Įstatymas pieno gamintojus pasmerkė milijoniniams nuostoliams

Šalies pieno ūkių šeimininkai teikia ieškinį valstybei dėl neteisingai nustatomos žalio pieno pardavėjų grupės. Reikalaujama ūkininkams padarytos žalos suma dar skaičiuojama, tačiau sieks ne vieną milijoną eurų. Nuostolių priežastis – Pieno įstatymas, suskirstęs pieno gamintojus į dešimtį grupių pagal pristatomo pieno kiekį ir pagal tai mokamas kainas. Šį įstatymą jau tris kartus buvo nutarta panaikinti, tačiau jis veikia iki šiol ir diskriminuoja pieno gamintojus.

Kainų laipteliai

Vidutinė žalio pieno kilogramo kaina siekia keliolika euro centų, nors pieno perdirbėjai deklaruoja prie įmonės vartų už tą patį pieno kiekį mokantys vos ne dvigubai daugiau. Per metus šalies pieninės perdirba apie 1,4 mln. t žaliavos.

„Viešai skleidžiama žinia, jog pagal Pieno įstatymą (Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas) stambiesiems pieno ūkiams už žaliavą mokama didesnė kaina mažųjų ir vidutinių ūkių sąskaita, yra visiškas pramanas, bandymas supriešinti ūkininkus,“ – sako Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas Vilionis.

„Du trečdaliai šalies pieno gamintojų – smulkūs ir vidutiniai ūkiai, – teigia Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) valdybos narė Renata Vilimienė. – Rengėme diskusijas, kalbėjomės su Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vadovais, minėdami nuostolius provokuojantį Pieno įstatymą, tačiau viskas kaip žirniai į sieną.“

Pasak Kupiškio r. ūkininkės ir Pieno tarybos narės R. Vilimienės, LVPŪ asociacijai priklauso keli šimtai pažangių šeimos pieno ūkių iš Alytaus, Prienų, Šilutės, Mažeikių ir kitų rajonų. Pieno ūkių šeimininkai bendrauja socialiniuose tinkluose, keičiasi informacija, ieško galimybių, kaip modernizuoti verslą, mažinti pieno gamybos kaštus, nori matyti verslo perspektyvą. Su pieno perdirbėjais ūkininkai yra sudarę sutartis, tačiau atsiskaitymus už supirktą žaliavą iškreipia Pieno įstatymu įteisintos gamintojų grupės.

Pieno ūkių mažėja

Praėjusiais metais šalyje pieną pardavė mažiau nei 20 tūkst. ūkių – per 3 metus parduodančiųjų pieną sumažėjo 20 proc. Daugiausia iš gamybos traukėsi smulkieji pieno gamintojai.

„Pažangių, melžimo ir pieno šaldymo įrangą turinčių ir daugiau nei toną kasdien žalio pieno parduodančių ūkių šalyje oficialiai tėra 523, – sako J. Vilionis. – Iki tonos pieno per dieną parduoda 19 300 pieno gamintojų. Statistika fiksuoja, jog auga pieno supirkimas tiesiai iš ūkių. Tai pažangu. Visgi dėl manipuliacijų pieno supirkimo kainomis, kurias didžia dalimi lėmė ir Pieno įstatymas, per 2018 m. šalies pieno gamintojai, lyginant su 2017 m., neteko apie 35 mln. eurų.“

Alytaus r. ūkininkė Audronė Miškinienė daug tiesos žodžių išsakė Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkui Andriejui Stančikui, žemės ūkio viceministrei Ausmai Miškinienei. „Pieno kainos nedžiugina“, – ūkininkei atsakė abu politikai, tačiau recepto, kaip išeiti iš Pieno įstatymu sukurto užburto rato, nepasiūlė. Esą visa veikimo laisvė suteikta žemdirbių savivaldai.

R. Vilimienė pasakoja, jog praėjusios kadencijos Pieno taryboje ŽŪM Maisto pramonės ir kokybės skyriaus vyr. specialistė Rūta Savickienė pristatė šių metų pradžioje atliktos beveik dviejų tūkstančių ūkininkų, parduodančių pieną, apklausos rezultatus. Daugiau nei pusė apklaustųjų norėtų išlaikyti pieno gamybą, ketvirtadalis pasirengę palikti sektorių, atsisakyti pieno ūkio, nes pieno supirkimo kaina nepadengia jo gamybos kaštų.

Supirkėjų žaidimai

„Supratę žaidimą Pieno įstatymu ir manipuliacijas kainomis, kreipėmės į teisininkus ir parengėme argumentuotą kreipimąsi į Žemės ūkio rūmus (ŽŪR), kurių nariais esame“, – pasakoja LVPŪA valdybos narė R. Vilimienė.

