Egzotiškoji pasiflora: pabandė auginti – ir nenusivylė

Trys terasos puošmenos

„Valgomąją pasiflorą užauginau nusipirkusi vaisių ir surinkusi sėklas, o melsvąją ir baltąją pasiflorą įsigijau daigais – ir jos visos vasaromis gražiai augo namo terasoje, – pasidžiaugė V. Gailiauskienė. – Žiemai jas įnešame į vidines šviesias patalpas ir laikome gana vėsiai. Kartais šaltuoju metų laiku jos numeta lapus, o pavasarį atželia. Tik stengiuosi žiemą jas laistyti kuo mažiau.“

Baltoji ir melsvoji pasifloros vaisius sunokino spalį, bet jie maistui nenaudojami, o štai valgomosios pasifloros vaisiai, nokstantys šį gruodį, dar nepasiekė savo brandos.

Į ornamentišką pasifloros žiedą galima žiūrėti ir neatsižiūrėti: šis grožis kiekvieną vasarą džiugina apie dvi dienas. Jonaviškės pastebėjimu, jie apdulkinami vabzdžių.

Karaliauja šiltuose kraštuose

Pasak gamtininkų tyrinėtojų, dauguma pasiflorų rūšių yra vijokliniai augalai, rečiau medžiai ar krūmai. Jie natūraliai sutinkami arba auginami visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Palankiausios augimo sąlygos joms nuo seno susiklosčiusios karštojo klimato kraštuose. Didžiausia įvairovė – Azijos ir Amerikos atogrąžose. Ten, kur pasifloros auga po atviru dangumi, šiais vijokliais įprasta apsodinti tvoreles, sienas, pavėsines.

Pasiflorinių (lot. Passifloraceae) šeimos augalų gentyje priskaičiuojama apie 520 rūšių ir tik nedaugelio iš jų vaisiai yra valgomi. Augalas vertinamas ir dėl gydomųjų savybių: pasižymi raminamuoju poveikiu, todėl naudojamas vaistų pramonėje.

Įdomi paties augalo vardo (lot. Passiflora) kilmė: lot. passio – kančia + flos, kildinama iš žodžio floris – gėlė, žiedas; žiedo dalys, panašios į Kristaus kankinimo įrankius.

Vitalijos GAILIAUSKIENĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.