Gėlių upelyje pražydo 4 tūkstančiai žydrių

Gėlių upelis visada nuteikia gerai

J. Šlekienė pasakoja, kad jos sodyba įsikūrusi Dzūkijoje, ją supa pušynas, natūralistiniai želdynai. Jai nesinorėjo ryškių gėlynų, kokių yra mačiusi Keukenhofo gėlių parke Olandijoje. Šalia sodybos akys ilgėjosi tokių pavasarinių žiedų, kurie žvelgiant iš namo terasos nuteiktų maloniai.

Garsiajame gėlių parke pašnekovė lankėsi dukart, patiko, bet pastebėjo ir daug kičo. Ten vinguriuoja ryškus hiacintų upelis, įrėmintas ryškiai geltonomis tulpėmis. Jis gėlininkei pasirodė pernelyg ryškus, „rėkiantis“, tokio šalia savo sodybos nenorėjusi.

„Jį įrengiau praėjusį rudenį, nors apie tokį upelį jau seniai kirbėjo mintis. Tik vis atidėliodavau. Reikėjo pasirinkti tinkamas gėles, nes čia priesmėlis, labai prasta žemė, ji liko nesuarta, nedirbama. Sykį važiuodama pro vieną kaimo sodybą, pamačiau, kad tos senovinės gėlytės, žydrės, matyt, neišsitekusios darželyje, augo tiesiog už tvoros, pievoje. Pagalvojau, jei jos taip auga, galiu ir aš pabandyti. Norisi, kad gėlės augtų ir džiugintų ne vienus metus“, – apie rudeninį projektą pasakojo Jolita.

Pasodino 4 tūkst. gėlių svogūnėlių

Upelis vingiuoja laukine Dzūkijos pieva, todėl Jolitos projektui labiausiai pasitvirtino žydrės. Tai svogūninės gėlės, pražysta anksti pavasarį, nelepios, nereikalauja didelės priežiūros, o vasarą „išnyksta“ – lapijos nelieka. Namų valdos plotas nemažas – 70 arų, bet jame viskas auga natūraliai, čia pat kalnai kalneliai ir pušys. Norėjosi ir toliau išlaikyti natūralią augmeniją.

Pirmiausia sugalvojusi „pasodinti“ gėlių upelį, pašnekovė sako, ateityje sugalvosianti kažką daugiau. Upelio ilgis – apie 80 m, plotis – nuo metro iki 1,20 m. Kompozicijai pasirinko saulėtą vietą. Vėliau, iki rudens ten žydės nuostabi laukinių gėlių pieva, kurią supa pasivaikščioti skirti takeliai. Moteris tikisi, kad gėlės džiugins kiekvieną pavasarį.

Pasidomėjus, kas padėjo išgauti upelio formą, Jolita pasakojo, kad norėjusi į pagalbą imtis virves, bet nusprendė, kad patogiau bus pasinaudoti laistymo žarna. Taip ir padarė. Pievoje jas išraitė taip, kad akims būtų gražu ir primintų natūraliai vingiuojantį upelį. Svogūnėlius susodino lapkričio viduryje.

Jų dzūkė sodino tiek, kad jau pirmą pavasarį būtų gražus vaizdas. Žinant, kad šios gėlės augina „vaikučius“, po kelerių metų upelis bus dar vešlesnis.

Pievoje žemė sunki it plyta, bet darbas nebuvo sunkus, prisimena pašnekovė. Teko ilgu kastuvėliu praskirti velėną ir duobutėje „paslėpti“ svogūnėlį. Iš Olandijos atsisiųstus svogūnėlius pasodino per keturias dienas. Iš viso – 4 tūkstančius. Rinkosi dvi veisles. Šviesesnių žydrių sodino mažiau, atsidūrusios vingiuose imituoja bangeles, o sodresnės mėlynos spalvos žiedai sudaro gėlių upelio pagrindą.

Siurprizas šeimai

Apie savo sumanymą Jolita šeimos nariams nieko nesakė, norėjo padaryti siurprizą. Ir iš tiesų visi maloniai nustebo, kai lyg iš niekur prieš Velykas pievoje pasirodė nedideli žydrių snapeliai.

„Visi džiaugiamės, kad sodybos aplinka po truputį gražėja. Norisi, kad būtų gražu ten, kur gyveni. Esu patenkinta savo darbu... beveik“, – kuklinosi gėlių upelio kūrėja.

Gėlių upelis „tekėti“ pradeda kiek paslaptingai, nuo nedidelio miškelio pusės, ir, leisdamasis pakalnėn, „įteka“ į arčiau namo pasodintus natūralistinius gėlynus, tarsi juos palaistydamas. Kol žydrės žydi, upelį tenka peršokti, kai nužydės, bus galima vaikščioti.

Nors J. Šlekienė yra įgijusi želdinimo teritorijų inžinierės profesiją, oficialiai to darbo niekada nedirbo. Žinių sėmėsi, norėdama jas pritaikyti savo gėlynams. Želdinimu domėjosi nuo mažens, nes ir tėvai – gėlininkai, matyt, tai į kraują įaugę. Moters teigimu, želdintojo darbas nėra lengvas. Esi už viską atsakingas – nors pasodini kaip reikia, jeigu žmogus želdynais nesirūpina, neprižiūri, jautiesi lyg būtum kaltas, kad gėlės vargsta.

Mėgsta laukinę pievą

Jolanta pasakojo pievos nešienaujanti, jai labai patinka natūrali gamta. Laukinės Dzūkijos pievų gėlės užima didelę sodybos ploto dalį. „Iš jų suformavau netaisyklingų formų gėlynus – apvalius, kampuotus, tarp jų – įrengiau takelius. Kai sužydi pievų gėlės, malonu jais pasivaikščioti. Toks natūralus gamtovaizdis – ir gražu, ir vargti sodinant nereikia“, – tvirtina Jolanta.

Kai pieva paaugs, žydrės nužydės, upelis savaime išnyks. Iki rugpjūčio pabaigos–rugsėjo pradžios pievoje žydi smiltyninis šlamutis, paprastoji kraujažolė, vaistinis putoklis, pelynai, paprastasis ir kvepiantysis lipikas. Ypač rytais, saulei kylant, malonu pasivaikščioti šia natūralia pieva. Tik rudeniop žolynai nušienaujami.

Prie namo pašnekovė grupėmis yra pasodinusi ežiuolių, melvenių, miskantų, šluotsmilgių, raudonėlių, tuščiavidurių erškėčių.

„Rasų“ informacija

Jolitos ŠLEKIENĖS nuotr.