Pasak jos, asociacijos nariai skundėsi dėl ydingai nustatomų žalio pieno pardavėjų grupių ir dėl to neteisingai skaičiuojamos pieno supirkimo kainos.

Vadovaujantis 2015 m. žemės ūkio ministro įsakymu, žalio pieno pardavėjo grupė šiuo metu nustatoma dviem būdais.

Vienas jų – kai žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta visam įskaitiniam laikotarpiui. Tada per įskaitinį laikotarpį parduoto natūralaus riebumo žalio pieno kiekis (kilogramais) dalinamas iš įskaitinio laikotarpio dienų skaičiaus.

Kitu atveju – jei žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta konkrečiam įskaitinio laikotarpio dienų skaičiui. Tokiu atveju per įskaitinį laikotarpį parduotas natūralaus riebumo žalio pieno kiekis (kilogramais) dalinamas iš dienų, kuriomis pienas buvo parduotas, skaičiaus.

Kai pienas parduodamas kas antrą dieną, o žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta visam įskaitiniams laikotarpiui, žalio pieno pardavėjo grupė nustatoma dalinant iš visų įskaitinio laikotarpio dienų skaičiaus, neatsižvelgiant į faktą, kad pienas buvo parduotas ne visomis dienomis. Šitaip pieno supirkėjas priskyrė pieno pardavėją žemesnei grupei ir mokėjo mažesnę kainą, nei turėtų pagal faktines aplinkybes.

Teisės aktų seklumos

Pasak R. Vilimienės, kas antrą dieną iš ūkio parduodamas pienas būna atvėsintas, supirkėjas sutaupo logistikos išlaidas. Kaina mažinama dėl Pieno įstatymo, kurį neseniai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino kaip prieštaraujantį ES teisės aktams.

Atsakymo iš ŽŪR teko laukti ilgokai ir jis gautas tik paviešinus ūkininkų kreipimąsi.

Vieną dieną ŽŪR direktorius Sigitas Dimaitis siunčia raštą Žemės ūkio ministerijai „Dėl netinkamo ir pareiškėjų teises pažeidžiančio poįstatyminio teisės akto taikymo“, o jau kitą dieną atsako į LVPŪA kreipimąsi.

ŽŪR rašte ministerijai tvirtinama, jog Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas nurodo, jog „žalio pieno pardavėjų grupės – ūkio subjektai, parduodantys pieną, suskirstyti į grupes pagal parduodamo natūralaus riebumo žalio pieno kiekį per vieną dieną. Minėtą įstatymą papildo žemės ūkio ministro 2015 m. liepos 27 d. pasirašytas įsakymas, kuriuo remiantis, „žalio pieno pardavėjo grupė nustatoma per įskaitinį laikotarpį parduoto natūralaus riebumo žalio pieno kiekį kilogramais padalinus iš įskaitinio laikotarpio dienų, kuriomis pienas buvo parduotas, skaičiaus“.

Ūkininkus konsultavusio teisininko nuomone, šiame žemdirbių ir valdžios institucijų ginče derėtų vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. išaiškinimu: „Administracinių teisinių santykių, susiklosčiusių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Tokia teisinė padėtis lemia, kad santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina jo naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą.“

Kai kalbėjimas nepadeda

Rizikuodami prarasti paramą vykdomiems projektams, Žemės ūkio rūmai pritarė LVPŪA siūlymui kreiptis į valstybės institucijas dėl Pieno įstatymu 2015–2019 metais pieno gamintojams padarytos žalos atlyginimo.

ŽŪR direktoriaus S. Dimaičio pasirašytame rašte asocijuotiems pieno gamintojams teigiama: „Atsižvelgiant į tai, kad šis ydingas poįstatyminio akto taikymas praktikoje sąlygojo ir toliau sukelia didelius finansinius nuostolius žalio pieno pardavėjams bei taip pažeidžia ūkininkų teisėtus interesus, siūlome organizacijos nariams, patyrusiems žalą dėl netinkamo poįstatyminio teisės akto, jungtis prie Rūmų organizuojamo grupinio ieškinio valstybei dėl žalos atlyginimo“.

Rašte ministerijai ŽŪR direktorius reikalauja „nedelsiant panaikinti visus poįstatyminio akto prieštaravimus galiojantiems teisės aktams“.

Vakar S. Dimaitis, kalbėdamas su „Ūkininko patarėju“, nebuvo toks kategoriškas. Jo nuomone, visuomenę reikėjo informuoti atlikus darbą, t. y. panaikinus pieno gamintojų grupes ir pagal esamą situaciją pakoregavus Pieno pardavimo–supirkimo taisykles.

