Baltų šventvietės Trakų istoriniame nacionaliniame parke

Trakų istorinio nacionalinio parko erdvė kupina aukštosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos. Tai Kęstutaičių tėvonija Senuosiuose, vėliau – Naujuosiuose Trakuose. XIV–XVI a. Trakai buvo lyg šešėlinė valstybės sostinė, mėgstama valdovų rezidencija, jų medžioklės, politinių ir religinių valstybės renginių arena, poilsio vieta tolimų kelionių metu. Ir nors Trakų miestas, pilys, savita vietos gyventojų kultūra nuo seno traukė tyrinėtojus, iki šiol surinkta labai mažai žinių apie šio krašto priešistorę.

Tai, ką hidrologai vadina Galvės sistema, o aplinkinių kaimų gyventojai Trakų ežeru, miestui kuriantis, buvo vienas Galvės ežeras, kitaip dar vadintas Galviu. Ilgainiui jo dalys, nors esančios tame pačiame aukštyje virš jūros lygio, imtos vadinti Totoriškių (75,7 ha), Lukos (Bernardinų) (79,3 ha), Narakampio (Nerespinkos) (9,4 ha), Skaisčio (307,9 ha) ir Galvės (371,2 ha) vardais.

Vidutinis Galvės ežero gylis yra 10,9 m, didžiausias – 46,8 m. Per šimtmečius vietos gyventojų ryšys su Galve buvo be galo artimas, šiltas ir brangus. Tai byloja ne tik jų prisiminimai, bet ir Vandalino Šukevičiaus, XX a. pradžioje daugelį kartų lankiusio Trakus, eilutės iš straipsnio spaudoje: 

Galvės ežeras įsiskverbė į žmonių gyvenimą ir tapo neatsiejama gimtinės dalimi, būtinu gyvybės elementu – kaip kasdienė duona, kaip malda. Ir nieko nuostabaus! Kam gimstant grojo vėjo fanfaros, braukydamos įtemptas bangų stygas, ką anos bangos supo, tyliai šnabždėdamos krištolines dainas, vaivorykštės pasakos apie stebuklų stebuklus, apie užburtus lobius – tam ežeras tapo tokiu brangiu, tokiu neišpasakytai mylimu, nepakeičiamu kasdieniame gyvenime – lyg motina, lyg mylimoji!

Su baltų religija ir mitologija susiję vietovardžiai, padavimai ir tikėjimai telkiasi giliausioje – šiaurinėje – Galvės ežero dalyje, tai salos Alka (dabar dažniau vadinama Valkos, arba iškraipytu Volgos vardu), Raudinė ir Deimantinė, valksmai Alkos Ragas, Užalkė, Alkos Varteliai, taip pat Šventoji ir Vanago lizdo gelmės, vakarinėje Galvės pakrantėje stūkso Arakalnis, dabar paprastai vadinamas Rėkalniu, šiaurinėje pakrantėje buvęs Šventaliepės miškas, kurį mena to paties pavadinimo pusiasalis (ragas), įlanka, gelmė ir valksmas. Kitados čia būta šventos erdvės ir aukota – žmonių ryšys su ežeru visuomet grįstas šventa sutartimi.

Trakuose ir daugelyje kitų Lietuvos vietų už laimingą ir turtingą gyvenimą prie ežero dievybėms ir protėvių vėlėms buvo rengiamos šventės, jų metu aukojama. Tolimas šių apeigų aidas – iki mūsų dienų išlikęs tikėjimas, kad kiekvienais metais Galvės ežeras neužšąla tol, kol nepasiima sau galvos. Kartais sakoma, kad toji galva galinti būti gyvulio ar paukščio (pvz., šuns arba varnos), tačiau dažniausiai skęsta žmonės:

Kalbama, kad ežeras niekada neužšąla, kol jo vandenų gelmės nepaskandina vieno gyventojo. Prieš kelerius metus, gilų rudenį, kai vandenys jau seniai buvo visur užšalę, vien tik šis ežeras piktai raukė savo veidą ir laukė aukos. Žiemos nerimas apėmė gyventojus, niekas be svarbios priežasties nedrįso eiti prie kranto, tik vienas žvejys, nepritekliaus verčiamas, drąsiai statė tinklus. Visų nuostabai būtent jis, žmogus, kuris buvo susibroliavęs su vandens stichija, paskendo tokioje vietoje, kur vaikai galėdavo perbristi.

