Dzūkijos ir Suvalkijos saugomų teritorijų piliakalniai

Piliakalniai būdingi tik baltų kultūroje, mat kitos tautos turėjo pakankamai geras gamtines sąlygas tvirtovėms įsirengti. Istorikai teigia, kad pirmieji piliakalniai galėjo būti suformuoti 1000 m. prieš mūsų erą. Maždaug XIII a. pr. prasidėjus Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų antpuoliui ir iškilus būtinybei organizuoti vientisą gynybą visoje Lietuvoje, ypač populiaria gynybos priemone ir tapo piliakalniai, ant kurių dažniausiai buvo statomos pilys, o jų papėdžių gyvenvietėse virė aktyvus gyvenimas.

Šiandien piliakalniai yra labai reikšminga archeologinio paveldo dalis dabartinėse ir buvusiose baltų žemėse, kurios apima ne tik Lietuvą, Latviją, bet ir visą Baltarusiją, dalį Rusijos, Ukrainos, Lenkijos. Kadaise labai plačiame baltiškame areale išliko keli tūkstančiai piliakalnių, menančių įvairius proistorės laikotarpius bei istorinius laikus. Tai svarbūs kultūrinio kraštovaizdžio elementai, kurių gausu Lietuvos saugomose teritorijose, ir reikšmingos istorinės atminties vietos. Piliakalnių mokslinis pažinimas leidžia gerokai išplėsti mūsų žinias apie protėvių kasdienį gyvenimą ir karybą, taikius ir kruvinomis kovomis paženklintus praeities puslapius.

Pats "piliakalnio" pavadinimas yra senovinis, kilęs iš tų laikų, kai svarbiausias piliakalnyje stovėjusios medinės pilaitės elementas buvo iš žemių supilti jos pylimai. Lietuvių kalboje žodis "pilis" kildinamas iš žodžio "pilti", nors neretai piliakalnių terminas apima - kalvas bei krantų iškyšulius, turinčius stačius krantus, aikšteles ir įrengtus gynybinius įvirtinimus (pylimus, griovius, terasas). 

Iš viso Lietuvoje yra išlikę apie 900 piliakalnių, nors šis skaičius gali dar varijuoti. Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ribose – tai yra 8 regioninių parkų bei 1 biosferos rezervato teritorijose - priskaičiuojama apie 54 plytinčius piliakalnius. Visus juos apvažiuoti ir į kiekvieną įkopti prireiktų tikrai ne vienos ir ne dviejų dienų. Tačiau dėl atsiveriančių įspūdingų panoramų ir kvapą gniaužiančių vaizdų – tikrai verta!

Vieni žymiausių ir gausiai lankomų turistų bei vietinių keliautojų – Aukštadvario regioniniame parke esantys Lavariškių, Aukštadvario, Strėvos piliakalniai; Prelomciškės piliakalnis ant Dusios ežero (vad. Dzūkų jūros) kranto – Metelių regioninio parko pasididžiavimas; Punios piliakalnis bei Birštono piliakalnis (vad. Vytauto kalnu) Nemuno kilpų regioniniame parke; Buivydų, Bradeliškių ir Karmazinų piliakalniai esantys Neries regioninio parko teritorijoje; žymieji Panemunių regioninio parko piliakalniai – Seredžiaus, Veliuonos ir Žemosios Panemunės; Veisiejų regioniniame parke esantis Šlavantų piliakalnis, nuo kurio atsiveria nuostabi panorama į Šlavanto ežerą bei daugelis kitų piliakalnių Dzūkijos-Suvalkijos saugomose teritorijoje, kurie čia neišvardinti, tačiau verti dėmesio.

"Legendomis apipinti Dzūkijos bei Suvalkijos piliakalniai dabar mums yra tik gražios, sutvarkytos kalvos, nuo savo viršūnių atveriančios nuostabius kraštovaizdžius bei tolimus horizontus, nors dar senovėje apie juos buvo kurtos įvairios legendos. Vėliau piliakalniuose ieškota Lietuvos stiprybės šaknų ilgoje kovoje su Kryžiuočių ordinu, dar vėliau piliakalniai tapo kaimo švenčių ir pasilinksminimų vietomis. Šiandien jie yra patys žinomiausi ir gražiausi Lietuvos archeologijos paminklai, saugomi ateities kartoms ir istorikų bei archeologų plačiai tyrinėjami.Kiekviena Lietuvos saugoma teritorija gali pasigirti mažesniais ar didesniais piliakalniais. Tad pasidomėkite – prie jų tikrai verta sustoti važiuojant pro šalį, o gal praleisti ir visą dieną sklaidant gyvus Lietuvos istorijos puslapius", - sako Dzūkijos - Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyr. specialistė Indrė Žagužauskaitė.

Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos fotoinformacija