Smulkių ir vidutinių pieno ūkių šeimininkai tvirtina, jog nei ŽŪR, nei ŽŪM negali ištaisyti prieš ketverius metus padarytos klaidos. Žemės ūkio ministro 2015 m. liepos 27 d. pasirašytas įsakymas nustato tik duomenų iš pieno perdirbėjų pateikimo kontrolės institucijoms tvarką, o ne ūkių priskyrimą tam tikrai grupei, duomenų standartizavimo metodiką. Žinotina, jog pagal tipinę sutartį supirkimo grafikas yra pieno supirkėjo ir pardavėjo susitarimo reikalas. Ministerija neturi teisės nurodinėti verslo subjektams. Taigi pieno gamintojai ir supirkėjai, atsižvelgdami į pagal grafiką tiekiamo pieno kiekį per dieną ir remdamiesi įstatyme nustatytu skirstymu į dešimtį grupių, turėjo atitinkamai susitarti dėl priskyrimo atitinkamai grupei.

Teisė – pieno gamintojų pusėje

LVPŪA vadovas Vytautas Buivydas neseniai raštu kreipėsi į trišalę ŽŪM Pieno tarybą, pateikdamas motyvuotą teisininko prof., habil. dr. Vileno Vadapalo išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projekto“. Šioje išvadoje teisininkas nurodė, jog „Lietuvoje pieno supirkimo kainos yra vienos žemiausių, o pieno produktų pardavimo – vienos aukščiausių ES. Ši priežastis logiškai glūdi iškreiptoje kainodaroje ar net kainų diskriminacijoje, kurią, kaip teigia daugelis mažų ir vidutinių gamintojų, jiems, palyginus su dideliais gamintojais, taiko penki didžiausi pieno perdirbėjai. Pastarieji turi didžiąją superkamo pieno rinkos dalį Lietuvoje ir kartu – beveik neribotą ekonominę galią primesti kainas mažiesiems ir vidutiniams gamintojams, kurių parduoto pieno dalis 2014–2015 metų laikotarpiu sudarė mažiau nei 30 proc. Iš viso 33 495 gamintojų skaičiaus, pardavusių pieną supirkėjams per 2014–2015 kvotos metus, 90 proc. buvo smulkūs ir vidutiniai gamintojai, o jie gamina mažiau nei trečdalį žalio pieno, kainas diktuoti jiems yra ypač lengva, jeigu įstatymas tokios praktikos nedraudžia.

Pabrėžtina, jog Lietuvos žalio pieno rinkai, kurioje dalyvauja tūkstančiai smulkiųjų žalio pieno gamintojų, būdinga tai, jog pieno pardavėjai dažniausiai veikia atskirai ir nėra susibūrę į organizacijas, o štai pieno supirkėjai susibūrę į kooperatyvus ar kitus juridinius asmenis. Tokia situacija sudaro galimybę diktuoti superkamo žalio pieno kainą visiems pieną parduodantiems smulkiesiems ūkininkams, nepriklausomai nuo to, ar laisva šalies valia su šia kaina jie sutiktų. Nesutinkant su pieno supirkėjo siūloma kaina, sutartis su pieno pardavėju neretai apskritai nesudaroma, pasirenkant kitą ūkininką, sutinkantį parduoti žalią pieną už mažesnę kainą.

Svarbu ir tai, jog šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje nustato vienodą kainą tai pačiai grupei priklausantiems pieno pardavėjams. Tačiau, ūkininkų nuomone, toks teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su sutarties laisvės principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje.“

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko A. Stančiko nuomone, Pieno įstatymas buvo priimtas tuo metu, kai pieno supirkimo kainos labai krito, juo siekta procesą sustabdyti. Vėliau atsirado daug nepatenkintųjų, todėl įstatymas buvo apskųstas Konstituciniam Teismui, šis vėliau kreipėsi į ES Teisingumo Teismą.

Pasak ŽŪM atstovės R. Savickienės, ministerija yra parengusi įstatymo pakeitimo projektą, kuris naikins ES reglamentams prieštaraujančias nuostatas (dėl gamintojų suskirstymo į 10 grupių, savarankiško kainos mažinimo daugiau nei 3 proc.). Įstatymo pakeitimo projekte numatoma, kad pieno kaina turi būti nustatoma vedant derybas, o sutartyje gali būti nurodytas arba kainos dydis, arba jos apskaičiavimo būdai. Reglamentuojama, kad žalio pieno pirkėjas gali mokėti priemokas už kokybę ir priedus, bet jų sistema turi būti aiški.

Justinas ADOMAITIS ŪP korespondentas