymų, kad vietinio bičių medaus vartojimas, laikantis nustatytų sudėties reikalavimų, kelia pavojų visų gyventojų sveikatai, jei bitininkai derliaus nuėmimo ir perdirbimo metu laikysis geros higienos praktikos“. Be to, FSANZ padarė išvadą, kad „rizika pažeidžiamoms populiacijoms yra panaši į bičių medaus keliamą riziką“.

ANBA džiaugiasi, kad FSANZ padarė šias išvadas ir užbaigė spėliones dėl Australijos vietinio bičių medaus pardavimo teisėtumo.

„Iš pradžių mūsų medus neatitiko dabartinio standarto, kuris buvo reglamentavo bičių medų. Jis buvo vandeningesnis, o ir pH buvo kitoks", – sakė komiteto pirmininkas Deanas Haley. Dabar problemos neliko, o ir pats D. Haley teigia, jog niekada anksčiau nebuvo nubaustas už tokio medaus pardavimą.

Griežtos naujos šio medaus pardavimo ir naudojimo gairės reiškia, kad bitininkai dabar gali saugiai parduoti vietinį begeluonių bičių medų, o vartotojai taip pat gali būti tikri, jog vartoti šį produktą yra saugu.

Bičių rūšis

Vietinės endeminės begeluonės bitės, dar kitaip vadinamos cukrinėmis ar krūminėmis bitėmis (moksl. Tetragonula carbonaria) yra vos 4 mm ilgio. Palyginimui europietiškos bites yra daug didesnės – 13–15 mm.

Australijoje yra ir daugiau vietinių rūšių. Kai kurios bitės juodos su baltu „kailiuku“ ant galvos ir šonų, o kitos – juodos su mažomis geltonomis žymėmis nugaros srityje.

Šios bites gyvena kolonijomis medžių įdubose, drevėse ir kitose panašiose ertmėse. Tai viena iš nedaugelio vietinių bičių rūšių, formuojančių didelius bendruomeninius lizdus. Lizdas paprastai yra daromas didelių medžių kamienuose, jame gali būti keli tūkstančiai bičių. Lizdas, pagamintas iš vaškinės medžiagos, kurią išskiria bites-darbininkės, o taip pat iš medžių surinktos dervos, yra neįprastas – turi spiralės formos korio centrą.

Cukrinės bitės minta žiedadulkėmis ir nektaru. Bitės kaupia žiedadulkes bei nektarą į puodą panašiose struktūrose netoli išorinio lizdo krašto. Karalienė deda vieną kiaušinį į korio akutes, kuriose yra medaus ir žiedadulkių, o bitė-darbininkė jas greitai užsandarina. Avilio gyventojos renka nektarą ir žiedadulkes iš įvairių gėlių. Bitės gali nuvesti viena kitą prie gerų maisto šaltinių, naudodamos cheminių kvapų taką.

Ši rūšis žmonėms nepavojinga, nes bites neturi geluonių, kas ir atsispindi rūšies pavadinime.

Šios bitės gyvena miesto ir kaimo vietovėse, miškuose bei krūmynuose. Rūšis aptinkama Australijos pakrantės zonose nuo Kvinslando iki pietinio Naujojo Pietų Velso.

Parengė Ričardas ČEKUTIS

Viršelyje: Medaus atspalvis, jo skoninė savybės priklauso nuo augalų, tačiau  svarbi ir bičių rūšis. Australijos bitininkai didžiuojasi unikaliu vietinių bičių medumi. Asociatyvi ŪP redakcijos nuotr.