Petras Korenevskis, kalbėdamas apie tokius Trakuose iš žvejų girdėtus pasakojimus, priduria, kad seniai susitaikyta su neišvengiamybe, jog Galvei kasmet reikia žmogaus aukos. Dėl to nesielvartaujama, nes svarbiausia – nesupykdyti ežero, juk jis čia kiekvieną maitina, girdo, rengia.

Kasmetinių stebėjimų duomenimis, Galvė paprastai užšąla apie gruodžio 14 d. – reikia nemažai laiko, kol iš gelmių išgaruoja per vasarą sukaupta šiluma. Ežeras išsilaisvina iš ledo gniaužtų maždaug po 120 dienų (apie balandžio 13 d.). Vietos gyventojai pasakoja, kad daugiausiai nuskendusių žmonių vienoje atviriausių ir giliausių Galvės vietų priešais Tiškevičių dvaro sodybą Užutrakyje. Čia Paberže vadinama įlanka, Barčėkų valksmas, o gelmės gylis viršija 46 metrus!

Kiek į šiaurę nuo Barčėkų ežere yra Banda vadinama nedidelė sala, už jos – Šventąja vadinama gelmė. Su ja atsargiai gali būti siejamas padavimas apie tai, kad stebuklingas Trakų bažnyčioje esantis Dievo Motinos paveikslas buvo rastas ežere. Tačiau ką paslėpė krikščioniškos legendos turinys, galima tik spėlioti. Čia pat į vakarus nuo Barčėkų stūksanti Alkos sala rodo, kad šventvietės šioje Galvės dalyje būta dar priešistoriniais laikais. Alka – baltų religijos šventvietės vardu – vadinamų salų yra ir kai kuriuose kituose Rytų Lietuvos ežeruose.

Netoli nuo Barčėkų į pietus – Pirties sala. 1923 m. seklumoje tarp Pirčiasalės ir Pilies salų trakietis Kazimieras Kulakas, plaukdamas valtimi, išgriebė dvi unikalias akmenines skulptūrėles-galvas ir 1977 m. vieną, vėliau antrą, perdavė į muziejų. Didesnioji šių galvų yra 7 × 11 cm dydžio, 4 cm storio (buvo skilusi pusiau, dabar suklijuota), akys lyg užsimerkusios, lūpa patempta; mažesnioji – 6,5 × 8,9 cm dydžio, 3,6 cm storio, jos akys atmerktos, primena besišypsantį žmogų.

Spėjama, kad šios skulptūrėlės galėjo būti pagamintos dar bronzos amžiuje. Akivaizdu, kad tai simbolinės, galvos pavidalą turinčios aukos Galvės ežerui, kurias kitados pagamino viena ranka ir į vandenį jos buvo paaukotos vienu metu (viename krepšelyje ar galbūt kuo nors surištos). Į akis krinta ne tik skirtinga skulptūrėlių veidų emocinė išraiška, bet ir forma (vienas veidas labiau ovalinis, kitas – ištęstas trikampis). Beje, Trakuose, taip pat ir kitose Lietuvos vietovėse kartais kalbama apie tai, kad ežerai vienu metu reikalauja dviejų aukų, kitaip sakant, poros. Lyginamieji religijų tyrimai rodo, kad tai galėjusi būti simbolinė vyro ir moters auka, arba taip galbūt norėta numaldyti Galvės dievybę, kuri žmonėms galėjusi būti ir linksma, ir pikta.

Vykintas Vaitkevičius, „Baltų šventvietės. Prie Lietuvos saugomų teritorijų ištakų“

Titulinė – knygos viršelio (G. Grižo) nuotr.